Nurodytas kaimas buvo netoli traukinio stoties. Truputėlį paėjęs surado tą kaimą, kur turėjo padėti taisyti traktorius. Ten irgi taiga, ir vyko miško darbai. Šalia didelė upė. Susirado užvažiuojamąjį namą (заезжка). Gavo kur apsistoti. Šeimininkė rusė atvedė jį į kambarėlį, pasakė savo sąlygas. Vėliau prisėdo ant lovelės krašto ir liūdnai prabilo: Голубчик, знай, у нас завтра утрышком приди на площадь. (Žinai, mielasis, rytoj pas mus anksti ankstutėliai ateik į aikštę.) Paaiškino, kad šalia klubo yra aikštė su dideliu stulpu (dar turbūt nuo caro laikų).
     Ši istorija to sibirsko gyvenimo baisi.
     Kaimelyje gyveno Marusia su savo vyru ir dviem mažučiais vaikeliais. Vyras jos žuvo miške, darbuose. Marusia buvo graži. Juodi ilgi plaukai ir gražios akys ją labai dabino. Jau vasarą iš kažkur pas ją atvažiuodavo kavalierius. Rusai jį vadino хахаль (kleidūnu). Pasisukiodavo. Dingdavo. Ir vėl atsirasdavo. Patiko Marija. Atsiradęs žiemą, pareikalavo, kad moteris išbūtų savo vaikelius, tada jis su ja gyvensiąs – išsivešiąs į Krasnojarską.
     Vieną labai šaltą vakarą Marusia išmaudė savo vaikelius šiltame vandenėlyje, sušukavo mergytei plaukelius ir pridengusi abu nunešė prie tvartuko, kur laikė karvę. Už tvartuko durų, lauke, buvo pabarsčiusi šieno. Pakišo pagalviuką ir suguldė vaikelius miego. Lengvai apklojo. Pabuvo prie vaikelių, kol tie sumigo, ir grįžo į gryčią pas chachalį. Šaltis greitai užmigdė mažyčius amžinai.
     Moterys žingeidžios. Viena iš kaimynių, anksčiau kėlusi, ėjo ir pastebėjo prie kūtės šviesų apklotą. O tengi vaikeliai. Skubiai sukėlė kaimą ant kojų. Marijai prisakė būti namie. Chachalį gaudė. Šakalas spėjo pabėgti, nes netoli geležinkelio stotis (į Vladivostoką).
    Sekmadienio rytas. Romas, atėjęs į aikštę, matė, kaip tyliai, girgždindami sniegą, rinkosi kaimelio žmonės. Tikriausiai susirinko visi, susirūpinę ir tylūs.
     Prasidėjo teismas. Keli vyrai atvedė Marusią aikštėn. Pririšo prie stulpo virvėmis. Stovėjo ji, nesipriešino, tyliai. Apsirengusi lengva suknyte, vienplaukė, rami.
     Romas, pamatęs su kibirais skubančius vyrus, pribėgo prie ЦРМ’o viršininko ir paprašė, kad pasigailėtų moters. Ji jauna ir tokia graži. Šis atsakė: Небось не подумал, как с такой совестью ей дальше жить? (Ko gero, nepagalvojai, kaip su tokia sąžine ji toliau gyventų?)
     Tai buvo baisus sibiriečių teismas, be advokatų, be teisėjų ir milicijos. Ten tokios prabangos nebuvo. Tvarkėsi patys.
     Keli vyrai su kibirais bėgo į upę ir iš tamsios eketės nešė ledinį vandenį. Pylė Marijai ant galvos ir viso liekno kūnelio. Marija tylėjo. Tik kaimelio moterys žegnojosi ir aimanavo.
     Pylė tol, kol sušalo. Paliko sušalusi moters statula. Taip ji stovėjo ir per naktį. Tikriausiai visi jos gailėjo. Mėnulis ir žvaigždės nakčia ją puošė melsvais spinduliais. Vėlią naktį Romas atėjęs sukalbėjo „Tėve mūsų“. Tik nedidelis šuniukas sukiojosi apie Mariją ir aikštę. Vienas piktas žmogus pražudė tris. O! Jeigu būtų jį pagavę!..
     Kitą rytą kaimelis nedirbo. Visi susirinko kluban. Čia pašarvojo Mariją su vaikeliais. Atsirado ir batiuška. Jis vis ėjo apie sušalusius ir be paliovos dūmino smilkykle. Ir vis giedojo giesmes. Romas pasakojo, kad visi verkė. Patys žiauriai baudė, patys graudžiai verkė.
     Palaidojo visus tris pavakary kaimelio kapinėse ant upės kranto. Šaltis piktai spaudė. (Krantai, 2018, nr. 4, p. 7–8)

bilietai, manyčiau, tikrai pigūs; liuks (aliuzija į pernai lietuviškai išleistas Felixo Ackermanno aštuonias pamokas apie Lietuvą Labai blogai arba liuks– tikrai smagų skaitinį; štai ką reiškia autoriaus pastabumas ir humoro jausmas – įdomu skaityt net apie žinomus dalykus; tiesa, ne visas pamokas smagu skaityt, bet tai ne autoriaus kaltė)

P.S. „Sietynas“ klausia „kompetetingas įstaigas“: kokio Lietuvos muziejaus saugyklose šiandien yra minimi Adomo Mickevičiaus „suvenyrai“.

P.S. Rašydama šį tekstą, išgirdau žinią apie neseniai restauruotos Šaukėnų dvaro koplyčios atšventinimo iškilmes. Kaip skelbiama, jose dalyvavo Goreckių giminės atstovai iš Prancūzijos. Gal jie žino, kur atsidūrė Adomo Mickevičiaus relikvijos?

1997 VIII 14, buv. Gudiškis

pabrėždamas, kad senieji vietovardžiai – Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė;
įvertindamas tai, kad senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis;
išskirdamas ypatingą gyvenamųjų vietų vardų reikšmę ryšiams su tėvų, senelių ir protėvių žeme puoselėti;
konstatuodamas, kad nuo sovietmečio iki šių laikų iš juridinės vartosenos jau yra išbraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių ir stebima tolesnė jų nykimo tendencija;
siekdamas išsaugoti senuosius vietovardžius, n u t a r i a: [etc.]

Prisimi[n]k. Vinci

K[...]tu [gal pavardė?] ir ma[n]e

Mylek Vinci kuri

Mili ti[k] nelisk

Pri kitu ir ne visi[...]

Kors [...] ligai [= ilgai?]

n[es?] milesi tik

neužmyršk ir mane

[... / ...]

[šone:] su kit[...]

[...] man atrodo, kad pagrindinė problema Sokratui buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Platono dialoguose ši problema įkūnyta Alkibijado figūra. [...] Alkibijadas yra problema, kuriai Sokratas nerado sprendimo ir atsako, ir ši problema buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko nežino, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas. Tai uždara mąstymo struktūra, kuri sutelkta ties nenoru žinoti. Gali būti labai apsiskaitęs, net sumanus, bet vis tiek kvailas, nes kvailumas nėra žinių stoka. Manau, kad kvailumas yra tam tikra saviapgaulės forma. [...] kvailumas apeliuoja į tiesą trumpindamas kelią ir pašalindamas bet kokį tariamos tiesos ryšį su įrodymais, argumentais ar atvirumu jiems.
     [Kvailumas –] tai žmogiška būklė. Friedrichas Schilleris, rodos, tragedijoje Orleano mergelė rašo: prieš kvailumą net dievai bejėgiai. [...] Kvailumas iš principo nėra pajėgus pripažinti kieno nors kito autoritetą ir išgirsti ką nors kita, nei savo tiesą. („Apie žmogišką būklę: nuo neišgydomo kvailumo iki gebėjimo atleisti tai, kas neatleistina“, NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 38)

Visokie autoriai pateikia skaitlines, mandrius posakius, gvildena politiką, ekonomiką, aiškina krizes, jieško jų priežastis, siūlo išeities patarimus. Bet visa tai kažkodėl nekaip padeda. Gyvenimas daug kur tebeprimena anų „miešočnikų“ grūdimąsi. Žinovų išvedžiojimai, matyti, nesiekia esmės. [...]
     Teatleidžia skaitytojas, jei vėl paminėsiu revoliucinę Rusiją. Bet šį kartą tai bus ne vaizdelis, bet paprastas sovietų anekdotas. Dideliame susirinkime buvo kritikuojama kažkokio svarbaus pareigūno veikla: nemokėjo jis administruoti pavestos jam įmonės, pridarė nuostolių, kur turėjo būti didelis pelnas. Susirinkimo dalyviai smulkiai iškamantinėjo pareigūno praeitį, jo cenzą, stažą, įsitikinimus, apsvarstė visą jo darbą, išnagrinėjo įmonės atskaitomybę bei visas aplinkybes, kuriomis darbas ėjo; bet vis buvo neaišku, kur glūdi kaltė. Tik į beviltišką pabaigą, kalbėtojams jau pavargus debatuoti, kažkoks eilinis pilietis – gal kiemsargis – paprašė balso ir paklausė: „A možet bytj on prosto durak? (o gal jis tiesiog kvailys?)“.
     Ši paprasta sprendimo formulė itin verta dėmesio – juoba kad apie ją dažniausia pamirštama. Tad prieš aiškinant visokias socijalines blogybes, verta paklausti, ar nėra čia kokio kvailumo, kurį galėtume mandagiai, bet netiksliai, pavadinti „dezorijentacija“ ar kitaip. Tokio trūkumo suradimas daugiau padės klausimą spręsti, negu ilgos aplinkybių studijos. Posakis, esą dauguma žmonijos vargų pareina iš kvailumo, nėra jau toks paradoksiškas. Ne tai, kad kvailumas būtų didžiausia yda, bet tai, kad jis suteikia visokioms blogybėms ypatingo patvarumo. Kvailumas – kai žmonės įsikala į galvas nereikšmingus grupių prietarus, kai kuria aukštuosius luomus, „elitus“ ir t.t., nesiskaitydami nei su laiko reikalavimais, nei su žmoniškumo dėsniais. Kvailumas – kai besimokinąs jaunimas įsitraukia į klikų rietenas, laikydamas jas „ideologine kova“. Kvailumas – kai iš gryniausio atsitiktinumo padaromos kažkokios normos, ir loterijos pobūdžio laimėjimas paverčiamas neva gilaus proceso išdava. Svarstant opiuosius šių dienų klausimus, pirmiausia reikia išsklaidyti tokius idėjinius dūmus, kylančius iš siaurų grupinių įpročių bei interesų, ir atsižvelgti į gyvą žmogų, į jo psichologinę prigimtį. Tik šioje plotmėje galima tikėtis teisingo visuomeninės buities supratimo. Viskas kita tetarnaus tam pačiam skaidymui, grupiniam įsivaizdavimui ir nepabaigiamam savitarpio kenkimui. („Politiniai apmąstymai: vienos nebaigtos knygos įvadas“, NR, 1939 X 15, nr. 41, p. 726)

Muziejaus saugyklų valytoja dirbo Juzefa Aleksandravičienė, Leningrado blokadą išgyvenusi, kultūringa, garbingo amžiaus moteris, su kuria dažnai nuoširdžiai pasikalbėdavau. Papasakojo apie blokados baisumus, parodė didžiulę krūvą supjaustytų Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio siuvinėtų vėliavų ir karinių uniformų. Sakė, liepta vėliavas naudoti skudurams. Tas vėliavas, uniformas buvo sukaupęs Karo muziejaus įkūrėjas generolas Vladas Nagevičius (1880–1954), o Apuokas šitaip „kovojo su buržuazine Lietuva“ ir padarė kultūrai didžiulius nuostolius. (p. 421)

Aš įvairiom progom peršu ypač vieną atsiminimų rašymo būdą. Būtent, kai trukdo nesveikatos ar kiti galai ir negalima visu platumu užsimoti, reikia rašyti atskirais nedideliais vienetais – apie žmones, įvykius, reiškinius ir t.t. Štai, sakysim, susidarome sąrašą žymių (ar žinotinų) žmonių, su kuriais turėta įdomesnių susitikimų, pokalbių, kurie daugsyk matyti didesnėm visuomeninėm progom, ir po 3-4-5 etc. puslapėlius pabrėžiam apie juos. Paprastai, be ypatingų stilizavimų, be ditirambų ir liaupsinimų – faktai, faktai! O po kiek laiko, išsėmus „repertuarą“, galima ir pastilizuoti, ir savo prizmę rodyti. Tai būtų nedidelės siluetės, kur būtų ir įvykių, ir bendra veikėjo charakteristika. Tokių siluečių, neatspėdama laiko didesniam memuariniam veikalui, o į galą ir dėl sveikatos negalėdama, rašė Gabr. Petkevičaitė-Bitė. Jų raginau rašyti Petrą Klimą, kai perdaviau jo atsiminimus „Vagos“ leidyklai, aš tada siūliau nedidelius skirsnelius rašyti apie Tumą, Milašių, Gabrį, Olšauską, Basanavičių, Jablonskį ir kt. Pripažint pripažino, kad gerai būtų taip užsimojus, bet, kol galėjo, neprisirengė, o paskui ir nebegalėjo... Gerai, kad kiti apklausos būdu užrašė apie Baltrušaitį, Tumą ir Milašių. Pamėginkite šitaip, jei dar nemėginote. Tik, žinoma, viena sąlyga: čia nėra prasmės kalbėti visiems žinomų dalykų. Reikia atskleisti tik tai, ką nedaugelis žino ar Jūs vienas žinote. Manau, kad tokie atsiminimai (vadinčiau aš juos „Žmonės ir įvykiai“) bent iš dalies užkištų mūsų memuarinės literatūros spragas. Pagalvokite tad apie žygį į netolimą praeitį. (AlŽ, Laiškai: rinktinė, parengė Ilona Čiužauskaitė, 2018, p. 123–124)

Šiemet Juozo Tumo-Vaižganto 150-osios gimimo metinės minimos valstybės mastu. Žinau, kad rengiamos mokslinės konferencijos Alfonso Nykos-Niliūno bei Broniaus Krivicko 100-osioms metinėms. Kaip manote, ar akademiniuose sluoksniuose bus pastebėtas „Vilniaus pokerio“ trisdešimtmetis? Vytautas Rubavičius yra rašęs, kad tuomet žmonės romaną „skaitė, žmonės kalbėjo, tačiau akademinė literatūrologija bei kritika tylėjo“. Ar po 30 metų pavyks pralaužti tylą?

Turbūt jiems neįdomu. Antra, ir po 30 metų romanas nėra iki galo suprastas. Iš pradžių, oho, kaip prirašė! Bet su davatkų įniršiu viskas ir baigėsi.

Sakote, jiems neįdomu? Manote, literatūrologai neišvengė subjektyvumo?

Man atrodo, kad nenorintys suprasti, niekada ir nesupras: veikia kažkoks stabdis. Romane yra dalykų, kurie galbūt žeidžia.

Žeidžia?

Žeidžia kaip asmenybę. Požiūrį ir įsitikinimus. Todėl toliau neskaitysiu. Nes man bjauuuru. Mes kiekvienas prisistatome barjerų ir sienų, kurių nebegalime peržengti. [...] Jeigu pats nesugebi sugriauti savo sienelių, tai iš mirties taško ir nepajudi. Nemanau, kad literatūros kritikai yra kokie nors antžmogiai. Jie tokie patys žmonės, turintys savo pomėgių. („Nijolė Gavelienė: ‘Be asmenybės laisvės niekas nesikeičia’“, Literatūra ir menas, 2019 I 25, nr. 2, p. 4–5)

Ar jie – lietuvių edukologai, literatūrologai ir švietimo biurokratai – mano, kad lietuvių autoriaus teksto turinys tvirkins lietuvių jaunimą, triuškins jų katalikiškas vertybes? / [...]
„Vilniaus pokerio“ trisdešimtmečio proga ištaisykime pagaliau šią neteisybę. Juk net vidurinio ugdymo bendroji programa įpareigoja pateikti „literatūros visumos vaizdą“ (!) ir pristatyti „literatūros kūrinių vertę“ (!!), lavinant moksleivių „meninį skonį“ (!!!)
Lietuvos jaunimo lavinimas be „Vilniaus pokerio“ – tai kaip „Bolderāja“ [tas knygynas-baras] be savo simbolio Tinkio Vinkio su nutraukta antena. Gyventi galima, bet gaila. Nebūkim teletabiai, save patys kultūriškai apvagiantys – atiduokim gi pagaliau R. Gavelio pokerį žmonėms. (p. 17)

— susiklaidinimas/klaidinimas?; „nebeteisybė“: VLKK panaikino nutarimą dėl Didžiųjų klaidų sąrašo, nutarimą, kuriame buvo įrašyta galimybė baust, kitaip sakant – taikyt administracinę atsakomybę už tas vad. didžiąsias klaidas; Klaidų sąrašas liko (tik ištrintas žodis didžiųjų, kur buvo galima).

— visai suprantama, kad Audriui Antanaičiui, kurio samprata paremta priešprieša „mes“ (žinantys, kaip turi būt) vs „jūs“ (kalbos vartotojai), tas nutarimo panaikinimas jau atrodo kaip revoliucinis žingsnis: „Mes panaikiname iškeltą virš galvos finansinį vėzdą ir kartu visuomenei sakome: ‘Bet jūs pasistenkite puoselėti kalbą, jūs pasistenkite pajusti už ją atsakomybę ir jūs pasistenkite kalbėti taisyklingai.’ Tai yra tam tikra visuomeninė sutartis, kurią mes siūlome.“ [Atsiprašau, jei kam kilusi asociacija su baudžiava pasirodys vis dėlto per stiprus persūdytas: mes jūsų nebeplaksime, bet tai nereiškia, kad galit nebeklausyt tijūno; būkit sąmoningi baudžiauninkai, juk tokia yra visuomeninė sutartis.]
— visai suprantama, kad Loretai Vaicekauskienei, kurios samprata paremta nuomone, kad kalba ne iš kalbininkų (kaip laisvė – ne iš valdovo malonės), kitaip atrodo: „niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė mentalitetas ir nepasikeitė pats reglamentavimas.“ [Pratęsiant greičiausiai nevykusį gretinimą: ar žmogų, kuris mano, kad baudžiava turėtų būt apskritai panaikinta, gali būt patenkintas, jei tik baudžiauninkus plakt atsisakyta?]

Susirinko jau visas komplektas – 35 galvos. Vaikai kaip ir vaikai: čia jie klusnūs, tik vis daug vargo su nevykusiais įsisenėjusiais įpročiais.
     Sunki buvo kova, kol iš klasės išgyvendinau dešras, vėdarus ir lašinius: nuo atsineštų valgių tiesiog galėjai uždusti – iš kiekvienos mokinio dėžutės tokį stiprų kvapą jie skleidė. Susitariau su mokyklos šeimininke, kad valgį ji sutinka leisti pasidėti jos virtuvėlėj. Kiekvienas turėjo atsinešti taip, kad galėtų lengvai pasikabinti ant vinies ir kad savo kiekvienas taip pat lengvai rastų. Kai nešalta, tas viskas kartu su nusivelkamais paltukais, vatiniais ar kailiniais palikdavo ant pritaikytos kabyklos priemenėj, o šąlant – šeimininkės gryčioj.
     Norint šitaip pasitvarkyti, neužteko tik vaikus įspėti: reikėjo kviesti tėvų susirinkimą. Buvo dar vienas itin opus ir svarbus reikalas – tos „gerosios“ vietos. Pasirodo, iki šiol tas reikalas niekam jokio rūpesčio nekėlė. Anot anų žmonių, „svarbu, mat, kur vaikas nusiš...“
     Taip sudėtingai ir iškilo ta „nuniekintoji problema“, nes per pamokų laiką su tuo reikalu reikėdavo susidurti kelis kartus. Šeimininkės klojimas gana atokiai, kur užbėgę vaikai galėjo „nusireikalauti“, o į kitą gatvelės pusę reikėjo bėgti už kito kaimyno klojimo... Juk yra berniukai ir mergaitės – vaikai iš prigimties drovūs. Tėvai gi tuo reikalu nesidomi. Kviečiu tėvų susirinkimą. Atvyko gausiai ne tik moterų, bet ir vyrų. Išsiaiškinam. Be abejo, pritarimas didžiausias, kad reikalas skubus ir būtinas. Ypač supratingi pasirodė vyrai. Iš jų atsirado ir tokių, kurie buvę net Amerikoj. Tai ir pasišovė Gaigalių mokykloj vaikams pastatyti tokias išvietes kaip Amerikoj: su grindimis, durimis, padalyti į du skyrius – berniukams ir mergaitėms, kad, girdi, nesimaišytų. Moterys niurzgėjo, kad brangiai kaštuosią. Bet ir tie sunkumai būsią įveikiami. Visi pagal išgales nutarė atvežti medžiagos, kas lentų, kas rąstelių, už darbą sudėti po litą ir tuoj vykdyti. Per pasitarimą viskas riedėjo kuo sklandžiausiai. Kitą rytą vežamai medžiagai iškrauti beliko tik nurodyti vietą ir vietą tam naujam statiniui. Bet šį tą atvežė tik vienas kitas: kas kokį lentgalį ar kumpą baslį. Pažiūrėjo meistras, girdi, iš tos medžiagos nieko neišeis, o daugiau niekas nieko nebeatveža. Vėl kviečiu susirinkimą.
     Šį kartą viskas vyksta kitaip. Vyrai moterims nusileidžia. O jos labai audringai protestuoja. Net pradėjo mane pulti ir gąsdinti, girdi, kiek gyvenom, kiek mokytojų čia buvo, ir niekam jokių išviečių nereikėjo. Rašysime prašymą ministerijai, kad pakeistų mokytoją, mums tokios miesčionkos nereikia. Girdi, tai reikia lango, tai langelio, tai negalima paltukų į klasę neštis, tai valgymai orą gadina, o dabar dar kokių statybų... Viena atsirado su tikrai realia iniciatyva ir sako:
    – Aš šeimininkės paprašysiu, kad mano vaikui darže leistų pastatyti visai paprastą būdialą... Nereiks nei meistrų, nei jokių lentų...
     Projektas visiems patiko: mažai ko reiks, o bus būdiala. Nutaria susidėti po kelias šeimas. Šeimininkė sako, kad ji nieko prieš, nes daržai jau nuimti.
     Aš pareiškiau, kad gali skųstis, kur tik nori, tuo būsiu tik patenkinta, o to, ko reikalauju, neatsisakysiu. Pridūriau:
     – Jeigu tų būdelių kaip avilių pristatysite pilną daržą, tai dar geriau, tik statykit taip, kad tupėdami viens kito nematytų...
     Tikrai, po šitokio audringo pasitarimo ėmė vykti statyba, ne vienam sukėlusi gardaus juoko. Tų būdelių pridygo įvairiausių formų. Vienos iš šiaudų, kitos trikampės iš kokių kelių lentgalių ar apvalios, visos nugręžtos į vieną pusę, šiuo atveju – į rytus, ir visos be durų. Vienoms pakištos senos geldos, kitoms koks kiauras kibiras ar sukalta dėželė, nes moterys pačios žadėjo valyti ir užkasti.
     Na, pagaliau higienos ir padorumo atžvilgiu vis tiek išėjo gerai: vaikams lakstyti užklojimiais jau nebereikėjo. (p. 65–66)

Didžioji g-vė 1, kur įsikūręs Institut Français de Lituanie

Šveicarijos kalnai, priešingai, man visados primena žmogaus silpnumą ir vargšą keliauninką, kurį nuneša sniego griūtis. Šie jausmai gal yra asmeniški. Rusijos kampanija atgrasė mane nuo sniego, ne dėl pavojų man, bet dėl šlykštaus pasibaisėtinų kančių vaizdo ir dėl stokos gailestingumo. Vilniuje skyles ligoninės sienoje užkamšiojo sušalusių lavonų gabalais. Kaip su tokiais atsiminimais rasti malonumo žiūrint į sniegą? (cit. iš: Metai, 1991, nr. 6, p. 101)

Les montagnes de la Suisse, au contraire, me rappellent toujours la faiblesse de l’homme et le pauvre diable de voyageur emporté par une avalanche. Ces sentiments sont probablement personnels. La campagne de Russie m’a brouillé avec la neige, non à cause de mes périls, mais par le spectacle hideux de l’horrible souffrance et du manque de pitié. A Wilna, on bouchait les trous dans le mur de l’hôpital avec des morceaux de cadavres gelés. Comment, avec ce souvenir, trouver du plaisir à voir la neige ? (Rome, Naples et Florence, Paryžius, 1919, t. I, p. 66)

atvaizdas iš limis.lt

Žvalus nuo spustelėjusio šaltuko, po išmiegotos nakties kėliausi važiuoti [iš Šilutės] į Tilžę [...] Storosta pasitinka mane stotyje. Mažas, liesas, išdžiūvęs žmogutis siauru, senu mąstytojo veidu, bebaigiąs ketvirtą dešimtį. Einame pas jį į namus. Beveik tris valandas užtrunka pokalbis, kurį aš rūpestingai užfiksuoju. Pasakoja man apie lietuvių vargus Rusijoje, užėjus mūsų kariuomenei, ir sakosi vidujai nusigręžęs nuo vokiečių, nebenori, kad Lietuva būtų vokiečių imperijos valda. Dabar dirbąs religinį filosofinį darbą. Ant sienų – mistinio pobūdžio paveikslai: Beklinas [Arnold Böcklin], Fidusas etc. ir graudinanti kuinu ariančio lietuvių valstiečio skulptūrėlė [die ergreifende Skulptur eines mit dürrer Schindmähre pflügenden litauischen Bauern] ant spintos, padaryta kažkokio lietuvio. Viskas skoninga, viskas labai asmeniška. Atsisveikinome draugiškai. („Apie Vydūno ir Zudermano santykius“, LM, 1993 III 20, p. 11)

Lietuvis pedagogas, visų pirma, negali nežinoti, jog ugdymo nereikia suvesti į dėstymą, mokymą bei švietimą, dėstymo, mokymo, švietimo – į įsiminimą, įsiminimo – į beprasmišką kalimą, o beprasmiško kalimo – į tuščią, vien tik papūgoms ir pilviakalbiams tinkamą verbalizmą, sapaliojimą. Deja, tai viena iš pačių pamatinių ir, tur būt, pirminių mokyklinių ydų praeityje, dabartyje ir, ko gero, ateityje. Vien žodžiai be gilių sąvokų, vaidinių, vaizdų, asociacijų, motyvų, įsitikrinimų, įsitikinimų ir t.t, gali baigtis blogiau negu nežinojimu. Kada žmogus nežino, nėra taip bloga. Bet jau blogai, kada nežino, kad nežino. (LKMA suvažiavimo darbai, t. VIII, Roma, 1974, p. 375)

Labiau nei raštais studentus jis veikė savo asmenybe ir turbūt labiausiai – pagarba ir meile „gražiausiam Dievo kūriniui – Žmogui“. Jis pasisveikindavo su kiekvienu; net mažiausiam, nežinomiausiam jis rasdavo šiltų žodžių, atkreipdavo dėmesį į jo geriausius, iškiliausius bruožus. Profesorius yra susilaukęs net kritikos už tai, kad, girdi, nesigailįs komplimentų kiekvienam, vadindamas visus „žymiausiais, didžiausiais“. Bet kurios rasės ar tautybės žmogui jis surasdavo faktų apie tos rasės ar tautybės vertybes, praeities dorybę, kilnumą, kuo jos ainis turėtų didžiuotis ir stengtis tuos bruožus puoselėti. Profesoriaus credo buvo: pakylėk žmogų į aukštumas, ir jis pats stengsis jose išsilaikyti. Žeminamo, niekinamo žmogaus dvasinės galios pažeidžiamos, trukdoma joms tobulėti.

Kada mirė tėtis, man buvo ketveri metukai (gimiau 1918 metais). [...]
Laidotuvių dieną, atsisveikinimo su velioniu valandą, žmonių maišatyje kažkas numynė man basą kojytę, ir aš graudžiai pravirkau. Kažkas pakėlė mane ant rankų, glostė, ramino ir gyrė, kad tokia mažutė, o protinga, taip tėvelio gailisi. Ir dar kartą tą dieną man teko apsiašaroti. Susėdus į vežimą prie karsto, kažkas nevykusiai pakėlė kryžių ir skaudžiai užgavo mano nosį. Ašaros pačios pasipylė... Ką reiškia mirtis ir artimo žmogaus netekimas aš dar savo menku proteliu nesuvokiau. (p. 3)

Arkliai čia niekuo dėti
Pravėręs “Vagos” knygyno (Gedimino pr. 50) duris Vilniuje, maunu prie artimiausio prekystalio ir tėškiu pardavėjai: “Kiek arklio jėgų?”. “Apie arklius nieko neturime”, - mėgina nuoširdžiai aiškinti moteriškė...
Iš tiesų arkliai čia niekuo dėti. Ne jie ganosi po knygyną. Salone puikuojasi raudonas automobilis Nissan Sunny 1.6 LX.
- Daug kas mano, kad pro langą jį įsitempėme, - šypsosi vedėjas Algirdas Romančiuckas. - Nieko panašaus. Pro paradines duris įvažiavo.
“Vagos” knygynas įsileido Joint-stock company “Nipreka” [akcinė bendrovė Ni[ssan]prek[yb]a; kodėl angliškai, nežinau, gal dar AB įvardas nebuvo prigijęs?]. Be abejo, už mokestį. Kokio jis dydžio? Tai komercinė paslaptis, bet, anot A. Romančiucko, kompanija moka gerai.[*]
Sutikite, vyriškas užmojis. Tviskėte tviska švarutėlis naujutėlis automobilis! Ir traukia praeivio akį. Ne vienas iš smalsumo praveria knygyno duris, o užsukęs ir apžiūrėjęs palyginti nebrangų automobilį (9990-11900 USD), ir kokią knygą nusiperka. Taigi reklama ir kompanijai, ir knygynui.
- Jeigu už solidų mokestį mums pasiūlytų pastatyti traktorių ir tokiam sandėriui pritartų steigėjai, mes ir jį čia įvarytume, - sako vedėjas.
Keisti dalykai dabar dedasi knygynuose. Vienuose plotą išsinuomojo įvairūs komercininkai, suvenyrų ir cigarečių pardavėjai, net baldų gamintojai, kituose - turistinės firmos, videokasečių keitėjai ir t.t.
Toks gyvenimas, o toks jis todėl, kad visiems visur trūksta pinigų. Ne kultūros. (1992 XI 16, nr. 105, p. 1)
--------------------------------
*Lietuvos ryto skilty „Laiko ženklai“ paslaptis atskleista: „Per mėnesį mes iš šios reklamos pelnom keturiasdešimt tūkstančių talonų ir beveik apmokam patalpų eksploatavimo kaštus, - papasakojo vedėjas. - Be to, automobilis, vienus piktindamas, kitus traukia užsukti ir gal, žiūrėk, kuris iš jų ir knygą nusipirks.“ (1992 XI 26, nr. 292, p. 2)

Ar vešime tremties knygas į makulatūrą?
Rodos, dar taip neseniai drebančiom lūpom skaitėme pirmus Sibiro kankinių atsiminimus. Paskui plūstelėjo knygos, paskui... kartojasi, nusibodo, nebeįdomu. Nebeperkame! Aišku, ir su pinigais striuka, ir visa kita.
Ir vis dėlto! Negi vešime į makulatūrą knygas, kuriose tiek žmonių skausmo, kančios? O taip gali atsitikti. Paskutinę “Tremties archyvo” bibliotekėlės knygą Algirdo Šerėno “Nežinome savo kaltės” knygynai jau sugrąžino kaip neperkamą. Leidykloje guli trys tūkstančiai jos egzempliorių. Bus labai liūdna, jeigu jie grįš į popieriaus fabriką. Kas negalite su tuo sutikti, užeikite į Valstybinio leidybos centro knygynėlį Vilniuje, Savanorių 46 arba į pačią leidyklą Vilniuje, Laisvės pr. 60. Negalite užeiti - paskambinkite tel. 42 67 04. Tokios knygos neturi būti atliekamos.
Spaustuvėje surinkta guli dar viena “Tremties archyvo” knyga, joje - 1941 m. kalinių J[uzefos] Lupeikytės-Vaičikonienės, J[uozo] Šarkos, J. [ne J., Petro] Minutkos atsiminimai. Deja, trūksta apie 100 000 rublių[*], kad ji būtų išleista. Jei atsirastų kilniaširdžių rėmėjų, prašom paskambinti serijos sudarytojui L. Gadeikiui tel. 61 62 92 arba pervesti pinigus į “Metų” žurnalo sąskaitą Nr. 2609203 Lietuvos banko Vilniaus skyriuje (banko kodas 260101541), nurodant paskirtį: “Tremties archyvui”. (p. 5)
--------------------------------
* nuo 1992 X 1 galiojo tik laikinieji pinigai talonai, rubliai išimti iš apyvartos, bet paskaičiuota, kiek pinigų trūksta, matyt, buvo anksčiau.

Čia, naujausių knygų lentynoje, mirga pasakos ir eilėraščiai, keisčiausi nuotykiai ir mokslo fantastika, komiksai ir pasakojimai apie meną, kelionių apybraižos ir siaubo apysakos, religinė meditacija ir vaikų virtuvės receptai... Pažvelgus į jų pavadinimus, lūpomis nuslenka melancholiškas šypsnys ar nuvirpa pagaugai: "Krokodilų svečiai", "Sutrumpintas šuniukas", "Užnuodyta strėlė", "Robotų maištas", "Šešėlių vagis", "Nežemiški tėvai", "Žalias pareiškimas ir kiti eilėraščiai", "Angelas apskrudusiais sparnais", "Klouno ašara"... Lyg grybų pridygo leidyklų. Knygas vaikams leidžia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Utenoje, Anykščiuose, Alytuje, Varėnoje ir dar nežinia kur. Negirdėti, įmantriausi leidyklų pavadinimai: "Fidus", "Fantazija", "Alna litera", "Rosma", "Kentauras", "Eldija", "Lututė", "Provincija"... Bet imliam vaiko protui ir karštai jo širdžiai tinkamos literatūros nedaug. Aptiksime tik vieną kitą žinomo rašytojo pavardę (A. Zurba, J. Erlickas, R. Vanagas, B. Vėlyvytė, D. Kudžmaitė, V. Astas, I. Janonytė...). Bet vos ne visos jų knygelės pliksermėgės: plonutės, sustirusios nuo negrabaus iliustravimo ir spausdinimo, dažniausiai aprengtos anų laikų "silkinio" popieriaus viršeliais. Puslapiai bet kaip sumesti, negrabiai sukabinti, išsiviepę. (Dialogas, 1993 II 19, nr. 7, p. 4)

Knygas palaidokim gražiai
Andai per rašytojų susitikimą su leidėjais Aleksandras Krasnovas sakė, kad leidyba taip pat kultūros dalis. Bet šį kartą apie “Vagos” būsenas kalba ne jos direktorius, o lietuvių literatūros redakcijos redaktorius Virginijus Gasiliūnas, klausinėjamas Sigito Parulskio.

Pradėsiu gandais: girdėjau, kad norintieji išleisti “Vagoj” poezijos knygelę (ne tokią, kokias E. Mieželaitis leisdavo) turėtų sumokėti apie 300 dol.?
Nežinau, gal ir užtektų. Visai neseniai Markas Zingeris per “Vagą” išsileido poezijos knygelę. Paklausk, jis geriau žino, kiek kainavo jo “Šitiek saulėlydžių”. Svetimais pinigais nesidomiu.
Bet “Vaga” buvo prestižinė, valstybinė, dotuojama leidykla, o dabar leidykla pati privalo užsidirbt?
“Negrįš tie laikai, kur praėjo...” Šiaip jau - kiekvienas privalo užsidirbt, jei pajėgia. O dėl dotavimo, dabar dotuojamos konkrečios knygos. Nusprendžia prie Kultūros ir švietimo ministerijos suburta speciali komisija, į kurią gali kreiptis bet kuri legali leidykla. Dažniausiai prašo didžiosios, valstybinės. Juokaujant būtų galima pasakyt: kad iš biudžeto atsiimtų dalį iš jų surinktų įvairiausių mokesčių. Pinigus už konkretų leidinį leidykla gauna tik tada, kai pasirašo su ministerija sutartį ir įsipareigoja, sakykim, po mėnesio ar trijų atnešt signalinį egzempliorių. Be dotacijos dabar beveik pusė “Vagos” leidžiamų knygų neišeitų. Nebent leidyklai būtų leista leist ir karpomus albumėlius su meškom, briedžiais, pempėm bei kitokiais tautiniais pinigais...
Bet išeina ir žmonės, atleidžiami, “sumažinami”. Ar tai nereiškia, kad “Vaga” jau nebus valstybinė leidykla, o taps privati?
“Vaga” tampoma tų pačių konvulsijų, kaip ir visi kiti socializmo reliktai - valstybiniai fabrikai, gamyklos ar siuvyklos. Knygų išleidžiama vis mažiau, o redaktoriai dirba kaip dirbę. Dabar yra parengtų rankraščių, kuriems išleist reikėtų kokių dvejų metų. Ir kas liūdniausia - su tokia kupra negali suktis kaip norėtum. Eilė, o juk knygą net dabar galima išleist per porą mėnesių - kaip “Atsiminimus apie Vincą Mykolaitį-Putiną”.
Kai tokia situacija, man regis, turėtų iškilt esminis klausimas: ar tokie sovietmečio dinozaurai, kaip, pavyzdžiui, “Vaga” ar “Mokslas”, pajėgūs prisitaikyt ir išgyvent naujom sąlygom? Bandoma gelbėtis mažinant etatus (baisiai gaila žmonių, dalis knygoms atidavę darbingiausius savo gyvenimo metus, bet, deja, realybė žiauri: arba skęst visiems draugiškai, arba... Nors, antra vertus, “Vagos” žmonės neprapuola - patirtis bei galva ir kitur praverčia), nuomojant dalį patalpų ar knygyno vitrinos. Nežinau, gal tai ir padės išlikt. Bet žmonių, visų, situacija tikrai nepavydėtina. “Mažins” tave kitą ketvirtį ar “nemažins”? Privatizuos ar ne? Nei pakartas, nei paleistas.
Didžiai abejoju, ar Lietuvai reikia tiekos tokio masto valstybinių leidyklų, tarsi mūsų būtų ne trys, o trys šimtai milijonų ir nebūtumėm gyvenę socializme. Suprantu, nejauku pagalvojus, kad nupirks kokie bizūnai ar kanapiniai (nors ir jiems galioja nekaltumo prezumpcija) [nebeatsimenu, kas čia per „sambūriai“ turėti omeny] ir pavers “Vagą” sportbačių kepykla, bet pagaliau nors bus aišku. Nepatiks būt kepėju, galvosi, kam kokią knygą ar savo, kaip redaktoriaus, vedėjo ar direktoriaus, galvą pasiūlyt, ar pačiam leidyba užsiimt. Priklausyt nuo valstybės, o ne nuo savęs paties, mano manymu, ne pats geriausias variantas.
Apie visokius mokesčius kalnai prišnekėti, norėčiau atkreipt akis į kitką. Kiek Lietuvoj privačių spaustuvių? Aš žinau tik vieną - “ab”, kuri iš pogrindžio laikų po žeme įsikūrus. Kitos - milžiniškos arba nepritaikytos normaliai knygų leidybai. Jom, didžiosiom, visai neapsimoka prasidėt, tarkim, su penkių šimtų, tūkstančio ar dviejų tūkstančių tiražu, arba paprašo (kai atspaudžia) tiek pat, kiek jeigu būtum leidęs bent jau dešimt tūkstančių. O tokie ar didesni tiražai vis rečiau pasitaiko. Deja, kol kas leidėjai neturi galimybių rinktis. Jei būtų mažesni spaudos kaštai, gal ir tų dotacijų mažiau reikėtų. Beje, Mykolo Morkūno spaustuvė iš anapus taip ir neatplaukė... Esą per brangu, esą jau seni įrengimai...
Tarkim, autorius atneša silpną meniniu atžvilgiu rankraštį, bet jis turi daug pinigų. O kitas, parašęs labai gerą dalyką, bet - nė kapeikos. Juk bus pasirinktas tas, kuris turi pinigų? Ar tai nėra tam tikra degradacija?
Degradacija yra tai, kad mes (beveik) visi ubagai, - rimuotai tariant. Ir kad mūsų valdžios galvos niekaip nenori išsiblaivyt po nemenkos soc. polit. ekonomikos dozės. Vis jai noris iš pradžių surinkt, o paskui “dosniai” dalyt į kairę ir į dešinę. O kai tokia infliacija, kol tie pinigai “vaikštinėja”, pusę, jei ne daugiau, vertės praranda. Arba: išleidai knygą, susiskaičiavai, kad bus pelno, džiugiai patrynei rankas, kad popieriaus galėsi kitai knygai nusipirkt, o kol parduodi - šnipštas belikęs. Tarkim, valstybinis bankas tuo laiku irgi leidyba užsiiminėjo. Bet apie tai jau prišnekėta. Ir bus šnekama, kol tokia situacija ir dar yra kas bando leisti knygas.
Kita vertus, demokratiškoj valstybėj ir grafomanas, ir genijus turi vienodas teises. Konstitucija nedraudžia pirmajam leist knygas, o antrajam negarantuoja, kad jo knygos bus išleistos. Leidėjo konstitucinė teisė rinktis.
O kaip su “Vagos” patalpomis? Ar nėra grėsmės, kad iš jūsų atims pastatą?
Nebent pasiimtų, atimt neišeina, nes pastatas priklauso savivaldybei. Beje, o kas dabar kuo garantuotas? Ar Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas garantuotas, kad nereiks su visom kartotekom ir rankraštynais kraustytis, jei pastatas labiau nei kiti patiks Prezidentui?
Et, geriau grįžkime prie knygų. Sakei, parengta rankraščių bent dvejiems metams. O kiek realiai manoma išleisti knygų, pavyzdžiui, šiais metais?
Pernai “Vaga” išleido 73 knygas. Aišku, mažiau negu norėjo. Todėl nemenka dalis atkeliavo į šiuos, pastumdamos iš šių eilės gale stovinčias. Apskritai, kai toks ekonominis chaosas, apie planavimą kalbėt praktiškai neįmanoma. Lieka ketinimai, norai. Škėma, Kafka, Kavolis, Daukantas... O lemia pinigai. Pavyzdžiui, jau daugiau kaip prieš pusmetį sustojo “Pasaulinė biblioteka”. Leidykla neįstengia sukaupt tiek lėšų, kad galėtų nusipirkt popieriaus ir kita ko 89 tūkst. tiražui (tokia prenumerata), o dar kiek reiktų sumokėt už spausdinimą. Į banką paskolos geriau nesikreipk, nes, kol ims grįžt pinigai už parduotas knygas, antrątiek turėsi grąžinti, procentai. O kada žmonės susiruoš atsiimt, jei piniginės ištuštėja per savaitę (nors knygų kainoms iki pasaulinių dar oi kaip toli!). Apskritai, kas beperka knygas? Šiurkščiai tariant, kurie norėtų, pinigų neturi, o kurie turi, tiems videofilmas maloniau, akys ne taip vargsta. Va, jau bus mėnuo, o aš vis dar kaip katinas apie lašinius galvoju apie “Alnos literos” išleistą Vonegutą - 290 tl. Kas iš to, kad suprantu, jog tai nėra brangu.
Nunyko “Pirmosios knygos” serija, “Poezijos pavasario” almanachas jau bene paskutinis šiais metais. Man liūdna, man baisu, aš verksiu iš tiesų!
Pernai išleistų pirmųjų knygų, kaip pranešė firma “Knyga”, teparduota po porą trejetą šimtų. Stovi arba guli knygynuos ir Geda, ir Žlabys-Žengė, ir t.t. Ir nieko čia nepadarysi. Nebent Seimas nutartų, kad, kol dar nėra žąsų perprodukcijos, kiekvienas privalo per mėnesį nusipirkt vieną poezijos, vieną kritikos knygą ir bent du romanus. Jei ne - išjungs vandenį, telefoną ir elektrą.
O gal geriau, užuot sniaukrojus, pačiam imtis iniciatyvos? Žinai, man labai malonu žiūrėt į Antaną Terlecką, kuris, tarkim, į “Mintį” malonės nesikreipė. Pats išsileido. Stovi dabar prie Savivaldybės aikštės kampo ir pardavinėja savo opusus, pats reklamuodamas. Eugenijaus Matuzevičiaus paskutinį rinkinį išleido ne “Vaga”, o “Dobilas” Jonavoj, parėmė ne Kultūros ir švietimo ministerija, o Pasvalio rajono taryba ir savivaldybė. Rimą Buroką išleido Vaidotas Oškinis Kėdainių rajoninio laikraščio spaustuvėj, o Česlovą Masaitį“Vaga” “Spinduly”, puošniai, su iliustracijom, ofsetinė spauda. Ar nuo to jųjų poezijos vertė pakito?
Suprantu, jog jonui arba petrui labai norisi, kad jo knyga būtų išleista greitai ir gražiai, ir dar be korektūros klaidų. Suprantu. Bet ką daryt tiems žmonėms, kurie nori, kad juos gražiai palaidotų?
Ačiū, Virgi. Telieka tikėti, kad dar yra bent keletas žmonių, kurie pasakytų: kai numirsiu, mane pakaskit su gražia knyga ant rankų...

Šioje diskusijoje suplakami keli skirtingi dalykai. Pirma – politinės teisės, tokios kaip žodžio laisvė, išraiškos laisvė, minties laisvė (net laisvė neišmanyti, kalbėti niekus). Antra – estetinė atsakomybė. Trečia – menininko moralinė atsakomybė. Mano nuomone, šioje diskusijoje blogiausia ir buvo tai, kad šie dalykai neatskirti. (p. 49) 

Aš vieną epizodą tik gerai prisimenu [...].
Škėma atsiuntė novelę apie partizanus. Reiškia, 1941-ųjų metų sukilimas, karo pradžioj, prieš vokiečiams ateinant. Reiškia, tas lietuvių frontininkų sukilimas 1941 metų birželio mėnesį, vidury birželio, maždaug, kada visi tie išvežimai buvo didieji, kartu tuo pačiu metu ir sukilimas, ir vokiečių atėjimas – labai turtingas laikotarpis, na. Ir jis tą aprašo toj savo novelėj, reiškia, ir tuos partizanus. Škėma bendrai toks aštrus rašytojas. Jis neidealizuoja jų, kad jie yra žmonės, vyrai, ir pasitaikė ten mergaitė gražesnė, tai jie tuos šautuvus metė į šalį ir pradėjo flirtuot su mergaite. Žodžiu, ir taip pavaizdavo tą, kiek aš dabar atsimenu. Na, ir mes sudėjom, kadangi gera mintis. Aš nebuvau to sukilimo gerbėjas bendrai, kadangi čia jis su vokiečių pagalba, jis suorganizuotas buvo iš Berlyno, iš Vokietijos vis vien ėjo instrukcijos, ką daryt ir kaip daryt. Ne, tos instrukcijos buvo labai žiaurios ir prastos, ne, tokios nacistinės, – įvest tokią santvarką Lietuvoj, kokia buvo Vokietijoje. [...] Kad gavau (mano adresu jis buvo) laišką iš Mykolo ir Vaclovo Biržiškos. Ir žinot, aš labiausiai nustebau, Vaclovas Biržiška, šiaip jau kairus žmogus, liberalas, prijaučiantis mūsų organizacijai [greičiausiai turima omeny Lietuvių Rezistencinė Santarvė] buvo, kaip ir Mykolas Biržiška, visi trys Biržiškos... Tokį piktą laišką, kaip jūs drįstat dėt tokį šmeižiantį sukilimą, novelę tokią. Tai va aš tą epizodą prisimenu gerai. Aš prisimenu gerai, gaila, to laiško neturiu. Per tas keliones... (Vinco Trumpos korespondencija, sud. Daiva Dapkutė ir Dalia Kuizinienė, 2013, p. 298)