Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš
.
Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:
Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.
(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.
Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (
*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).
¶ Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.
Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.
O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.
— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių:
O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.
Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.
Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)
Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.
O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.
Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)
— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį
Literatūroj ir mene. —
Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):
Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių
[= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.
Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.
1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių
[= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“
[jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“,
LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)
Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.
![]()
¶ Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą,
dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis.
— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro
kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)
Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).
Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)
— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą
virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra
paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)
— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad
memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)
