ubaksnojęs 1244 įrašo apie Širvio dainuotą Aistį Pasitaisą, prie citatos bibliografinės nuorodos dar pridūriau: „Kultūros baruos buvo ir [Irenos] Oškinaitės-Būtėnienės rašinys ‘Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui’, 1991, nr. 12, p. 51–53“. Tas IrO-B rašinys, iš kurio pacitavau, atremtas į Greimo laiškus, o šitas – į Greimienės, su kuria Būtėnienė kartu mokės Kauno „Aušros“ gimnazijoj, leido šapirogruotą laikraštį Živilė.
Galvoj vis pasisukioja mintis: kur nors reiktų užfiksuot, kad Ona Bagdonaitė – bene pirmoji Emilio Ciorano vertėja į lietuvių kalbą, kad išvertė Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo veikalo Réveiles et prodiges (1960) pradžią („Atbudimai ir prajovai“, Metmenys, nr. 11, 1966; bestiariumas – gyvulynas), kad prancūzų kultūra jai gal buvo net savesnė, bent pradžioj, negu Greimui, kad per ir tėvą – dr. Juozą Bagdoną. — Ai, visokių mintigalių galvoj pilna, tas nieko nereiškia. Šito įrašo ėmiaus užkliuvęs už Irenos Oškinaitės-Būtėnienės rašinio dalies, kur ji pasakoja būtent apie Greimienės tėvą:

Dr. Juozas Bagdonas vertas išsamios monografijos ar studijos, tuo labiau, kad jo veiklos ir gyvenimo medžiaga labai gausi ir kai kuriuo aspektu aktuali. Vis integruojamės, ieškom kelių į Europos kultūrą, o dr. J. Bagdonas jau nuo 1900 metų konkrečiai integravosi organizuodamas ir rengdamas Pasaulinėje Paryžiaus parodoje Lietuvos skyrių. Dirbdamas lietuviškų raštų platinimo darbą, keliauja ir darbuojasi: Londone, Varšuvoje, Šveicarijoje, Škotijoje (ten vertėsi gydytojo praktika), Paryžiuje.

     Atskirai apie veiklą Paryžiuje. Amerikos lietuvių parodos komiteto kviečiamas perima lietuviškojo skyriaus Paryžiaus 1900 m. parodoj organizavimą. Parodos metu dr. J. Bagdono susirašinėjimas su Prancūzijos įstaigomis yra parašas [= pasirašytas?] Goštovt. Apie 1935 m. lenkai gražino dr. J. Bagdono likusią jo biblioteką Vilniuje. Ant knygų, pirmame puslapyje yra tas slapyvardis ir dar M.A.N., o tai reiškė paprasčiausiai „man“. Bibliografams būta mįslės.

     Musée de l’Homme yra paliktos visos knygos, buvusios eksponuotos 1900 m. parodoje folkloro, etnografijos ir kt. tematika. Po parodos dr. J. Bagdonas tas knygas atidavė Bibliotèque Nationale. Berods 1972 m. vasarą Greimų žentas [Hugo Zemp] aptiko tas knygas, ant kiekvienos jų priklijuotas lapelis, kuriame dr. J. Bagdono prancūziškai duodamas résumé, o Greimų duktė Ada [Martinkus, kitaip – Martinkutė-Greimaitė (tėvas – aviatorius Klemensas Martinkus; Greimas patėvis), *1937 Kaune, 2011 palaidota Kudirkos Naumiesty šalia senelio, dr. Bagdono; svarbiausias darbas – Eglé, le Reine des serpents: Un conte lithuanien (Paris, 1989), studijos ištraukų yra Tautosakos darbuose, t. II ir III (1993 ir 1994), vertė ir pristatė Daiva Astramskaitė] atpažino senelio rašyseną. Besiknisdama Žmogaus muziejaus archyvuose, užtiko fotografijas, kurios buvo eksponuotos parodoje, gavusi leidimą padarė kopijas ir padovanojo mamai Kalėdų proga. Vienuose rėmuose laukų darbai, kituose namų darbai: kiemas, šulinys, vištos. Matyti verpstė, sviesto muštuvė, visokie baldai ir rakandai. Muziejaus rūsyje sukrauti ir eksponatai: baldai ir tautiniai drabužiai, kurie neeksponuojami, nes nėra klasifikacijos kriterijų.

„...Baisu net pagalvoti, kad viskas tame rūsyje gali supūti ir išnykti... Gal reiktų padaryti tų nuotraukų kopijas ir jas Jums atsiųsti. Klausimas Juliui Būtėnui: Ką manote? / [...]“ (iš O. Greimienės laišk[o]).

     Nežinau, kaip reagavo tuometinė Kultūros ministerija, kuri apie tuos eksponatus buvo informuota, bet tiek girdėjau, kad kai kurie asmenys įvertino kaip nevertą dėmesio faktą. (KB, 1991, nr. 12, p. 52)

1. Atsilyginimas už vietą parodai ir pagalbą

     Pagal susitarimą Trocadero muziejui reikėjo pavesti grupę ir viską, kas priklausė etnografijai ir nebuvo paskolinta. Pradžioje nebuvo raštu susitarta, ką palikti Trocadero muziejui, o ką sau. Kiti daiktai buvo gana įdomūs, ir norėta juos pasilikti sau, kiti paskolinti (pvz., išdrožinėtos lazdos, pirštinės, buteliai su figūromis ir t.t.), bet galima buvo juos nusipirkti. Reikėjo greičiau sudaryti dar neparuoštą dovanotų ir įgytų daiktų sąrašą. Lapkričio 5 d. buvo išduoti Trocadero muziejui 6 aprėdytos figūros ir 77 daiktai, drauge su jų sąrašu. Mokslinė tų eksponatų vertė buvo nedidelė. Iš figūrų vykusiai padarytos buvo 2, šeimininkė ir piršlys. Vertesni eksponatai buvo: šaudyklė, padaryta 1701 m., apvalus seklytinis stalas iš 1720 m., senoviška kėdė su išriestu viršum, kraitinė skrynia su gėlėmis, karninės ir megztos vyžos ir kt. 13 daiktų buvo modeliuoti. […]

     Savo laiške muziejaus administracijai, perduodamas eksponatus, aš pabrėžiau, kad dalis eksponatų yra sumažinto didumo (modeliuotų) ir patobulintų, o ne senoviškų, ir kad nebuvę galima įsigyti ir atsiųsti senoviškų eksponatų natūralaus didumo. Audinių ir juostų pavyzdžius žadėjau atsiųsti vėliau. Be eksponatų buvo įduota muziejui dar fotografijų. Parodos reikalais nekartą prisėjo gaišinti vietos inteligentus, todėl ir jiems ar šiokiu ar tokiu būdu buvo pareikštas dėkingumas. Tam tikslui buvo išdalinti Catalogue des livres lithuaniens, Developpement de la litérature lithuanienne, kun. Miluko Albumas I, II ir III dalys ir kt. Be to, ponams A. L. ir K. D. buvo duota atminimui po vieną P. Rimšos išdailintą lazdą su tam tikra etikete. Tradicija reikalavo, kad būtų padėkota (duota pour boire) ir sargams, kuriems buvo pavesta eksponatai saugoti.

2. Aukos muziejui ir Nacionalinei Bibliotekai

     Dar prieš pasibaigiant parodai, iškilo du nauji sumanymai: aukoti Trocadero muziejui raštų ir eksponatų, liečiančių Lietuvos etnografiją, ir aukoti visus 1900 m. leidinius Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Tuo tikslu buvo išsiųsti tam tikri paraginimai į Tilžę, į Ameriką ir kitur. Į Ameriką buvo išsiųstas prancūziškas katalogas, kuriame paties p. Landrin’o buvo nurodytos knygos, Trocadero Muziejaus Bibliotekai pageidaujamos. Knygas etnografijos muziejui pasisekė surinkti gana greitai. Jos buvo įduotos muziejaus administracijai 1901 m. sausio mėn. ir paskelbtos „Vienybės Lietuvninkų“ N 8[žr. p. 89–90]. […]

     Sunkiau buvo nupirkti muziejui pageidaujami eksponatai. […] Lapkričio pradžioj buvo nusiųstos muziejui kanklės, pirštinės, tabokinės, margučiai, audiniu ir juostu pavyzdžiai, rankogaliai, krepšis (tašė), iš viso 9 pavyzdžiai. Be to, buvo pridėtos lietuviško albumo II ir III dalis su lietuvišku ir anglišku tekstu. […]

     Daug sunkiau buvo surinkti raštai Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Jai aš siūliau paskirti visą mūsų 1900 m. dvasinį turtą: spaudinius ir svarbesnius rankraščius, paveikslus, piešinius ir kitus dokumentus, rodančius pažangą literatūroje, dailėje, moksle. Be to, prašiau atsiųsti knygas dailiais apdarais, su spaudos ženklais, pagražinimais, o ypatingai turinčiais tautišką pobūdį.

     Knygas prašiau siųsti J[ono] Pautieniaus vardu, o ne tiesiog į Nacionalinę Biblioteką: reikėjo uždėti parodos antspaudą, užrašyti pavadinimus prancūziškai, sustatyti sąrašą ir su tam tikru oficialiu raštu nusiųsti į biblioteką. Bet į kvietimą aukoti raštų Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai atsiliepė ir žadėjo atsiųsti savo raštus tik „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės Sargas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir „Lietuva“. Kiti laikraščiai ir leidėjai atsisakė. Kadangi toks sumanymas jau buvo paskelbtas ne tik Trocadero administracijai, bet ir Nacionalinei Bibliotekai, tai aš atsiliepiau į Amerikos lietuvių visuomenę per „Vienybę Lietuvninkų“ N 18, paskelbdamas straipsnį „Apie auką Nacionališkai Bibliotekai Paryžiuje“ [žr. p. 211]. […] tame straipsnyje aš nurodžiau, kad „tautiškos institucijos išduoda atskaitas kas link savo turto, dėl to mūsų auka būtų taipgi apgarsinta kaipo auka Lietuvių Tautos, da gyvuojančios ir drauge su kitomis turėjusios savo parodą 1900 m. Paryžiuje“, kad „Nacionališka Biblioteka“ yra viena iš garsiausių visame pasaulyje institucijų ir yra lankoma daugybės žmonių, kad Nacional. Bibliotekos kataloge figūruos taip pat ir lietuviška literatūra. Nors 1900 m. raštų rinkimas ir užtruko, bet vis dėlto šis reikalas buvo atliktas.

     Pirmas siuntinys Nacionalinei Bibliotekai buvo išsiųstas 1901 VI 7 d. su tam tikru raštu, antras X 27 d. (Pr. 27a ir b). XI 28 d. buvo gautas laiškas iš Nacionalinės Bibliotekos direktoriaus p. L. Delvitzo [= L. Delisle?], kuris pranešė apie raštų gavimą, jų inventorizavimą į spaudinių departamento rinkinius ir dėkojo už įdomų siuntinį – „serie intéressante“ (Pr. 28).

     Iš viso Nacionalinei Bibliotekai turėjo būti nusiųsta 51 knyga, 14 laikraščių (10 komplektų, 4 nepilni komplektai), 6 atsišaukimai, 4 katalogai ir 2 statutai, viso labo 77 spaudiniai. […] Bet iš mano antro laiško Nacionalinės Bibliotekos Direktoriui matyti, kad jam buvo nusiųsta ne 51, bet 52 knygos, laikraščių ne 14, bet 16, atsišaukimų ne 6, bet 5, viso 82 leidiniai, be to, nurodyta, kad trūksta 2 atsišaukimų. (Mūsų senovė, t. II, nr. 4(9), 1939, p. 564–568)

Digresija Data (1900) ir institucija (Musée de l’Homme) priminė dar vieną norą išsiaiškint.

Arvydo Gudo piešinys

Užpernai, minint Broniaus Krivicko gimimo 100-ąsias metines, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale Šiaurietiški atsivėrimai pirmąkart buvo paskelbta BrKr novelė „Žmonijos istorija“ (2019, nr. 2, p. 42–43); parašiau publikacijai įžangėlę:

Mirtis – viena pagrindinių Broniaus Krivicko (1919–1952) kūrybos temų. Kaip ir tiesa, laisvė, grožis, meilė. Partizanaujant kurtuose eilėraščiuose ji esminė, nes mirtis jau ne tik filosofinė, apmąstymų verta tema, bet ir svarbiausias, egzistencinis paties kūrėjo klausimas. Suvokus, kad mirtis ne kažkur ateity, o nuolat šalia, kad neišvengiama, mėginama atsakyt, pirmiausia sau, kokia ji būtų prasminga. Garbinga mirt ištesėjus duotą priesaiką; verčiau žūt negu pasiduoti; tokia mirtis būtų pergalė – graži ir prasminga mirtis.

Gimnazijoj pradėjęs nuo feljetonų, studijuodamas universitete Krivickas ėmė telktis kitus grožinės saviraiškos būdus – pradėjo kurt noveles, poetinę prozą, išmėgino ir dramą. Iš karo metais parašytų dalykų išsiskiria „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, išspausdintos 1942-ais. Tai nelyg kūrėjo, jauno kūrėjo (prisiskaičiusio Friedricho Nietzschės) pasaulėvokos manifestas. Giesmėj grožiui yra ir tokie sakiniai: „Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio. [...] Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.“ O štai kaip nesakomas dramos „Pasaka apie karalaitę“ (1944) scenovaizdis: „Ūkininko trobos galas su dviem kambariais. Per vidurį scenos plona siena, skirianti abu kambarius. Sienoje durys. Pirmajam kambary vaikų lovelės. Antrajam – karstas, kuriame guli mirusi piemenaitė.“

Šiame Šiaurietiškų atsivėrimų numery pirmąkart skelbiama novelė „Žmonijos istorija“ parašyta, galima sakyt, tuo pat laiku kaip ir paminėti kūriniai, spėtina: apie 1943–1944 metus. Ir jos pagrindinė tema – mirtis, tik ne vaiko, o skirtąjį gyvenimo kelią iki pabaigos nuėjusio žmogaus. Bet joje yra vienas dalykas, leidžiantis į kūrinį pažvelgt ne tik kaip į grynai meninį tekstą, bet ir (bent jau iš dalies) kaip į autobiografinį pasakojimą. Ir mirusi senutė, ir jos vyras, ir visi kiti novelėj minimi žmonės bevardžiai, išskyrus anūkę – senelio akimis, tokią panašią į karste gulinčią savo močiutę. Stasytė. Vardas, sutampantis su Broniaus Krivicko jauniausiosios sesers vardu – 1924-ais gimusios Stasės Krivickaitės, mirusios tremty Krasnojarsko krašte 1948-ais (žr. Paulės Mikelinskaitės atsiminimus „Poeto jaunesnioji sesuo Stasytė“, Šiaurietiški atsivėrimai, 1999, nr. 8, p. 7; taip pat brolio 1949-ais sukurtą sonetą „Seseriai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, p. 326). Ar šios novelės pirmavaizdis – ir Broniaus Krivicko močiutės mirtis, prisiminta praėjus tam tikram laikui? Visai galimas dalykas.

Novelės rankraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (signatūra: MLLM 13548R1/10699), perdavė Juozas Keliuotis 1971 metais (spėtina, Krivickas buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal bus išspausdintas žurnale; novelė nebuvo išspausdinta – gal nelabai patiko redaktoriui, o gal tiesiog nespėta).

Pjesė (10875 BK)

Nei linksma, nei liūdna

Švino šratai nesilaiko ant smegenų neuronų. Reikia juos šiek tiek suploti. Tada jie užsilaikytų dvivamzdyje.

(O tuo metu 10 pačių stipriausių vyrų sunkiai tempė cirko palapinę.)

Kodėl iš po žibinto nematyti žvaigždžių?

VEIKĖJAI

........................................

........................................

........................................

........................................

........................................

Naktis. Visai tamsu. Jokio garso. Kapų tyla ir t.t.

Prieš spektaklį 4 aktoriai scenoje grimuojasi 15 minučių. Po to tamsa 53 minutes. Po spektaklio 4 aktoriai scenoje valosi grimą 15 minučių.

Vilnius, 1971

ARVYDAS STASIULEVIČIUS / atėjo į mūsų trečiąjį Vilniaus universiteto kursą studijuoti psichologijos metęs kitas, nehumanitarines studijas. Taigi tik neilgą laiko tarpsnį buvome šalia. Arvydą apsakyti sunku. Jis buvo „ryškus“ žmogus. Ėjo savu keliu. Nei savo personai, nei šiai ašarų pakalnei neteikė ypatingos svarbos, reikėtų sakyti – buvo ironiškas ir autoironiškas. Jo ironija buvo tikra, nemeluota, ne sarkastiška „parodomoji“, kuria puikavosi to meto „auksinis jaunimas“.

     Arvydas nekėlė aplink save šurmulio, neieškojo kitų dėmesio. Rašė eilėraščius, studentų renginiuose juos dainuodavo, akomponuodamas gitara. Tapė savitus paveikslus. Arvydas netruko įsijungti į mūsų nedidelį, šiandien jau gražia sakme tapusį studentų Požemio teatrą. Parašė jam pjesę „Suolas“ ir pats ketino rengiamame spektaklyje vaidinti pagrindinį vaidmenį. O vieną vakarą, kai premjera buvo visai nebetoli, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.

Visa tai buvo kone prieš dvi dešimtis metų. (p. 200)

Tekstai, pralenkę gyvenimą

Visada yra liūdna skaityti mirusių jaunų žmonių tekstus, lyg juos atkastum iš po žemių. Vėlai, net labai vėlai perskaičiau tai, ką kadaise parašė Arvydas Stasiulevičius. Iš artimai pažįstamų žmonių žinojau tik du su juo susijusius neatšaukiamus dalykus: jo gimimo metus –1947 ir ankstyvos mirties data – 1971. Ir dar, kad jis rašė, grojo, tapė.

     Sklaidant tai, kas parašyta, prieš akis iškyla kitas bendravardis ir bendraamžis Arvydas. Tai Arvydas Ambrasas, kurio eilėraščius kadaise taip pat palydėjau į spaudą. Jų likimai, kūrybos keliai keistai, keistai, net fantastiškai panašūs, lyg tai būtų vienas asmuo. Net yra kažkokio panašumo jų jų veiduose. Gal tai mirties ženklas?

     Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Tačiau, būdami tokio jauno amžiaus, gyveno nepaprastai judrų, įtemptą, savaip nesaugų gyvenimą. Be galo daug išmėginta tik per 24 gyvenimo metus. Štai tik keli Arvydo Stasiulevičiaus pomėgiai arba išbandymai: mokėsi muzikos, grojo ansambliuose, buvo pradėjęs studijas Politechnikos institute, vėliau persikėlė studijuoti psichologijos į Vilniaus universitetą, skraidė sklandytuvais, domėjosi Rytų filosofija [ir Cage’as tuo domėjosi] ir rimtai galvojo tapti rašytoju. Nemenkų meninių impulsų, matyt, Arvydas gavo iš muzikalių tėvų.

     Įsidėmėtina 8 dešimtmečio pradžia, kai ryškėjo labai savitas jaunųjų menininkų modernizmas, sietinas su Dailės instituto absurdo teatru „Koridorius“ ir su Vilniaus universiteto „Požemio teatru“, su kuriuo susijusi Arvydo Stasiulevičiaus kūryba, – ten vaidinta jo pjesė „Suolas“. Tuo metu nei oficialiame teatre, nei dramaturgijoje nebuvo nieko panašaus. Ankstyva tų dviejų kūrėjų mirtis nutraukė, o gal tik pristabdė tai, kas šiandien įgijo modernaus ir postmodernaus meno išraiškas.

     Arvydo Stasiulevičiaus pjesės turėtų būti įdomios ir šiandien: jos užpildo tam tikrą mūsų dramaturgijoje paliktą spragą. Jos labai lakoniškos, su ilgomis pauzėmis, tylos intarpais, tikriausiai perimtais iš Rytų meno filosofijos. Antra vertus, jose užtinkame ir prancūzų absurdo teatro bruožų, kuo tada buvo domimasi, tačiau tik slapstantis. Tad Arvydo žingsnis buvo drąsus ir su niekuo nepalyginamas, gal tik su kito Arvydo, t.y. su A. Ambraso, pjesėmis ir jo spektakliais.

     Gaila, kad taip vėluoja Arvydo Stasiulevičiaus poezija. Ji, matyt, būtų dariusi tokį poveikį kaip ir A. Ambraso rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, pasirodęs 1973 metais. Tai kalbėjimas, kuris nepakluso to meto stereotipams, jokiems oficialiems reikalavimams, kaip ir tas jaunų žmonių teatras. (LM, 1998 II 14, p. 7)

Laba diena,

esu R[...] S[...], rašau magistro darbą apie rezistencines patirtis Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės eilėraščiuose.

Kreipiuosi į Jus, Krivicko raštų sudarytoją, su prašymu, gal galėtumėte nukreipti, ką (kur) šia tema dar pasiskaityti?

Apie Krivicko poeziją skaičiau Jūsų, Tūtlytės, Jakaitės ir Čiočytės tekstus (taip pat ir tai, ką pastaruoju metu parašė istorikai). Apie partizanių poeziją tyrimų beveik neradau (nors Daujotytė knygoje Parašyta moterų rašo apie Glemžaitę).

Galbūt turite rezistencinės poezijos tema susidaręs kokį bibliografijos sąrašą?

yčiotis, pasityčiojimas, patyčios – pastaruoju laiku šitie žodžiai, galima sakyt, plūstelėjo kalbon. Vis įvairesnius dalykus imama vadint patyčiom. Stipresnis iš silpnesnio gali tyčiotis (Sruogos sakinys iš LKŽ: „Mirtina nuodėmė, Jeronimėli, taip tyčiotis vargše mergaite“), turintis ar įsivaizduojantis turįs aukštesnį socialinį statusą gali tyčiotis iš žemesnį turinčio (Biliūno sakinys iš LKŽ: „Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi“). Bet ar yr koks nors pagrindas tos pačios šaknies žodį vartot kad ir tokiose situacijose: Prezidentė atmetė pasiūlytą kandidatūrą į ministrus – „Karbauskis: tai yra pasityčiojimas atviriausia forma“; tatuiruočių studijos meistro reakcija į veiklos suvaržymus karantino metu – „Tai yra pasityčiojimas iš žmonių“? — Nesu tikras, tik spėčiau: tai iš noro vaidint auką tikintis užuojautos.

Batautojo digresijaTiesoj, išėjusioj 1941 IV 30, p. 8, yra šita nuotrauka

Šaipytis norint paniekinti bejėgį žmogų – taip, tai tyčiojimusi vadintina. O šaipytis iš pagarbos neverto žmogaus, padaryt iš jo izdevoną, kaip padarė Justinas Vienožinskis iš Liudo Giros per Gegužės 1-osios minėjimą 1941-ais? Gal per silpnas mano empatijos jausmas, bet jokios užuojautos tam, iš kurio šaipytasi, nepajutau; taip, vargšas Gira, bet Vienožinskis – vis dėlto šaunuolis, norėjos sakyt. Juozas Keliuotis autobiografijoj tą epizodą yr aprašęs (ilgoka citata, bet skaitant neturėtų prailgti):

Dailininkas J. Vienožinskis prieš karą daugelio buvo laikomas kairiuoju ir net socialistu, dabar pasidarė viešu ir net agresyviu antikomunistu. Ir jis kiekviena proga pareikšdavo šį savo antikomunizmą, o ypač išgėręs. Ir tai visados buvo siejama su originaliomis meno išmonėmis, su giliu sąmojumi, humoru ir su aštriais sarkazmais. [...]

Štai artėja 1941 metų gegužės 1 d. Visuose laikraščiuose paskelbiama, kad šia proga komisaras A. Venclova sakys didelę kalbą apie gegužės 1 dienos reikšmę, kad Vilniaus visų tautybių rašytojai, dailininkai ir muzikai ruošia didelį internacionalinį meno vakarą ir t.t. Ir aš gaunu kvietimą atsilankyti šį minėjimą. Pakeliui susitinku mano mokslo draugą prof. P. Skardžių, ir abu kartu nužingsniuojame į Menininkų klubą. Jis buvo už Maironio parko, už Vilnelės, buvusiame lenkų bajorų klube. Lipant į antrąjį aukštą, prie mudviejų atskuba J. Vienožinskis, jau įsilinksminęs. Jis apkabina mane ir linksmai šūkaliodamas veda į klubo salę-valgyklą.

– Čia susirinko vieni bolševikai. Aš su jais nenoriu nieko bendro turėti! Tu čia vienintelis nebolševikas, ir aš tave vaišinsiu kava ir degtine!

Pasodina prie vieno stalelio, esančio salės viduryje, ir užsako dvylika puodelių kavos ir vieną litrą degtinės. Padavėjai visa tai atnešus, man taria:

– Aš jau vaišinaus ir dabar nieko negersiu. O tu vienas išgersi šiuos dvylika puodelių kavos ir šį litrą degtinės. Tada jau būsime lygiai išgėrę ir toliau gersime abu kartu.

[Kaip Keliuotis išsisukinėjo, kaip mėgino įvykdyt Antano Venclovos prašymą sulaikyt Vienožinskį salėj-valgykloj, kol jis kalbėsiąs (AntV: „Viskas, kas yra klubo bufete, yra jūsų dispozicijoje – ir judu rūsyje galite ką norite valgyti ir gerti, ir už viską nereikės nė cento mokėti“; JustV: „Aš ne gert čia atėjau! Aš čia atėjau komisaro A. Venclovos kalbos paklausyti!“), kaip rastas kompromisas (AntV: „Jei draugas Vienožinskis duoda garbės žodį, kad ramiai laikysis, tai pradėkime minėjimą!“, o Keliuočiui į ausį: „Judu su Skardžium atsisėskite iš abiejų jo pusių ir jei jis pradės skandalyti, tai tuojau be jokios atodairos jį išveskite lauk“), kaip Venclovai sekės sakyt kalbą – tenka praleist ir eit prie minėjimo vad. meninės dalies.]

Dabar į sceną išeina poetas Liudas Gira. Jis deklamuoja savo naują tarybinį eilėraštį, kurio kiekvienas posmas baigiasi refrenu:

Aš mylėjau Lietuvą,

Bet dabar dar daugiau,

Nes ji raudona.

[Tai perpasakojimas; Gira, manau, skaitė „LTSR“; tiksli citata: „Aš ir pirma Tave mylėjau / Už kančias Tavo, už vargą, už skriaudą, / O dabar, Tarybų erdvėje, / Pamylėsiu Tave aistringiau da“; žr. Vilniaus balsas, 1945 V 1, nr. 102, p. 4] 

Jam baigus deklamuoti, J. Vienožinskis ima triukšmingai ploti ir publika, jį sekdama, jam dar triukšmingiau ploja. J. Vienožinskis ima šaukti: „Bravo, bravo, gražu! Bis! Bis!“ Įkandin jo ir publika šaukia: „Bravo! Bravo! Bis! Bis!“

Liudas Gira, apsvaigęs nuo tokio pasisekimo, kaip kritikas pats įvertina savo laimėjimą:

– Visoje pasaulio literatūros istorijoje negirdėtas toks faktas, kad poetui šauktų „Bis!“, ligi šiol tai buvo daroma tik garsiems dainininkams.

L. Gira dėkingai linkčioja publikai, o J. Vienožinskis nesiliauna plojęs ir šaukęs: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ ir įkaitinta visa publika šaukia: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ Tada L. Gira taria:

– Mano laimei, aš šį patį eilėraštį turiu ir rusų kalba.

– Puiku! – sušunka J. Vienožinskis: – Paskaityk jį ir rusų kalba!

L. Gira triumfuodamas jį paskaito ir rusų kalba. J. Vienožinskis dar garsiau ima šaukti: „Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!“

Ir visa publika šaukia tą patį. Ir visas literatūrinis vakaras virsta tiesiog kolektyvine orgija. L. Gira ekstazėje tik lankstosi į visas puses. Per visą savo jau nebetrumpą gyvenimą jis nėra turėjęs tokio pasisekimo! Tarybinė santvarka jam atvėrė vartus į negirdėtus laimėjimus!

– Gerai! – sušunka jis, – aš šį eilėraštį padeklamuosiu ir lenkų kalba!

– Bravo, bravo! Padeklamuok jį ir lenkų kalba. Tu vienas sudarysi visą internacionalinį vakarą. Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis! – skamba visa salė. Darda jos langai. L. Gira deklamuoja lenkiškai. Kalbų barjerai sudaužyti! Internacionalizmas virto tikrove. L. Gira baigia lenkiškai deklamuoti. J. Vienožinskis, dabar jau atsistojęs, triukšmingai ploja ir tiesiog isteriškai šaukia:

– Bravo! Bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!

Dabar ir visa publika sustoja ir isteriškai šaukia:

– Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!

L. Gira, jau visiškai apsvaigęs nuo šio negirdėto pasisekimo, dusdamas klausia:

– Dabar aš jau nebežinau ką daryti?

O J. Vienožinskis iš salės vidurio šaukia:

– Brangusis Gira, žydų kalba paskaityk! Žydų kalba paskaityk!

Ir visa publika isteriškai šaukia:

– Žydų kalba padeklamuok! Žydų kalba paskaityk!

Ir tik dabar L. Gira suvokia, jog šis jo negirdėtas laimėjimas yra tik farsas, jog jis pats yra tik Vienožinskio sąmojaus auka. Bet ir visa ši bolševikinė publika pasidarė tik girto dailininko humoro auka, pavojingo farso dalyvė ir veikėja. L. Gira išblykšta, tiesiog nuvirsta nuo scenos ir atsisėda greta išraudusios savo žmonos. O publika dabar juokiasi, gausiai kvatoja ir iš Giros, ir pati iš savęs, kad taip lengvabūdiškai įsitraukė į tokio farso realizavimą. / [...]

Scenoje pasirodo poetas Kazys Inčiūra ir skaito liaudies dainų motyvais parašytą sentimentalų eilėraštį apie mergužėlę ir bernužėlį.

– Bravo, Kazy! – iš vietos sušunka J. Vienožinskis. – Tikras socialistinis realizmas!

Po to iš lietuvių poetų nė vienas nebedrįsta pasirodyti, o turbūt dar A. Venclova, K. Korsakas, A. Žukauskas turėjo paskaityti savo naujų tarybinių eilėraščių.

Pasirodo tik lenkų poetas, kuris sėdėjo netoli J. Vienožinskio ir kuris iš karto buvo suvokęs jo vaidinto farso prasmę ir kuris iš pat pradžios nesuvaldomai kvatojo. Dabar jis lenkiškai paskaito tris eilėraščius, bet jam beveik niekas neploja. Matyti, norėdamas laimėti didesnį pasisekimą, publikos paklausia:

– Gal jau pakaks man skaityti?

O J. Vienožinskis tuojau jam lenkiškai atsako:

– Tikrai pakaks! Gero po truputį! Sėskis!

Šis poetas irgi išblykšta ir pritrenktas atsisėda į savo vietą.

Po šios scenos jau nė vienas iš poetų nedrįsta eiti į sceną. O savo eilėraščių dar turėjo paskaityti rusų, žydų, karaimų, baltgudžių, lenkų poetai. Vienas Liuda Gira suvaidino visą internacionalinį literatūros vakarą. A. Žukauskas paskelbia, kad šio minėjimo poetinė dalis baigta. / [...]

Gegužės pirmos dienos minėjimas baigtas. Prie manęs prieina A. Venclova ir sako:

– Dar gerai, kad šitaip šventė praėjo. Galėjo ji ir dar blogiau baigtis.

Matyti, jis patenkintas, kad J. Vienožinskis jo neužkabino, o kad L. Gira buvo taip negailestingai išjuoktas, jam tai nerūpėjo.

Aš jau noriu skubėti į namus. Bet J. Vienožinskis mane sugriebia už rankos ir nepaleidžia:

– Dabar tai jau būtinai turėsi išgerti tą litrą degtinės ir tuos dvylika puodelių juodos kavos.

Šiuo momentu pastebiu pro mus praeinantį L. Girą su žmona.

– Profesoriau, Girą pakviesk! Po tokio laimėjimo jis būtinai norės išgerti!

J. Vienožinskis puola prie L. Giros ir jį kviečia išgerti. Bet Girienė beveik jėga jį išsitempia iš salės. O aš šiuo momentu pasišalinu, ir J. Vienožinskis manęs niekur nebesuranda.

Dabar kviestiniams svečiams čia pat suruošiama vakarienė. Jos metu dailininkas A. Tamošaitis per visą stalą kreipias į J. Vienožinskį ir jo pasiteirauja, kodėl jam taip patikęs L. Gira.

– O iš kur žinai, kad jis man patiko?

– Juk tu jam daugiausia plojai!

– Mėgstu senas kurvas! Mėgstu senas kurvas! – sarkastiškai atsako J. Vienožinskis.

– Gira rytoj tave į teismą patrauks už tokį baisų įžeidimą! – pastebi jo kaimynas.

– Ir pralaimės! – atsikerta Vienožinskis. (JuozK, Mano autobiografija, 2003, p. 305–313)

Henriko Nagio piešinys 1989-ų vasarą buvau iš  p. Akvilės pasiskolinęs brolio nuotraukų albumėlį, dalį išsaugotų rankraščių, dar šį tą; tarp to šio to – ir šį Nagio piešinį; Biržiečių žody dirbęs Vilimantas Šmitas perfotografavo; negatyvai ilsėjos iki šiol; teko įsigyt Epson Perfection V600

Jauniausioji mūsų lyrikų karta

Šiandieną mes jau galime apie ją kalbėti – apie jauniausiąją mūsų rašytojų kartą. Nes iš šitų daugelio bandymų, iš eilę metų periodikoj pasirodžiusių eilėraščių, iš šitų paskirų vardų jau išaugo žodis, kuris turi savo charakterį ir atskleidžia savitą ir naują pasaulį.

       Mes negalime dar mūsų jauniausios kartos pavadinti nauja ir veržlia srove, bet ji turi savąją linkmę ir savąjį pobūdį, kuris skiria ją nuo vyresniosios kartos ir kuria naują ir tolimesnį lietuvių literatūros laikotarpį. Ir šitą pobūdį – mūsų jauniausios rašytojų kartos savitumą – norėčiau čia pajusti ir išryškinti.

       Yra daug vardų, yra daug išsibarsčiusios visoj mūsų spaudoj jaunųjų kūrybos, ir todėl yra sunku ką nors tikro ir gilaus pasakyti. Bet viena: iš tos aibės medžiagos išsiskiria keletas žmonių, kurie turi kiekvienas savitą veidą ir vis dėlto kažką bendro ir charakteringo dabartiniam rašančiajam. Ir tik tokią kūrybą mes galime pavadinti šituo vardu – kūryba; naują ir savitą; žodį, kuris pasako ką nors ir taip, kaip dar nebuvo pasakyta; ir tik taip mąstydami mes eisime prie jaunosios mūsų kartos. Tada atrasime nedaug: tik keletą žmonių, kurie turi savąjį veidą, tai yra – savitą ir nepakartojamą priėjimą prie gyvenimo. Dar daugiau: mes kalbėsime tik apie lyriką, – mūsų jaunoji proza neturi nieko charakteringo. Bet iš šitų kelių išryškėjusių vardų apie lyriką kalbėti mes jau galime: tai negali būti gilus svarstymas, aš tik mėginsiu sugauti jos naująją linkmę. Visos sąvokos, kuriose čia mėginsiu sutalpinti savas mintis, negali būti absoliučios; jos gali tik išryškinti kryptį, tik linkmę mūsų jauniausios kuriančios kartos.

Bradūnas, Matuzevičius. Mačernis, Švedas ir Nagys. Šitie žmonės jau turi savitą ir ryškų kūrybinį veidą. Visiems kitiems mes galime duoti vieną vardą – jaunieji, ir, skaitydami jų eilėraščius, mes turime pasižiūrėti į antraštę, kad žinotume rašančiojo vardą. Jie skiriasi daug kuo vienas nuo kito: stiliumi, sakinio struktūra, talento stiprumu; bet savojo kūrybinio pasaulio jų nei vienas dar neturi sukūręs, tai dar didelis, sunkus, įtakomis sukibęs lydinys.

       Tačiau penki vardai, jeigu jie neša su savim kūrybingą žodį, yra daug. Ir jie visi turi tai, kas įgalina juos pavadinti vienos kartos rašančiaisiais – kažką bendrą ir jungiantį, naują ir savitą, besiskiriantį nuo mūsų vyresniosios rašytojų kartos. Aš tai pavadinčiau intelektualiniu priėjimu prie pasaulio. Tai nėra absoliuti sąvoka, nei rėmas, į kurį norima būtų įspausti besivystančią mūsų kūrybą, bet, kartoju, – jos linkmė ir, gal būt, pati charakteringiausia jos žymė.

       Vyresnioji karta, nežiūrint tiekos skirtingų ir ryškių veidų, turi savitą ir bendrą vienos kartos atspalvį, turi viename laikotarpyje išaugusių žmonių sielą. Ir jeigu jos priėjimą prie pasaulio galime pavadinti labiau emocionaliniu, – dabartinėje kartoje ryškėja intelektualinis atspalvis. Tai mes galime pajusti iš pavyzdžių.

       Tėviškės motyvas – abiejuos. Bet Aleksandriškio išsakomas Lietuvos paveikslas per žmogaus širdį; pas Mačernį pasaulis stengiamasi suprasti.

       Kartu su intelektualiniu priėjimu prie pasaulio į jaunųjų kūrybą ateina epinis atspalvis, nes ten, kur yra protinis elementas, visuomet grynasis lyrinis pajautimas yra sudrumsčiamas, tada išryškėja arba epinis arba dramatinis pobūdis.

       Su skirtingai pajaučiamu pasauliu atrandame ir naujos formos ieškojimą. Ir čia mūsų jauniausioji lyrika yra susilaukusi priekaišto – ji nesanti lietuviška. Tačiau ar negalima būtų šito priekaišto suvesti kaip tik į šitą formos keitimąsi, naujų, ne tradicinių įvaizdžių įvedimą? Bet: tautiškumas vis dėlto nėra pajuntamas daugiausia formalinėje pusėje, o visame žmogaus kūrybos pasaulyje, ir tokio tautiškumo kūrėjas negali sąmoningai ieškoti, bet jis turi išplaukti iš visos kūrėjo asmenybės, tautinės arba ne.

       Mūsų jauniausios lyrikos tautiškumą čia yra sunkiau nusakyti: iš šitos palaidos medžiagos, kada tematika yra nukrypusi daugiausia ne į savo žemę, bet į bendrąsias žmogaus būties problemas, kada jaučiame besivystantį ir ieškantį jauną rašantįjį, dar apsunkintą visų perskaitytų žodžių, kuriuose jis yra užaugęs – tada yra sunku pajusti ar jo kūryba yra tautinė ar ne.

       Tačiau vieną jau galima būtų teigti: jaunieji kitaip ateina prie savo žemės, jų kūryboje jau nėra liaudies pasaulio ir jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, niekados nenutrukusiais ryšiais, žmogus, išaugęs iš tos žemės; bet, gal būt, šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją; po daugelio minčių ir kovos pajutęs savy savosios žemės balsą.

       Ar toks mūsų jaunosios kartos priėjimas nėra taip pat lietuviškas, nors jame nėra nei tradicinių įvaizdžių, nei įprastinės formos, nei miniatiūrinio pasaulio, ar nėra tai tik kitose sąlygose užaugusios mūsų kartos dvasia? Tai spręsti dabar būtų sunku.

Mėginome nusakyti mūsų jauniausios lyrikų kartos savitumą, tačiau kiekvienas iš šitų žmonių, nežiūrint savojo bendrumo, turi charakteringą kūrybinį veidą (paėmėm pačius ryškiausius). Visus juos sutalpinti viename teigime yra sunku, ir pirmiausiai mes turine išskirti Bradūną ir Matuzevičių.

       Mūsų jauniausioji karta yra išaugusi naujosios lietuvių literatūros tradicijose, ir kaip tik šitie žmonės jungia savoje kūryboje senąsias tradicijas su naująja linkme.

       Kazys Bradūnas, gal būt, yra pats artimiausias vyresniajai kartai. Jo kūrybos formalinė pusė yra artima liaudies kūrybai: formos lengvumas, skambumas ir net dainingumas. Jo pasaulis miniatiūrinis, idilinis – šviesus ir lengvas, ir jame jaučiamas impresionistinis į jį atėjimas, taip pat tolimesnis jaunajai lyrikai. Tačiau „Sodyboje“ ir „Idilėse“ ryškėja naujoji kryptis. Ypač „Sodyboje“ yra jaučiamas kitoks Bradūno priėjimas prie pasaulio, ir šitas ciklas jam atrodo svetimas, nenatūraliai iš jo išplaukęs. „Idilėse“ Bradūnas jau yra grįžęs į savąjį kelią; ne tapymą paveikslų, bet į tiesioginį asmeninį priėjimą prie gyvenimo. Ir todėl „Idilės“ yra daug stipresnės ir charakteringos.

       Eugenijus Matuzevičius taip pat, ypač savo ankstyvesniuose eilėraščiuose, buvo tampriai susietas su vyresniąja karta. Tačiau dabartinėje jo kūryboje ryškėja vis labiau savitas jos veidas. Viena iš charakteringiausių Matuzevičiaus ypatybių yra tai, kad kiekvienas ypač iš vėlyvesniųjų jo eilėraščių yra geras, tačiau Eug. Matuzevičius neturi savitos, įsirėžiančios, stebinančios savos visumos; yra daug savitumo sakinio struktūroje ir ypatingai nuoširdžiame slaviškame priėjime, tačiau savos visumos – bent ryškiai išplaukiančios – nėra.

       Mačernis, Švedas ir Nagys, jie, gal būt, yra patys ryškiausi ir charakteringiausi naujajai linkmei.

       Vytautas Mačernis yra sukūręs savitą ir ryškų ir lietuvišką kūrybinį veidą. Šitas lietuviškumas glūdi, gal būt, savitoj jo kalboj ir individualioj sakinio struktūroj („Vizijose“). Savo epiniu charakteriu Mačernis yra artimas Leonui Švedui, kurio pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu ir kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą. Priešingai Henriko Nagio kūryba yra tiesioginis savęs išsakymas ir joje gyvenimas išsakomas net su dramatine įtampa.

Baigdami mes turime iškelti dar vieną mūsų jaunosios lyrikos ypatybę. Dabartinės gyvenimo sąlygos yra padariusios tai, kad kiekvienas jaunų kuriančiųjų turėjo bręsti mažiau išeidamas į visuomenę; viešasis literatūrinis gyvenimas buvo sustingęs arba vienpusiškas. Taikos metu mūsų jaunųjų kūryboje išryškėjęs sekimas senosiomis tradicijomis, stoka originalumo ir suplokštėjimas turėjo išblėsti. Kiekvienas brendo daugiau tarpe savųjų knygų ir vienas, negu rašančiųjų bendruomenėje. Ir tai išaugino daugiau mąstantį žmogų; tačiau ryškėja ir pavojus jaunųjų kūrybai: ji yra išaugusi knyginiam pasaulyje. Kartais joje atsiskleidžia visas didžiųjų lyrikų pasaulis, kartais tiktai jo dalis arba įvaizdis. Ir ten, kur blankesnė kūrybinė galia, ten šitas pasaulis visai nustelbia kuriančiojo individualumą. Taip yra ir su Horacijaus Nykos Niliūno kūryba, kuri būtų charakteringa mūsų jauniesiems, tačiau kiekvienam jo eilėrašty yra kurio nors rašytojo pasaulis („Iliūnėje“ – Edgard Poe; „Eldorado“ – Milašiaus; „Malūne“ – Verhaeren’o; visi eilėraščiai spausdinti „Nauj[ojoj] Lietuvoj“). Bet pergalėti knyginį pasaulį ir sukurti savąjį nors yra sunku, tačiau būtina.

       Kelias, kuriuo yra pasukusi mūsų jauniausioji karta, dar labiau reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe. Intelektualinis priėjimas prie pasaulio angažuoja visą žmogų, nes rašantysis yra lyrikas ir, tačiau, perduoda ne tik nuotaikomis atėjusį gyvenimą, bet gyvenimą, susikūrusį į perjaustą, išgyventą ir išsakytą kūrybinį pasaulį. Toks kelias yra sunkus, tačiau mūsų jauniausioji karta jau yra į jį pasukusi.

Mirė Danutė Jesaitytė-Picabia

[1991] Rugpjūčio 9 ligoninėje mirė Danutė Jesaitytė-Picabia, paskutiniu laiku sunkiai sirgusi. Ji su seserim dr. Jūrate Jesaityte gyveno Flushinge, NY. Tame rajone ir buvo pašarvota. Atsisveikinimas buvo rugpjūčio 11, sekmadienio vakare, gi rugpjūčio 12, pirmadienį, po pamaldų Apreiškimo parapijos bažnyčioje jos palaikai buvo nuvežti į krematoriumą ir sudeginti.

       Danutė Jesaitytė-Picabia buvo kilusi iš garsios Jesaičių giminės. (Jie savo pavardę rašėsi dvejopai – Jesaičiai ir Jasaičiai.) Jų senelis, Jurgis Jesaitis [1861–1930], gyvenęs Garliavos apylinkėje prie Kauno, spaudos draudimo laikais buvo uolus spaudos platintojas, daug kartų rusų žandarų krėstas, sumuštas [daugiau apie JurgJ kaip knygnešį žr., pvz.,čia]. Jis turėjo 30 ha ūkį, bet sugebėjo savo vaikus – 6 sūnus ir 3 dukteris išmokslinti. Keturi iš jų baigė universitetą.

       Danutė buvo Juozo Jesaičio, Jesaičių vyriausio [*1880], dukra. Jos tėvas buvo žymus teisininkas, baigęs teisę Varšuvos universitete, Lietuvoje organizavo pramonę, visuomeninėje veikloje dalyvavo nuo studijų laikų. Buvo vedęs kunigaikštytę S[ofiją] K[lementiną] Oginskaitę [kunigaikščio Jono ir Eugenijos Dambrauskaitės Oginskių dukrą, *1884 Kurklių dvare]. Jis pats mirė 1938 Kaune [žr. nekrologą Trimite, 1938 X 27, nr. 43, p. 1032–1033], jo žmona su visa šeima buvo pasitraukusi į Vakarus. Mirė New Yorke [1963; ir jos, ir JAV mirusių vaikų paskutinė poilsio vieta – Mount St. Mary kapinės Flushinge, NY]. Vienas jų sūnus žuvo Klaipėdos atvadavime [Algirdas; Kaune yra gatvė, jo vardu pavadinta]. New Yorke gyveno keturi jų vaikai. Anksčiau mirė inžinierius Kęstutis [1962; žr. nekrologą Drauge, 1962 XI 27, nr. 278, p. 7], prieš keletą metų mirė žymus chemijos daktaras Margeris Jesaitis [1986; žr. Jono Valaičio rašytą in memoriam Draugo kultūriniam priede, 1986 IX 20, nr. 184(33), p. 3]. Dar liko medicinos daktarė Jūratė Jesaitytė, kuri sunkiai serga [†1992].

       Danutė vokiečių okupacijos metais studijavo literatūrą Kauno universiteto filosofijos fakultete [ten pat studijavo ir Henrikas Nagys]. Pasižymėjo savo plačiu išsilavinimu, gilia įžvalga į literatūrą, vėliau studijas tęsė Insbrucko ir Tübingeno universitetuose.

     Vokietijoje, dirbdama IRO ar UNRRAįstaigoje, susipažino su prancūzu Picabia ir už jo ištekėjo [išžvejojau: Gabriel François MARTINEZ PICABIA 1911–1987 Married 27 December 1949, Haslach im Kinzigtal, FRE, Baden-Württemberg, Allemagne, to Dan[u]te Marija JESAITYTE; divorced 22 October 1975]. Jis buvo sūnus garsaus dailininko Picabia.

       Atvykusi į Ameriką, paskutiniu laiku dirbo vienoje knygų leidykloje. Kartas nuo karto lietuviškuose žurnaluose parašydavo straipsnių apie menus, kultūrą, recenzuodavo knygas. Straipsniai pasižymėdavo savo įžvalgumu, intelektualumu. Tačiau platesnėm literatūros studijom atsidėti neturėjo sąlygų ir laiko.

               !!!

          Nieks tave nežino

          Kiek tu čia kenti

          Tremtinio dalužė

          Vai sunki sunki

          Nuo Stasės

          Prisiminimui

          1951.XI 25

          Sibiras

P.S. Tame pačiam pirky.lt pernai buvau užtikęs ir tris nuotraukas iš archeologinių kasinėjimų 1921 metais; kartu buvo raštelis: nuotraukas vienas Kauno kolekcininkas (perpardavęs žmogus teparašė, kad buvo vardu Kęstutis, mirė 2019-ais, giminės jo archyvą išpardavę) įsigijo iš Juozo Žakevičiaus (*1925); nuotraukos tėvo – Prano Ž. (*1897-ais Pasvalio r.), kuris tarnaudamas kariuomenėj dalyvavo gen. Vlado Nagevičiaus vadovautuos kasinėjimuos (žr. nuotraukoj kairėj – stovi prie kastuvo). Nusipirkau. Išsiaiškinau: nuotraukos iš kasinėjimų Pryšmančių II kapinyne, gen. Nagevičius tuos darbus yr aprašęs straipsny „Prišmončių milžinkapis“ Naujojoj Romuvoj 1931-ų pabaigoj – 1932-ų pradžioj; 1931 XII 13, nr. 50, p. 1199 paskelbta ir ši nuotrauka su parašu: „Nedegintų kūnų kapas. Atvaizde matyti 4 kapai. Jų žemė, maišyta, tamsesnės spalvos, ryškiai skiriasi nuo aplinkoje nepaliesto grunto.“ O žmonės neįvardinti. Stovi gen. Nagevičius ir Pranas Žakevičius; o dešinėj? – spėju, dail. Petras Kalpokas (Nagevičius mini, kad radinius, dar gulinčius duobėse, piešė dailininkai Žmuidzinavičius, Kalpokas, Galdikas; nuotraukoj panašiausias į Kalpoką). — Išsiaiškinau – ir pernai IX 7 padovanojau Vytauto Didžiojo karo muziejui pridurdamas, kad per pirkį.lt galima įsigyt dokumentų, susijusių su archeologiniais tyrimais (patikrinau, tebegalima – pvz.).

viršelio atvaizdas ir turinys iš čia

1990-ais Maskvos leidykla „Molodaja gvardija“ serijoj „Jaunuomenės biblioteka“ 200 tūkstančių egz. tiražu išleido daugiau kaip 600 puslapių rinktinę Рукописи не горят…: из антологии русской прозы ХХ века  (sudarė ir įžangą parašė rusų emigrantinės literatūros žinovas Olegas Michailovas, 1932–2013). Anotacija:

Олег Михайлов. Реквием (įžanga)

Солнце мёртвых

Евгений Замятин. Рассказ о самом главном (apsakymas)

Иван Шмелёв. Солнце мёртвых (epopėjos fragmentai)

Иван Бунин. Товарищ Дозорный (apsakymas)

Аркадий Аверченко. Фокус великого кино (apsakymas)

Аркадий Аверченко. Трава, примятая сапогом (apsakymas)

Аркадий Аверченко. Черты из жизни рабочего Пантелея Грымзина (mikroapsakymas)

Надежда Тэффи. «Ке фер?» (apsakymas)

Надежда Тэффи. Из тех, которым завидуют (apsakymas)

Надежда Тэффи. Бестактность (apsakymas)

Александр Куприн. Шестое чувство (apsakymas)

Гайто Газданов. Панихида (apsakymas)

Талисман

Михаил Булгаков. Роковые яйца (apysaka)

Андрей Платонов. Впрок: бедняцкая хроника (apysaka)

Пантелеймон Романов. Родной язык (apsakymas)

Пантелеймон Романов. Святая милостыня (apsakymas)

Пантелеймон Романов. Кулаки (apsakymas)

Варлам Шаламов. Хан-Гирей (apsakymas)

Георгий Владимов. Верный Руслан: история караульной собаки (apysaka)

Даля Гринкевичюте. Часики (apsakymas), р. 428–429

Даля Гринкевичюте. Талисман (apsakymas), р. 429-430

Свечечка

Борис Зайцев. Улица Св. Николая (apsakymas)

Владимир Набоков. Истребление тиранов (apsakymas)

Владимир Набоков. Адмиралтейская Игла (apsakymas)

Юрий Казаков. Свечечка (apsakymas)

Юрий Казаков. Во сне ты горько плакал (apsakymas)

Александр Солженицын. Пасхальный крестный ход (apsakymas)

Александр Солженицын. Матрёнин двор (apsakymas)

Александр Солженицын. Захар-Калита (apsakymas)

Иван Шмелёв. Лето Господне (romano fragmentai)

Библиографическая справка (trumpos autorių biobibliografijos)

1943 m. vasary supratom, kad žūsim visi. Mirtingumas pasiekė savo apogėjų. Laikėsi žiaurūs šalčiai, siautė pūgos, ypač įnirtingos prieš poliarinės nakties pabaigą ir saulės pasirodymą.

[...] Artėjo finalas.

Ir kada jokios vilties [niekas] jau nebeturėjo, į Trofimovsko atvyko žmogus, kuris išgelbėjo nuo mirties likusius. Tai buvo gydytojas Samodurovas Lazaris Solomonovičius.

Jis prasigavo į kiekvieną baraką, pamatė visą padėtį, pusgyvius žmones ir pradėjo labai energingai veikti. [...]

Vasaros [= Vasario] viduryje virš horizonto pamatėme mažytį kraštelį Saulės. Poliarinė naktis baigėsi. Patikėjome, kad likome gyvi.

Po mėnesio daktaras Samodurovas išvyko. Girdėjome, kad jis žuvo fronte. Bet galbūt tai netiesa? Žemai lenkiamės jums, daktare Samodurovai. (DalG, Lietuviai prie Laptevų jūros, 1997, p. 173–174)