— dviejuose Jono Aisčio tekstuos esu užtikęs BrKr asmenvardį:
¶ 1951-ais Chicagoj išėjo naujosios lietuvių poezijos antologija Žemė (redagavo Kazys Bradūnas, įžanginio str. autorius Juozas Girnius); tai buvo svarbus lietuvių literatūros istorijos įvykis; daug kas apie šią knygą rašė; parašė ir Jonas Aistis (Aidai, 1952, nr. 2, p. 89–90, persp. JonA, Raštai, t. III: Šiapus ir anapus; Literatūros temomis, Chicago 2004, p. 351–355). Rašiny (kuriame, beje, nė karto nepaminėtas Vytautas Mačernis) sukui apsukui vis stabtelima prie įžanginiam str. išsakytų minčių ar jo autoriaus – filosofo, ne literatūros specialisto. Pastraipa, kurioj paminimas BrKr [NB! Aisčiui ją rašant, BrKr dar buvo gyvas; nors Aistis greičiausiai buvo įsitikinęs, kad jau žuvęs]:
Poezijai reikia kritiko, literatūros specialisto. Ši karta
[*] būtų buvusi pati laimingiausia, jei... ir ne dėl to, kad ji užaugo nepriklausomoje Lietuvoje, kad ją suformavo lietuviška mokykla, kad ji turėjo aukštojoje mokykloje rimtus savus literatūros profesorius (Biržiškus, Ambrazevičių, Mykolaitį ir Sruogą) ir savo filosofus (Šalkauskį, Maceiną ir Girnių), bet kad turėjo labai rimtų vilčių į tai, ko kitos kartos stigo ir mes visi tebestingame, – į savus daug žadėjusius kritikus (Indriliūnas ir Krivickas). Poetai, neturėdami kritikų, visada bus vieniši ir užguiti. Filosofas gali labai mėgti poeziją, gali ja domėtis ir sielotis, bet jis bus tik mėgėjas ir niekad jis specialisto neatstos. (
Aidų p. 89,
Raštų p. 352;
Mamerto Indriliūno raštų Prae scriptume esu pacitavęs Juozą Girnių: „Jeigu būtų Mamertas Indriliūnas buvęs, būtų jis tą atlikęs [parašęs
Žemės įžanginį tekstą], kai nebuvo jo, tai tada mane įtraukė“; cit. iš
čia, žr. p. 20).
-------------------------------
[* aišku, turima omeny karta, kurią dabar vadinam žemininkų, o kartą, kuriai priklauso Aistis, – neoromantikų; įvardų pagrindai skiriasi; cituojamo teksto pradžioj Aistis visas tris pomaironines lietuvių poetų kartas siūlo vadint atsirėmus į leidinius: pirmųjų Vainikų karta (Binkis, Putinas etc.), antrųjų Vainikų karta (jis, Miškinis etc.); „jaunųjų poetų antologija galėjo pasirodyti trečiųjų “Vainikų” vardu“ (logiškas Aisčio pasiūlymas, bet kad šaukštai jau popiet)]
Kaskart prisiminęs šią Aisčio pastraipą vis pagalvoju: gaila, kad nieks nesureagavo tada primindamas ar primindama Aisčiui jo poetinio kelio pradžią, Pjūvio laikus, Petrą Juodelį, gal ir Motiejų Miškinį – mano supratimu, drąsiai vadintinus antrųjų Vainikų kartos tikrai įžvalgiais literatūros vertintojais ir interpretatoriais; įdomu, kaip būtų sukęsis poetas?
Būsimų žemininkų su Indriliūnu ir Krivicku sietas viltis yra įvardinęs Kazys Bradūnas: „mums atrodė, kad Mamertas ir Bronius turės būti mūsų kartos akademinis užnugaris ir skydas prieš galimus antpuolius. O jų netekus, mes taip ir palikome našlaičiai, tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų literatūrologų studijiniu-akademiniu požiūriu beveik neliesti“ (cit iš
KazB atsiminimų Sietyno nr. X, p. 49).
¶ Po dvidešimties metų (Dumas čia niekuo dėtas), 1971-ais išėjo antologija
Lietuvių poezija išeivijoje, 1945–1971 (redaktorius tas pats kaip ir
Žemės – Bradūnas, įžanginio straipsnio autorė Viktorija Skrupskelytė; beje, tai papildymas 1967 ir 1969-ais Lietuvoj išleisto
Lietuvių poezijos dvitomio; taip ir pažymėta tituliniam: t. III). 1972 II 16
Naujienose pasirodė nepasirašytas str. apie leidinį „Svajojame ir dainuojame“ (
nr. 39, p. 4). Ir čia daugiausia abejonių pareikšta dėl įžanginio str.:
Lietuviai turi poetų, bet neturi poezijos vertintojų. Jeigu mes būtume turėję tiek poezijos vertintojų, kiek poetų, tai šiandien mūsų poetų parašytus darbus noriai išstvarstytų. Poetams būtų daugiau noro rašyti, o žmonės galėtų jų darbais smagiau pasidžiaugti. Labai nevykęs vertinimas yra pridėtas ir prie išeivijoje rašančių 80 poetų rinkinio.
Ir pateikiamos dvi citatos iš „aukštus mokslus Amerikoje baigusios ir mokslo laipsniais apsišarvavusios lektorės“ teksto, apie Aisčio poeziją. Išvada: „Uždaroje Amerikos kolegijos klasėje šitokias priešingybes lektorė galėtų pasakoti ir net rašyti, bet lietuviškos poezijos mėgėjams patį jautriausią poetą vienam puslapyje pristatyti beveik bejausmiu, o už kelių skyrelių pasakoti apie juntamą jo jausmų tekėjimą – nedera.“ — Jautrusis poetas sureagavo: „Nepagrįsti ‘Naujienų’ kaltinimai“ (
Draugas, d. II, 1972 II 26, nr. 48(8), p. 4):
Prisipažinsiu, kad antologija manęs dar nepasiekė, ir aš negaliu kol kas ginti viso įvado, dėl to ribosiuos tiktai ta ištrauka, kuri liečia mano poeziją ir buvo paskelbta
š.m. vasario 12 d. “Draugo” kultūros priede [žr. p. 3]. Ypač, kad didesnę kaltinimų dalį vedamasis skiria kaip tiktai mano poezijos aiškinimams.
Viktorija Skrupskelytė ne pirmu kartu užsirekomenduoja, kaip nauja ir didžiai pajėgi bei geros mokyklos literatūros tyrinėtoja. Mano poeziją ji atskleidžia visai iš naujos pusės, ir man iš tikrųjų buvo miela skaityti jos aiškinimus, nes dar niekas iki šiol nėra taip toli nuėjęs į mano poezijos esmę. Ir ji yra to pasiekusi, remdamasi vien tiktai poezijos tekstais.
Savo eilėse, gal būt, daugiau negu kiti mano bendralaikiai esu daugiur susikaupęs ties poezijos esme, jos raiškumo galimybėmis ir ribotumu. Mano poezijos aiškintojai – Antanas Vaičiulaitis, Bronius Krivickas, Rimvydas Šilbajoris – daug gražių ir teisingų žodžių yra pasakę, o Viktorija Skrupskelytė atskleidė naują mano poezijos aspektą, kuris, mano manymu, yra arčiau tiesos.
Iki 1971-ų apie Aisčio poeziją yra rašę tikrai daugiau negu keturi žmonės; kodėl būtent tuos, o ne kitus paminėjo, jei negali paklaust, vargu ar verta spėlioti; minėdamas Krivicką kaip jo poezijos aiškintoją Aistis turėjo omeny Antrojo pasaulinio karo pabaigoj
Kūrybos žurnale paskelbtą BrKr rašinį „Kančia ir džiaugsmas J. Aisčio-Aleksandriškio kūryboje“ (1944, nr. 3, p. 162–164, 169–170; nors nenurodyta, bet: tai didesnio BrKr darbo apie Aisčio poezijos idėjas dalis – skyrius.). — Aisčio replika, kurioj paminėtas BrKr, paskelbta 1972 II 26
Draugo kultūriniam priede; Aistis mirė 1973 VI 13; minint pirmąsias jo mirties metines, tas pats
Draugo priedas perspausdino būtent BrKr rašinį (
1974 VI 15, d. II, nr. 139(24), p. 3–4); kad buvo pasirinktas BrKr, o ne kurio kito Aisčio poezijos interpretatoriaus tekstas, spėčiau, lėmė priedo redaktorius Kazys Bradūnas.
— BrKr baigdamas universitetą parašė diplominį darbą
Jono Aleksandriškio-Aisčio idėjų pasaulis (pasak vadovo, prof. VM-P, tinkantį spaudai). Studijos (manau, ir taip galima vadint šį darbą) pabaigoj yra skyrelis „Patriotinė Aleksandriškio poezija“, sudarytas iš dviejų poskyrių: „Nepriklausomosios Lietuvos laikotarpis“ ir „Bolševikų okupacijos laikotarpis“; pastarajame aptariamas mašinraštiniu pavidalu Lietuvoj plitęs Aisčio eilėraščių rinkinys
Be tėvynės brangios (1941-ų rudenį atsiuntė Antanui Miškiniui; išspausdintas kitąmet Thompsone CT kaip tėvų marijonų Marianapolio kolegijos leidinys; BrKr rašydamas darbą to nežinojo: „rinkinys ligšiol dar nėra pasirodęs spaudoje“,
BrKr raštai, p. 191). Beje, būtent šiame rinkiny yra BrKr labiausiai mėgtas – bent jau deklamuot – Aisčio eilėraštis „
Vėlinės“ (taip liudijo Biržuos netoli geležinkelio stoties gyvenusi Alė Beriozovienė, kurios užrašų knygelėn BrKr buvo įrašęs niekur nespausdintą, vieną dažniausiai dabar cituojamų savo tekstų – „Mes esame kalnai“).
Nepriklausomybės laikotarpiu sukurtus Aisčio patriotinius eilėraščius, perspausdintus 1940-ais išėjusioj sutelktinėj Poezijoj (jų lyginant su lyriniais nedaug), BrKr vertina gan palankiai, atkreipdamas dėmesį į tų tekstų kritiškumą („gyventoji dabartis Aleksandriškiui atrodo ‘tamsi ir bėdina’“; „Aleksandriškis mėgsta kalbėti apie Lietuvos praeities didybės žlugimą“), satyrinį pobūdį („juokas iš širdperšos ir iš meilės“); „kritiško ir neigiamo Aleksandriškio nusistatymo priežasties turbūt reikia pirmiausia ieškoti jo romantiniame nusiteikime, kuris nesiderino su anuometinio mūsų gyvenimo pilkuma“; „deja, jo poetinis talentas, turėdamas polinkį į intymaus ir subjektyvaus pobūdžio temas, negalėjo tinkamai apimti anų objektyviųjų temų, liečiančių mūsų tautos ir visuomenės gyvenimą. Jis, matyt, instinktyviai bijojo, kad tos temos į jo poeziją neatneštų prozos.“
1940-ais Lietuvai prasidėjo „naujos vergijos ir priespaudos laikmetis“, kurį Aistis jau stebėjo iš toli, iš Prancūzijos; šiuo laiku buvo sukurta kur kas daugiau patriotinių eilėraščių negu gyvenant tėvynėj. Kuo vieno ir kito laikotarpio tokio pobūdžio kūryba skiriasi?
[N]epriklausomos Lietuvos gyvenimo kritiškas vertinimas ir net ateities katastrofos pranašystė rėmėsi noru užbėgti įvykiams už akių. Anuometinė patriotinė jo poezija turėjo įspėti tautą, nematančią savo ateities nelaimės. Ir todėl atviras ateities liūdnumo konstatavimas, atviras sielvartas anuometinės menkystės akivaizdoje buvo herojiškas. Poetas, nors verkdamas ir skųsdamasis, visą laiką kovojo už savo tautos likimą.
[...] pastaruoju metu, kai tautą iš tiesų ištiko nelaimė, jis prabilo visai kitais žodžiais [...] jau nebegalima beviltiškai skųstis. Atvirkščiai, reikia žadinti tikėjimą ir viltį. Ne be reikalo poetas žada tautai ateitį, didesnę negu buvo jos išdidžioji praeitis. Juk reikia, kad tauta, priblokšta nelaimės, savo ateitim tikėtų. Kitaip ji negalės kovoti.
Taigi, naujosios Aisčio nuostatos teisingos, bet: „žodis čia yra sausesnis, grubesnis ir mažiau puošnus negu buvo ankstesnėje jo lyrikoj. [...] reikia pripažinti, kad paprastėdamas, virsdamas sausesniu ir aiškesniu, Aleksandriškio žodis čia darosi kartu ir mažiau poetiškas, ir mažiau sugestyvus. Ir dauguma jo patriotinių eilėraščių paskutiniame rinkinyje nebeturi pirmiau buvusios poetinės galybės ir įtikinamumo. Dažnai juose kažko lyg stinga. Lyg neišbaigta.“
Kodėl? Ne, ne poeto talentas nusilpo, kitą priežastį BrKr nurodo:
... patriotinė tematika paskutiniu metu pareikalavo iš jo kitokios nuotaikos negu prieš tai. Aleksandriškiui juk, kaip anksčiau minėta, yra savita minorinė nuotaika, žadinanti melancholiją ir liūdesį. Tokia nuotaika čia netiko. Čia reikėjo pakeltos nuotaikos, žadinančios tvirtą kovos ūpą. Aleksandriškis, tiesą sakant, šitą nuotaiką pagavo, bet vis dėlto toji nuotaika negalėjo suspėti performuoti visos jo poetinės individualybės. Jinai tik palietė jį, o ne pribrendo jame taip, kaip galėjo pribręsti Maironio kartoje, kuri visą laiką augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia.
Gana, gal jau ir per daug pricitavau iš paskutinio BrKr diplominio darbo skyriaus. — Manau (spėju, įsivaizduoju), kad įsitaisęs kur nuošaliau nuo kovos draugų Biržų girioj ar įsikūręs užmūrytas malkom Tylinavos kaime pas Paulių Bazarą, prisimindavo, ką rašęs apie Aisčio patriotinius eilėraščius. Ir gal net pagalvodavo: ar gali būt, kad man pavyko sukurti tai, ko nepajėgė Aistis (turėdamas omeny savo eilėraščius, sudėtus į skyrių „Už didžią tiesą“)? — Nežinau. — Vieną tokį gal ir šalutinį argumentą „už“ galėčiau pateikt: Pandėlio gimnazistas Kazys Daugelavičius 1952-ais paskaitęs BrKr eilėraščių įvertino: „eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį“ (plačiau –
čia); būtent Maironį, ne ką kitą; Maironį, kurį BrKr, rašydamas apie Aistį, paminėjo kaip ryškiausią atstovą kartos, kuri „augo ir gyveno alsuodama kovos dvasia“, kuri buvo pribrendusi žadinti „tvirtą kovos ūpą“.
