1949 III 27, sekmadienį, išėjusios Tiesos p. 3 paskelbtas, aišku, nepasirašytas straipsnis „Prieš kosmopolitizmą, už tarybinio patriotizmo ugdymą“. Perpasakojus vad. centrinės spaudos „atradimus“, paminėjus, kokių kosmopolitų-estetų rasta Ukrainoj, Baltarusijoj, Latvijoj (Adelgeimas, Gercovičius, Kacas ir kt.), prieita ir prie Lietuvos:
Ilgus metus buržuaziniai nacionalistai, kurie tegalėjo išsilaikyti valdžioje tik su užsienio imperialistų pagalba, pardavinėjo Lietuvą užsienio grobikams, paversdami ją pusiaukolonija, užsienio valstybių buržuazijos pastumdėle. Šios šlykščios išdavystės tikslais buržuaziniai nacionalistai skleidė keliaklupsčiavimą prie Vakarų kultūrą, šliaužiojo prieš viską, kas užsienietiška, garbino supuvusią užsienio buržuazijos kultūrą. Žmonių akims dumti buržuaziniai Lietuvos vadovai melagingai šūkavo apie tautinę lietuvių kultūrą, bet iš tikrųjų jie stabdė lietuvių tautinės kultūros išsivystymą. Buržuazija uždarė mokyklų duris plačiausiems darbininkų ir valstiečių vaikų sluoksniams, ji stabdė mokslo ir meno išsivystymą.Jei teisingai supratau, Lietuvoj buvo pasirinktas toks pat demaskavimo principas kaip Ukrainoj: esą „antitarybinėje, antipatriotinėje veikloje bekilmiai kosmopolitai iš esmės susublokavo su buržuaziniais nacionalistais“ ir „stengiasi skleisti keliaklupsčiavimo prieš buržuazinę ideologiją nuodus, siekia pasmaugti puikius tarybinius auglius lietuvių literatūroje, mene, moksle“.
Savo kovoje prieš darbo žmones susijungdavo visų tautybių išnaudotojai. Skelbdami „tautos vienybę“, jie tikrovėje vykdė vienybę su visų šalių ir tautybių išnaudotojais. Skleidę žvėriškąjį šovinizmą ir kiršinę įvairių tautybių darbo žmones vienus prieš kitus, buržuazijos šulai puikiai sugyveno su lenkų dvarininkais, su žydų kapitalistais, kartu su jais išnaudojo ir plėšė darbo žmones. Žydų buržuaziniai nacionalistai, anglų imperialistams tarnaujantieji sionistai, padėjo lietuviškajai buržuazijai skleisti keliaklupsčiavimą prieš užsienį, šovinizmą, padėjo kovoti prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje.
Liaudies priešas [Antanas] Miškinis, eilę metų dviveidiškai veidmainiaudamas, įlindęs į Grožinės literatūros leidyklą kaip redaktorius, stengėsi slopinti tarybinės literatūros vystymąsi, kovodamas po „aukštų reikalavimų“ priedanga prieš tarybinius veikalus.(Straipsnis Tiesoj buvo išspausdintas kovo 27-ą, o po dviejų dienų Maskvoj imta stabdyt šią akciją: „29 марта 1949 года на совещании редакторов центральных газет М. А. Суслов предложил «осмыслить» ситуацию и прекратить публиковать «крикливые» статьи. Это был сигнал отбоя кампании. Окончательно о прекращении кампании возвестила статья «Космополитизм – идеологическое оружие американской реакции» (Ю. Павлов, «Правда», 7 апреля)“; žr čia pačioj pabaigoj.)
Liaudies priešas ir išdavikas [Isakas] Kaplanas kurį laiką vaidino kritiką ir meno recenzentą. Jisai gyrė ir kėlė nacionalistinius, buožinius kūrinius. Tokį veikalą, kaip Borutos „Baltaragio malūnas“, jisai vadino „geriausiu lietuvių literatūroje“. Vertindamas teatrinius kūrinius, šis niekšas niekino geriausius aktorius, geriausius veikalus. Taip šis purvinas nusikaltėlis išdergė tokius aktorius, kaip Rudzinskas, Chadaravičius ir kiti.
Buržuazinis nacionalistas [Abraomas] Suckeveris savo knygpalaikėje „Vilniaus getas“ skleidė melagingas „tautinės vienybės“ teorijas, nutylėjo partijos, tarybinių žmonių kovą prieš hitlerinius okupantus, skleidė kosmopolitizmą ir šovinizmą.
Buržuaziniams nacionalistams padeda visi tie, kurie nuslysta į buržuazines ar smulkiaburžuazines pozicijas, kartoja ir skleidžia buržuazinių nacionalistų, kosmopolitų melus ir šmeižtus.
Grožinės literatūros leidyklos vadovybė neatsakingai ir beprincipiškai išleido eilę veikalų, kuriuose buvo skleidžiamas nacionalizmas, religiniai prietarai, parodė politinio budrumo stoką. Tos leidyklos buvęs vyriausias redaktorius V[alys] Drazdauskas prakišo eilėje veikalų nacionalistinę ideologiją.
Į kosmopolitams būdingas antipatriotines ir buržuazines-estetines pozicijas stojo kai kurie mūsų kritikai, kurie niekino ir nuvainikuodavo tarybinių lietuvių rašytojų kūrinius.
Štai, pavyzdžiui, „Literatūros ir Meno“ puslapiuose suniekino eilę tarybinių rašytojų [Antanas] Pangonis ([slp. St.] Simaitis). Eilėje recenzijų Pangonis iš buržuazinių-estetinių pozicijų nuvainikavo Reimerio, Avyžiaus, Maruko, Valsiūnienės kūrinius. Pangonis nuvainikavo tų tarybinių rašytojų kūrinius ta priedanga, kad jie, esą, yra nepakankamai meniški, nepakankamai meistriški. Tačiau tikrovėje kuo meistriškesni buvo kūriniai, tuo labiau juos Pangonis puldavo. Taip jisai suniekino V[alerijos] Valsiūnienės poemą apie Oną Sukackienę. Apie šį tikrai talentingą kūrinį, kuris sudaro rimtą indėlį į tarybinę lietuvių literatūrą, Pangonis rašė:„Nėra V. Valsiūnienės kūrinyje Onos Sukackienės, yra tik jos asmens štrichai, kurie neįstengia nei įkvėpti, nei patraukti. Šimtą kartų galima skaityti poemėlę ir vis tiek nieko neliks skaitytojo atmintyje apie Oną Sukackienę, išskyrus visiems gerai žinomus biografinius duomenis“.
TLE, t. 4, 1988, p. 128
Negalima skaityti be pasipiktinimo šias eilutes. Pangonis piktinasi, kam Valsiūnienė pasakoja didvyriškąją Sukackienės biografiją. Jisai piktinasi dėl to, kad autorė vaizduoja Sukackienės gyvenimą, jos kelią kaip „tiesią, lyg iššautos kulkos nubrėžtą liniją“. Jisai, matyti, norėtų abejojimų, svyravimų, silpnumo. Galima patikėti Pangoniui, kad jam nieko nesako Onos Sukackienės biografija, jos bebaimiškumas, ryžtingumas, pasiaukojimas, bet, kalbėdamas skaitytojo vardu, jisai aiškiai šmeižia skaitytoją, t.y. Lietuvos darbo žmogų, kuris amžinai atmins Sukackienę kaip tik dėl tų jos bruožų, kaip tik dėl jos patriotinės biografijos, kuris ją atmintų dargi tada, jeigu apie ją literatūroje nebūtų parašyta nei vienos eilutės, o būtų žinoma vien tik jos biografija. / [...]
Buržuazinis nacionalizmas, kosmopolitizmas, antipatriotiškumas, nihilizmas nacionalinei kultūrai – visa tai yra tos pačios buržuazinės ideologijos pasireiškimai. Kaip niekuomet, privalome mes atminti didžiojo Lenino nurodymą, jog „klausimas yra tik toks: buržuazinė arba socialistinė ideologija. Vidurio čia nėra... Todėl kiekvienas socialistinės ideologijos sumažinimas, kiekvienas nusišalinimas nuo jos tuo pat reiškia buržuazinės ideologijos sustiprinimą“.
— Kodėl būtent šie žmonės buvo pasirinkti mušamaisiais? – nebent kokiuos LKP(b) CK protokoluos atsakymą būtų galima rast.
Kas šiek tiek stebina, kad dviem iš jų nuo šito iškeikimo nei šilčiau, nei šalčiau nepasidarė: Miškinis jau Mordovijos lagery (1948 VII 21 gavęs 25 metus kaip pogrindinės organizacijos narys), Suckeveris – Tel Avive (iš Lietuvos sovietinių rašytojų sąjungos pašalintas 1946 X 9 kaip išvykęs į Lenkiją; jo kupiūruoti atsiminimai apie Vilniaus getą 1946-ais išėjo Maskvoj, nekupiūruoti – 1947-ais Paryžiuj; vertimas iš rusų į lietuvių išleistas 2011-ais).
Apie Isaką Kaplaną tik tiek težinojau: kad vertėjas (apie jį kaip kritiką nieko), kad buvo disidentas, išvyko iš Sovietų Sąjungos. Po to iškeikimo Tiesoj, regis, nuteistas ar ištremtas nebuvo; apie 1957-us vėl ėmė rodytis jo verstos knygos; būtent Kaplanas ar ne pirmasis lietuviams pristatė prancūziškai rašiusią Sofiją Tyzenhauzaitę – „Platelių Valteris Skotas“ (Pergalė, 1975, nr. 8, p. 156–165). Ar yra parašęs kokių atsiminimų, kur būtų ir apie 1949-ų pradžioj patirtą išpuolį, nežinau.
Antano Pangonio gimimo ir mirties datas teradau senųjų vilniečių sąraše: *1908 X 11, †1984 XII 27; žurnalistas, Lietuvių meno ir literatūros draugijos valdybos narys, poros vienkartinių leidinių Lietuviškoji mintis ir Jaunimo ateitis (abu 1938; yra epavelde) redaktorius ir leidėjas; galima pridurt: literatūros kritikas (nors 2002-ais išėjusioj Elenos Baliutytės studijoj Laiko įkaitė ir partnerė: lituvių literatūros kritika, 1945–2000 ir neminimas); spėtina, kad po 1949-ų pavasarį patirto triuškinimo net jei ką dar ir mėgino rašyt, tai išspausdint jokių šansų nebuvo; kuo užsiėmė, iš ko gyveno – nepavyko išsiaiškint. (1949-ais represuotųjų sąraše yra Antanas Pangonis, bet greičiausiai kitas, *1902, – su šeima III 25 iš Miklusėnų išremtas į Irkutsko sritį.)
Valys Drazdauskas tuolaik dar buvo laisvėj, suimtas 1949 V 19, bet virš jo galvos debesys jau buvo pradėję tvenktis anksčiau, ta publikacija Tiesoj vargu ar buvo kaip nors ypatingai svarbi sprendžiant jo likimą.
P.S.Šis įrašas be pretenzijų į išsamumą; pagalvojau: o gal kas užsikabins (tarkim, apie AntP-nį ką nors daugiau išsiaiškins).
