[...] именно в Сергее Стратановском выразилась вся эта квинтэссенция петербуржскости, связанная и с мифологией Петербурга, и с ее отрицанием.
Что у Сергея Стратановского самое важное? Он дает голос в своих стихах тем, кто поэтическим воображением никогда не обладал, не обладает и обладать не будет – тем людям, к которым русская литература всегда с некоторым состраданием, но свысока относилась, к маленьким людям. И даже уже не просто маленьким людям, а каким-то недосуществователям. Есть такой цикл об Эрмитаже у Стратановского, где он представляет себе этих несчастных людей, которые не представляют себе, что такое эти огромные сокровища. И одно из них он написал после того, как один человек, приехавший из Литвы, облил кислотой знаменитую картину Рембрандта. И от имени этих людей Сергей Стратановский умудряется писать стихи. У него одно стихотворение начинается так:

Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше…

При том что сам Сергей Стратановский человек культурный, из культурной семьи, его отец – известный переводчик с греческого, мать – переводчица с французского, преподавала в университете, и в то же время это человек, в семье которого вся эта мифология уже кристально выражена. И сам Сережа почти мифологическое существо, потому что он родился в Ленинграде еще в 44 году, когда почти никто еще не рождался здесь, и как одуванчик на пустыре, вырос, расцвел и стал замечательным поэтом, совершенно не похожим ни на какую привычную поэзию. У него практически две-три строчки можно найти любовных, лирических, у него уже пропадает рифма, пропадают знаки препинания, но при этом остается речь человека, на глазах которого все превращается в мифологически значимое бытие. Очень интересный поэт.

1.
Да, я был в Эрмитаже. Там все покупное, не наше
Там мясистые бабы глядят похотливо со стен
Там какая-то римлянка грудь предлагает папаше
И какие-то матери плачут о мертвом Христе
Это все нам чужое и нашей тоски не развеет
По грядущему миру, простому как шар голубой
Не возьмут за живое амуры, венеры, евреи
Только ум искалечат, а нашу не вылечат боль

2.
Подожги Рафаэля, прокравшись, как тать, в Эрмитаж
Пламя тигром чумазым побежит с этажа на этаж
Подожги Рафаэля, к чему тебе очи мадонн
Если сам ты, Емеля, с рожденья судьбой обделен

3. На гибель «Данаи»
Перед темной душой,
               перед злобой литовских болот
Беззащитна она
              и заплатит сполна за обиды
Племени чуждого ей,
              и кривится от плача Эрот
Знает должно быть –
              бессильна ее красота
Перед местью мужицкой

pirmojo leidimo viršelis; atkreiptinas dėmesys į žalia-balta-raudona (jei brošiūra būtų leista vėliau, būt buvus kitokia trispalvė)

That floweret delights
Which so modestly grows
And blooms by the stream in the dale;
Not being bedizened
Like the delicate rose,
It fears not late Autumn’s chill gale.

Like the eye of a dove
It is bashful and coy;
Innocent as the heavens blue.
It fills the beholder
With affection and joy,
And blossoms the long summer through.

Bright wreaths of red roses
Or garlands of daisies,
Though gorgeous, stir not the breast.
The glowing clove-blossoms,
Like old copper pieces,
Cause not e’en the miser unrest.

In Nature’s great garden
Every blossom and tree
By some pretty title we call.
But of these lovely names,
It seems always to me,
Forget-me-not’s sweetest of all.

JM-M (atvaizdas iš čia)

Tamsus kambarys. Ant stalo žiba maža stiklo lemputė (gazelis). Lubos juodos, aprūkusios. Ant sienos kabo kitos dvi lempos su stiklais, bet tos nedega. Staliukas apkrautas senomis storomis knygomis, pageltonavusiais laikraščių lapais, degtukų tuščiomis dėžutėmis ir dar kažkokiais daiktais.
[...] Prieš save matau nustebusį ir nepatenkintą lyg pasakų senelį, paskendusį ilguose pasišiaušusiuose žiluose plaukuose ir tokiuose pat išsipūtusiuose paputžandžiuose. [...]
– Tamstos visi darbai surašyti kan. J. Tumo...
– A, Tumas, – staiga jis perkerta mane: – jis pasityčiojo iš manęs: vienur parašė, kad aš nemažo kalibro poetas, besilyginąs Vienažindžiui ir Baranauskui, kitur – kad menkas. Mano eilėraštį „Avinėlis“ iškraipė. Eilėraštis baigėsi:

Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir nepuikus, kaip[o] tu,

o Tumas padarė:

Nors nedrąsus, kaip[o] šuu
Ir ne paikas, kaip[o] tu.

Tai visai kita prasmė! Pasityčiojo... [Tumas apie Miglovarą kalbėjo per draudžiamojo laiko lietuvių literatūros paskaitos, kurios buvo išleistos atskirom knygelėm; aušrininkų grupei skirtoji pasirodė 1924, „Avinėlis“ cituojamas p. 119; likimo ironija: korektūros klaida ar Vaižganto patobulinimas liko ir Vaižganto Raštuos, žr. t. 18: Literatūros istorija, 1913–1928, 2007, p. 88.]
Stengiuos įkalbėti, kad tai galėjo būti paprasta korektūros klaida, bet jis tik šypsos.
Užsimenam apie žymesnius mūsų rašytojus. Daugelį jis yra skaitęs, bet daugumas jam visai nepatikę – „bobų plepalai“. Jaunesnių poetų visai nesuprantąs. Paskutiniu laiku skaitąs tik „Lietuvos Aidą“. Siūlau pristatysiąs kitokių laikraščių ir knygų, bet jis atsisako: negalįs daug skaityti, visai jau silpnos akys. Skaitąs tik dieną. Klausiu, kodėl neįsiveda elektros – būtų daug šviesiau.
– Prie elektros negaliu. Ji spigina man į akis, – aiškinasi.
– Reiktų kreiptis prie gydytojo.
– O kam? Mano akys sveikos, tik nusilpusios.
– O šiaip, kaip gyvenate?
– Paprastai. Gaunu 150 lt. pensiją. Man užtenka.
– Ar išeinate kur, ar turite draugų, ar aplanko kas?
– Kas mane aplankys? Aš niekam nebereikalingas, – ir akys susivilgo tirštesne rasa. – O išeiti jau niekur iš kambario negaliu. Nusilpau. Vasarą nė parkan nebenušliaužiu – uždūstu. Jau 88 metai.
Sunkiai užsikosti. Darosi graudu ir gaila.
– Ar nenuobodu? Reikėtų įvesti radio. Girdėtumėte naujienų, muzikos...
– O kam? Nereikia. Dieną pasiskaitau žinias iš laikraščio, turiu gitarą ir pasiskambinu sau vienas ir pasidainuoju, niekam negirdint...
„Poeto siela. Kaip Vienažindis su armonika“, pamanau.
– Ar neparašote paskutiniu laiku ko nors? – dar klausiu.
– O kam rašyti, jei niekas manęs nebenori skaityti, – ir ištraukia savo 1928 met. Šiauliuose atspausdintą brošiūrėlę „Vidukles krasztas, rasza Jozapas Miglovara. Iszleida Jozapas Mileauskis. Sziaulei 1928 metu“ – nešiojau po knygynus, bet niekas nenori pirkti.
Knygelė 12 puslapių. Parašyta savotiška rašyba. Rašoma, kad Viduklė Lietuvos centras; kad visi lietuviai seniau žemaičiais vadinos; aprašoma lietuvių – getininkų atkeliavimas iš „Indiju Riitiniu“ ir apsistojimas „prii Baltikines mares“. Gale įdėtas „Hymnas Tievinei“, parašytas jau Šiauliuose, bet jau labai seniai, pats neatmena kada. Jis prasideda:

Tievine mana miiliausi!
     Tu man’ szventa, tu man’ graži;
Visuu tieviniu geriausi,
     Džiaugias tavim didi, maži. [p. 11]

Pradedam kalbėti apie jo rašybą. Jis laiko ją tiksliausia. Taip rašęs Klementas ir kai kurias knygas kun. Jaunius. Savo rašybos pamatan paėmęs estų rašybą. Įdomaujasi rašybos komisijos darbais. Jis jai pareiškęs ir savo nuomonę.
Atsisveikindamas prašau ką nors ant dovanotos knygutės užrašyti, ir jis užrašo: „Raszau taip, kaip turietu buuti lietuviszkai raszoma. J.M.“ (Lietuvos aidas, 1933 III 18, nr. 63, p. 7)

Taigi trys išskirtos idėjos – materialinės gerovės, moralinio apsivalymo ir teisinio atkūrimo – galėtų būti pavadintos savotiškais nepriklausomos Lietuvos (pro)vizijos elementais, tačiau savaime aišku, kad jie neaprėptų visų tų ateities vaizdinių, kurie kūrėsi ir keitėsi tiek viešojoje erdvėje, o turbūt dar svarbiau – privačiuose pokalbiuose ir intymiose svajonėse. Visi žinome vieną iš Atgimimo metais atsiradusių idėjų – „gyvensime kaip Švedijoje“. Tačiau tyrinėjant to meto šaltinius tokie pasvarstymai išnyra tarsi iš miglos, nes kas taip pasakė ir kur tai parašyta, surasti labai sunku. Tai svarbu ir simptomiška, nes sufleruoja mums, kokiais pavidalais anuomet vizijos kūrėsi ir sklido visuomenėje, į ką rėmėsi ir kaip mitologizavosi, o gal pirmiausia atsirado kaip mitai ar anekdotai, nors iš tikrųjų apeliavo į pačią sovietinio žmogaus esmę – jo troškimus ir baimes. Tokios vizijos, kaip „gyvensime tarsi Švedijoje“, gal neturėjo konkretaus šauklio ir aiškaus turinio, bet jos tūnodamos šešėlyje ar išnaudojamos (vėlgi) instrumentiškai paramai pritraukti (ir negalvojant apie tolimas pasekmes), formavo ir nešė į priekį kitas – gal net galėtume sakyti – tam metui politiškai korektiškas vizijas.
Aišku viena, kad visas idėjas jungė bendras siekis – sugriauti tai, kas yra, atlyginti skriaudas ir žalą, o tada jau bus galima kurti Lietuvą. Visi norėjo išsilaisvinti ir gyventi geriau. Kaip geriau, niekas nežinojo, bet norėjo negyventi taip, kaip gyveno iki tol. Tai lyg ir paaiškintų žodžių „ne už tokią Lietuvą kovojom“ kilmę: ne už tokią, nes nežinojome, už kokią, neturėjome bendro visuotino plano Lietuvai, ką norime pasiekti, kaip ji turi atrodyti, kaip kurti ateitį. Žmonės turėjo skirtingus įsivaizdavimus, parsineštus iš savo „kolbos“, todėl ir interpretuoja kiekvienas iš savo perspektyvos. (p. 12)

Baltijos kelias, – ne Kovo 11-oji – man buvo aukščiausias emocinis ir pilietinis patyrimas. Tada buvo taip didinga ir taip paprasta. [...] Man atrodė, kad su nepriklausomybės atgavimu įžengsim į rojų. Bet įėjom į žemę. (JustM, „Žemėj gyvenimas žemiškas“, p. 14)

Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėlioj galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
     Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo Jaunoji Lietuva prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ech! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-ais, ir 2018-ais tą patį siūlė/siūlo, ir 2118-ais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specia aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliem šimtam tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas Valstybė, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“; ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas Žmonės, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kas verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus valstybės ir žmonių; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
     – Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei, – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. – Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vad. visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatyta, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
     Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t.y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk Sakalėlis buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio Varnos prie plento. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau per daug emocijų tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
     Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo/parašymo laiką sustatytas: Vaižganto Pragiedruliai (1918–1920), Vinco Krėvės Skirgaila (rus. 1922), Kazio Binkio 100 pavasarių (1923), Maironio Raštų penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės Aukštujų Šimonių likimas (1935), Antano Miškinio Varnos prie plento (1935), poezijos antologija Antrieji Vainikai (1936), dr. Basanavičiaus Autobiografija (post mortem, 1936), Kazio Borutos Eilės ir poemos (rinktinė, 1938), Jono Aisčio Poezija (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries Prie didelio kelio (rašyta karo metais), Jurgio Savickio Žemė dega (rašyta karo metais), Balio Sruogos Dievų miškas (parašytas 1945), Jono Meko Semeniškių idilės (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko Dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija Žemė (1951), Broniaus Krivicko Už didžią tiesą (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956), Mariaus Katiliškio Išėjusiems negrįžti (1958), Antano Škėmos Balta drobulė (1958), Icchoko Mero Lygiosios trunka akimirką (1963), Vinco Mykolaičio-Putino Būties valanda (1963), Henriko Radausko Eilėraščiai (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus Chapel B (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio Penki stulpai turgaus aikštėje (1966), Juozo Grušo Barbora Radvilaitė (1972), Sauliaus Šaltenio Riešutų duona (1972), Jono Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą (1972), Tomo Venclovos Kalbos ženklas (1972), Vlado Šimkaus Bitės pabėgėlės (1973), Alfonso Nykos-Niliūno Vyno stebuklas (1974), Romualdo Granausko Jaučio aukojimas (1975), Marcelijaus Martinaičio Kukučio baladės (1977), Jono Strielkūno Varpo kėlimas (1978), Jono Mikelinsko Už horizonto – laisvė (1978), Henriko Nagio Prisijaukinsiu sakalą (1978), Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės Polifonijos (1981), Sauliaus Tomo Kondroto Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą (1985), Sigito Gedos Mamutų tėvynė (1985), Juditos Vaičiūnaitės Nemigos aitvaras (rinktinė, 1985), Juozo Apučio Gegužė ant nulūžusio beržo (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos dilogija Joldijos jūra ir Karalystės ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris (1989), Jurgio Kunčino Tūla (1993), Sigito Parulskio Mirusiųjų (1994), Antano Ramono Ramybės kalva (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos Tebūnie (2006), Vytauto Kubiliaus Dienoraščiai (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno Paskutinės dienos Itakėje (2007), Valdo Papievio Eiti (2010), Grigorijaus Kanovičiaus Miestelio romansas (2013). Etc.
     Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir Gavelio, Sruogos ir Škėmos; tarp Binkio ir Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
     Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastų kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. Granausko Šventųjų gyvenimai (2013) kokybiškesni už ValančiausŽivatus šventųjų (1858)? Kornelijaus Platelio Prakalbos upei (1995) kokybiškesnės už Maironio Pavasario balsus (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
     Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.

Tamstos ne viena, jaunos mano gaspadinėlės, išvydusios šias knygeles, pasakysite: „oi, kam čia man jų reikia, aš ir be knygų moku gaspadinauti, o čia da nauja išlaida; nereikėjo mano motinėlei – nereikia nė man: kaip išsivirsiu, teip pavalgysiu ...“ O aš tamstoms pasakysiu, kad būtinai reikia pasimokinti, nors iš knygelių, o išlaida čia visiškai maža, palyginus su visoms nereikalingoms tamstų išlaidoms. Matote, kad svietas eina vis pirmyn ir pirmyn. Nebepakanka jau šiupinio, stakanio, sarienės [pastarųjų dviejų žodžių LKŽ nėr, nežinau, kas tai per valgiai] ir prastų ragaišių; tūloj’ vietoj’ taiso kaldūnus, zrazus, bobas ir tt., bet kaip juos sutaisote, tai tik pačios težinote, – nė ne kožnas juos gal valgyti, stačiai sakant, Dievo dovana tik sugadinta. O apie pyragus nėr ką nė kalbėti. Kartą, kitą sudarkiusios, visiškai nebekepat namie, bet šaukiatės pas Jošelienę, Abromienę, ar Ickuvienę. „Kaimynka, iškepk, meldžiama, man pyragus, kviečia manę į svočias, į kūmus!“ – arba – „svečių laukiu.“ Kaimynka mielai apsijima iškepti, ale užtai pasidalija miltais, ir da duodat jai rugių saikelį. Kartais ir gatavus pyragus pas žydelkas perkate. O kada reikia ką pataisyti, išvirti ar iškepti prakilnesniems svečiams, tai nežinote nė kur bėgti – čia jau nė Abromienė nepagelbi, reikia gaspadinę samdyti. Ką tokia gaspadinė jums kaštuoja, tai pačios geriau žinote. Taigi, ar ne geriaus būtų, kad pačios sau mokėtumėti išsikepti pyragus ir sutaisyti kitoniškus valgius? (p. 3–4)

[...] daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. (2018, nr. 7, p. 116–117)

[...] tėvas (ekonomistas) yra parašęs keletą gerų eilėraščių, bet man jų nerodė, suradau juos tik po jo mirties. Jis nė nebandė skelbti tų savo eilių, nes viešą kūrybą okupacijos ir cenzūros sąlygomis laikė beprasmišku ir net nelabai padoriu užsiėmimu. (Metai, 2018, nr. 8/9, p. 123)

Herr Pape gehörte von 1981 bis 1986 dem Rat der Samtgemeinde Hemmoor an. Er bekleidete während seiner Ratszugehörigkeit das Amt des 2. stellvertretenden Samtgemeindebürgermeisters und war darüber hinaus in verschiedenen Fachausschüssen tätig. Sein ehrenamtliches Wirken als Ratsmitglied war stets dem Wohle der Allgemeinheit gewidmet. Wir werden ihm ein ehrendes Andenken bewahren.

Manyčiau, bėda ne Basanavičiaus idėjos ir vertybinės nuostatos, o veikiau mūsų interpretacijų ydingumas – apriorinis selektyvumas, asmenų bei reiškinių spraudimas į savąsias mąstymo schemas, siekis ne kvestionuoti, o demaskuoti. Ir troškimas privatizuoti visą tiesą, oponentui nepaliekant nė grūdelio.

Gyventi ir rašyti. 2006-ųjų knygos
Metų redakcija kaip ir kasmet pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:
1  Ką iš praėjusių metų literatūros galėtumėte išskirti kaip autorių kūrybines viršūnes, arba – nuolydžius? Kur būta gyvo originalumo, kur – kartojimosi?
Neprisimenu, kad praėjusiais metais perskaitęs kokią knygą būčiau kad ir tyliai šūktelėjęs: „Oho! Čia jau jo/jos viršūnė!“ (nors girdėjau sakant, kad Kęstutis Navakas už Atspėtas fleitas nieko geriau nebeparašys) ar garsiai atsidusęs „Ajajai... Nusivažiavo.“ Jei randi knygoj tai, ko tikėjais, – argi čia kas blogo? Tarkim, skaitydamas Leonardo Gutausko In fine, kur yra ir kūrinys, skirtas Daliai Grinkevičiūtei, galėjai pagalvot, kad dar ne viskas pasakyta. Tad Sapnų teologija visai tikėtas kūrinys. Bet dėl to nesublogėjęs. Banaliai tariant, juk yra dalykų, apie kuriuos rašo beveik visi: Dievas ir Nedievas, mirtis ar nemirtingumas, meilė ar pareiga, ar šis tas. Trečioj knygoj buvai su kelnėm, tai ketvirtoj jas maukis, nes kartosies, būsi neoriginalus? Nė velnio. Be to, juk ir skaitydamas žmogus kartojies: antrąkart Stendhalio Raudona ir juoda ar trečiąkart ištisai Maironio poeziją, kad ir tegeisdamas pasitikslint citatą. O koks malonumas! Kartojies skaitydamas ir rinktines (iš praėjusias metais išleistų: Aido Marčėno, Danieliaus Mušinsko, Almio Grybausko, Vytauto Rubavičiaus, Jono Juškaičio, bet jo Tolimas dainas skaičiau jau šiemet). Vėl kitoks malonumas. Nes dar ir atranka žadina smalsulį. Ir nesvarbu, ar kartodamas(is), ar ką nors nauja įžvelgdamas.

2   Koks pernykštės prozos, poezijos ir dramos balansas? Ar neatrodo, kad intensyviausią raidos tarpsnį dabar patiria proza, kuri vėl tampa dėmesinga siužeto konstrukcijai?
Nemanau, kad balansas būtų pakitęs. Gal tik recenzentų ir skaitytojų dėmesio daugiau sulaukė proza negu poezija. Bet tai nenauja. O akims skirtų dramų visada vos viena kita per metus pasirodo. Tad atminty ir liko Sigito Parulskio Nesibaigianti vienatvė dviem (iš rinkinio Trys pjesės), nes kitos buvo matytos; iš poezijos – ne rinkiniai, o atskiri eilėraščiai (ką veikia tie, kurie nuolat skaito poeziją? – sudarinėja savo antologijas, kokios šįmet vėl skaitomos Šventojo Kryžiaus namuose kartą per mėnesį): Rimvydo Stankevičiaus „Snaiperis“ (iš Tylos matavimo vienetų), Stasio Stacevičiaus „Pasiilgau vilkų“ (iš Juodosios), kokie penki Mindaugo Valiuko trieiliai (iš Dambrelio; šalia klasikinio: „Jau ruduo. / Jau kojinės / per naktį neišdžiūsta“), Eugenijaus Ališankos „Curriculum vitae“ (iš Exemplum), Dianos Paklonskaitės vadinamieji konduktorės eilėraščiai (iš Gilaus mėlynumo), dar keletas eilėraščių liks ilgesniam ar trumpesniam laikui atminty. Labai gaila, kad praeitąmet neišėjo (negavo paramos) naujas Romo Railos eilėraščių rinkinys (jau žinau, ką būčiau iš jo paminėjęs). Iš prozos – daug daugiau tikro malonumo patyriau skaitydamas verstines. Tepaminėsiu tris: be abejo, Jorgės Luiso Borgeso Smėlio knyga (iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis), Milorado Pavićiaus Vidinė vėjo pusė, arba Romanas apie Herą ir Leandrą (iš serbų kalbos vertė Laima Masytė) ir Andrzejaus Stasiuko esė knyga Pakeliui į Babadagą (iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys). O jei visą tiesą apie originaliąją kūrybą, išėjusią knygom 2006 metais, reiktų pasakyt, tai prisipažinčiau, kad stipriausios, t.y. stipriausiai tvojusios per galvą, – nuotraukų albumai: Vytauto Balčyčio tiesiog Fotografijos (pagalvojau: šis žmogus įdomiausią recenziją apie Stasiuko esė galėtų parašyt, bet neparašys), Rimaldo Vikšraičio Vienkiemio godos (posovietinė kaimiškoji proza vaizdais, prieš kuriuos žodis, bent kol kas, turi pakelt rankas) ir Aleksandro Macijausko Atmintis: Kelias į tylą.

3   Visų žanrų knygoms 2006-aisiais netrūko ryškaus postmodernumo. Kaip vertinate šiuolaikinio lietuviškojo postmodernizmo būklę? Kokios svarbesnės jo alternatyvos?
Į šį klausimą gal ir mėginčiau ką atsakyt, jei būtumėt sukonkretinę, kas turima omeny tariant „ryškus postmodernumas“. Esu „metodiškai atsilikęs“ ir neįžvelgiu daug prasmės, tarkim, tokiuose ginčuose: ar Vytauto Rubavičiaus parinktinės Verstas eilėraščiai, rašyti sovietmečiu, – dar modernistiniai, ar jau postmodernistiniai; ar Andriaus Jakučiūno pavardė minėtina prie postmodernistu vadinamo Herkaus Kunčiaus, ar, regis, modernisto Vytauto Janavičiaus (1924–1995)? Gal klystu, bet manau, kad dabar aktualesnė problema lietuviškai kuriamoj literatūroj pasiaiškint ryškėjančią skirtį tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ rašytojų (ne amžių turiu galvoj, o supratimą, kas tai yra rašytojas ir grožinės literatūros kūrinys). Supaprastintai tariant, „senieji“ yra LRS nariai arba norėtų jais tapti, o kaip „naujųjų“ savivokos pavyzdys – Raimondo Dikčiaus, išleidusio romaną Velniai baltais chalatais (AMMJ, 2005), atsakymas į Lietuvos rytožurnalistės Gytės Dzūkaitės klausimą „Ar save laikote tipišku rašytoju?“:

Spręskite patys. Rašytojų sąjungai nepriklausau ir niekada nepriklausysiu. „Suokalbyje“ nesėdžiu ir negirtuokliauju. Daug sportuoju. Daug keliauju. Rašant manęs neaplanko vadinamosios kūrybinės kančios: rašau lengvai, be prievartos sau. Ir man svarbu ne vaizdingai įmantriai pateikti tekstą, o be jokių pagražinimų ir gražbylysčių atskleisti šių laikų aktualijas, kurios dažnai nutylimos.

T.y. ką nors demaskuoti. Ir jokių ten poetikų su estetikom. Labai daug pasakantys žodžiai apie „senojo“ rašytojo stereotipą (karaliaujantį ir absoliučios daugumos anoniminių interneto komentatorių galvose), ir apie „naująjį rašantįjį lietuvį“. „Senųjų“ kūryba teįdomi tik vienaip ar kitaip save siejantiems su (istorine?) inteligentija, o „naujųjų“ adresatas – kapitalizmo formuojama vidurinė klasė, daug dirbanti ir nusipelnanti po darbo „ką nors tokio“ paskaityti. Taigi jau egzistuoja bent dvi lietuvių literatūros; paieškojus ar luktelėjus – atsirastų ir daugiau. Beje, apie mūsų virsmą socialiniais vabzdžiais, tereikalingais tik tam, kad kurtume pridėtinę vertę, praėjusiais metais labai įžvalgiai yra rašęs Naglis Kardelis (Naujasis Židinys-Aidai, nr. 12).

4   Nemažai populiarumo ir diskusijų sulaukė 2006-ųjų memuaristika, dienoraščiai. Kuo šie tekstai papildo prozą ir esė, ką liudija apie mūsų kultūrinę savimonę?
Apie memuarus esu šnekėjęs per pokalbį, kuris buvo spausdintas Metuose (2006, nr. 11), nelabai ką ir galėčiau pridurt, nebent paabejot, ar egzistuoja toks dalykas, kaip klausime minima „mūsų kultūrinė savimonė“. „Mūsų“ palygint nedaug, bet savimonių tikrai ne viena, o liudija viena: rašydamas prisiminimus žmogus perkuria savo ir aplinkinių gyvenimą; kartais neatpažįstamai. Rašančiojo atmintis net nenorom selektyvi, skaitančiojo irgi. Ir nieko čia nepadarysi. Tad gan juokingai skamba priekaištas prisiminimų knygai, kad neužfiksuota tai arba tai, o skaitytojas tikėjos. Jeigu reikia konkrečiai, nežiūrėdamas į sąrašus prisiminčiau dvi knygas, kurias išleido „Gairės“. Abiejų metrikose pažymėta 2005-ų data, bet skaičiau praėjusiais metais, tad mano atminty – 2006-ų knygos.
     Pirmiausia apie tą, kurią prisiminęs vis dar šypsausi. Istorijos mokslų daktarės, visą gyvenimą dirbusios Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto archyve, Elenos Stimburytės-Treinienės Mažą didelį mano pasaulį (paantraštė „Prisiminimai su ironiškom nūdienos atšvaitom“, literatūrinis talkininkas Pranas Treinys). Du epizodai iš nūdienos ir susiję su literatūra. Pirmas: kaip Alvydas Šlepikas Treinių sąmonėj tapo demonišku personažu. Parašė jis recenziją į Literatūrą ir meną apie Treinio romaną Aktoriaus Anupro meilė, paabejojo rašytojo kalbos sodrumo prasmingumu (esą taip niekas nebešneka, tas turtingumas dirbtinis), užsitraukdamas nemalonę, kuri pamažu susiklostė į sąmokslo teoriją, bent jau taip iš šalies žiūrint atrodo. Visu grožiu ta teorija atsiskleidė per Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo metinių iškilmingą minėjimą (Šlepikas režisavo vadinamąją meninę dalį): „Amen, – tarė Pranas po programos. – Dabar man aišku, kad mūsų politinė pozicija su opozicija susimokė, kaip jubiliatei Salomėjai atkeršyti už gintarėlį ant delno ir pasamdė tam juodam darbui Šlepiką“ (p. 392). Išties juokinga. Išvadas, kritikai, pasidarysit? O šios knygos tikras literatūrinis perlas – autorės išgyvenimai besiklausant Egidijaus Kūrio skaitomos Konstitucinio Teismo nutarties, kad Prezidentas Rolandas Paksas pažeidė Konstituciją. Puikus vizionierizmas: „Nužvelgiau sustingusį Rolando veidą ir lyg pro ūkus išvydau Janonį – velionį Henriką Kurauską, gerą mano Prano draugą, ir išgirdau jo nuostabų balsą iš puikaus Akademinio teatro spektaklio ‘Pamilau dangaus žydrumą’: ‘Pirma laiko jaunas žūstu, / Nė jėgų neišmėginęs. / Ateities žygius nešuosi / Su savim į šaltą kapą’.“ (p. 104) Ir tolesni puslapiai apie „svajonių lakūną“, kurio žodžio prisiminimų autorė laukė, „kaip laukia suopis gaivaus lašo pavasariop iš ledo varveklio“ (p. 108), verti aikčiojimų. Be (auto)ironijos taip neįmanoma kalbėti, pagalvoji. Bet gal skaitant ta (auto)ironija tau tik vaidenas? Tada dar fantastiškesnis tekstas...
     Dabar apie knygą, kuri paliko slogiausią įspūdį. Buvusio politinio kalinio, kuriam teko išklausyt ir mirties nuosprendį, tik jis nebuvo įvykdytas, memuaristo, bandžiusio ir prozininko plunksną, Liudo Dambrausko (1921–2003) paskutinių gyvenimo metų dienoraščius Išeinančiojo mintys. Kas atsitinka žmogui, jei einant vakarop gyvenimo išmintis nesutramdo aistrų, ypač klastingiausios – politikos aistros („Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo sukčių, aferistų ir Landsbergio-Vagnoriaus klikos!..“, p. 20). Visi tampa, labai švelniai tariant, netikėliais, išskyrus keletą, kurie neparodydami abejonės tau pritaria šimtu nuošimčių. Paliekama žinia: aš greit mirsiu, bet ir Lietuvai nebedaug liko; išgrauškit! Panašios mintys sukos galvoj skaitant Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraščius, spausdintus prieš kelerius metus Šiaurės Atėnuose. Tad tikra atgaiva buvo „Krontos“ išleistas Juozo Macevičiaus eilėraščių rinkinys Atsisveikinimas. Dėl poeto laikysenos. Stoiškos, keliančios pagarbą.
     Praeitąmet liko neperskaitytos, bet norėtos perskaityt trys su Bažnyčia susijusių žmonių atsiminimų knygos: vyskupo Justino Staugaičio (1866–1943), arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) ir prelato Justino Juodaičio (1899–1969). Paprasčiausiai neužtikau knygynuos. Tiražas po 400 egzempliorių, gal dar pavyks.

5  Kokia knyga Jus asmeniškai labiausiai patraukė? Ar įsiminėte kokią nors sau svarbią kūrinio citatą?
Abejoju, ar tinkamiausias žodis būtų „patraukė“, bet ne tai svarbu. Grafienės de Choiseul-Gouffier, mergautine pavarde grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878), istorinis romanas Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje (iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas, išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras). Tai pirmasis „sugrįžęs“ Platelių Walterio Scotto grožinis kūrinys. O juk būta Lietuvoj kilnių ir išdidžių žmonių! – skaitydamas pagalvoji. Ir tikrai talentingos rašytojos, sukūrusios stringančių atmintin personažų (ypač moterų) ir gamtovaizdžių. Kuo puikiausiai šis romanas galėtų virst filmu. Bendros gamybos su švedais, režisuot pasiūlant Agnieszkai Holland (dėl labai daugelio priežasčių). Iš mūsų pusės: idėja, Platelių ežeras, pajūris, na gal ir aktorė pagrindiniam Halinos vaidmeniui (tiek biudžetas patemptų). Rimčiau kalbant, paradoksas, kad Sofija Tyzenhauzaitė grįžta žemaičių (ypač žurnalo Žemaičių žemė rengėjų), o ne literatūros istorikų pastangomis. Bet gal ir jie atkreips dėmesį. Be kita ko, teks tikslint Vinco Pietario ir jo Algimanto apibūdinimus.
     Jei klausiat apie citatą, be papildomų paaiškinimų tebūnie iš Loretos Anilionytės romano O kas po to?, kurį, regis, lietuviškoji Cosmopolitan versija išrinko praėjusių Metų knyga: „Gal ir nemokėjau tinkamai parašyti, gal per daug ir per painiai“ (p. 59). Toks galėtų būti recenzijos pavadinimas. Tekstas: „Taip, jūs teisi.“

nuo Žirmūnų tilto, 2018 IX 4

2018 IX 12

Būtent respublikinio jaunųjų filologų konkurso laimėjimas mane nuvedė į skandinavistikos studijas. Iškart po laimėjimo literatūrologas V. Gasiliūnas pasigavo mane ir paprašė niekada nesustoti rašyti. Tuomet susimąsčiau ir (kaip ironiška!) mąsčiau keletą metų, nebesugebėdama nė sakinio suregzti. Patirdama visišką kūrybinę stagnaciją, apsilankiau Vilniaus universiteto laikraščio redakcijoje, bet dėl groteskiškų ir pašiepiamų tekstų manęs nepriėmė. Kiek vėliau gavusi pasiūlymą išleisti trumpų istorijų rinkinį, vėl sudvejojau savo jėgomis. Dabar stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, visiškai nebebijau kritikos ir visoms mintims leidžiu lyg nevaldomai srauniai upei lietis.

Mes buvo paskutinieji hipiai. Ilgiausiais tiesiais plaukais tuomet šlifavo Vladas Rukša, dabar žiedžiantis puodus Kalifornijoje. Kažin ar taip jau ir laimingas? Pirmųjų hipių nepažinojau. Su Kristupu susipažinau „Bomboje“. Pildė savo CD kolekciją. Iš jo sužinojau, dėl ko susidegino Kalanta. Mat tada, septyniasdešimt antraisiais, sovietai uždraudė popsešenus – mini roko festivalius Pabaltijyje. Hipiai nutarė protestuoti, metė burtus. Lietuviui nenuskilo. Romas Kalanta visai nenorėjo susideginti, bet žodis buvo duotas. Prieš užsipildamas tą trilitrį benzino, jis nusprendė geriau pasiaukoti didesniam tikslui ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Matyt, Aukščiausiasis paskutinę akimirką apšvietė protą.
Vėliau Haris Počobutas dainuodavo savo kūrybos bliuzą – „Romas Kalanta užsipylė bonką benzino, Romas Kalanta mums pasiaukojo. Kodėl man skauda nugarą, tegul atsako milicijos valdyboj“. Niekas jo neįskundė. („Tikrieji hipiai“, Nemunas, 2004 VI 3, nr. 8, p. 14)

Eilėraščio rankraštį saugo Silva Kurienė

... Mirsiu pražilęs ir girtas
lapkričio rytą Paryžiuj...
parke kuždėdamas „silva
я получил „Gran Pri
— — — — — — — —
O lietingam rudens Paryžiu[j]
Pastatys man supuvusį kryžių.
Netikėtai iškritęs sniegas
               tavimi mane užpustys.

„Pamatyti Paryžių ir numirti“, – šis keistas posakis sklandė tarybiniais laikais inteligentų šeimų virtuvėse. Regis, jis buvo atklydęs į daugelio mūsų galvas iš kažin kurio tarybinio filmo. Vėliau, kai krito visos užtvaros ir sienos, kiekvienas galėjome savo nuožiūra pagalvoti apie vietą, kurioje norėtume numirti. Pamatyti tą vietą ir – numirti. Keista inteligentiška užgaida, gal net išsigimimas: pamatyti gyvenimo viršūnę, pabūti joje ir – stačia galva žemyn. Tarytum mirtis būtų koks eksperimentas, koks pokštas. Ir lyg mėgautųsi žmonės tuo ekscesu.
Šiaip jau paprasti ir padorūs žmonės miršta namuose, – nei šis, nei tas mirti kaip pamestinukui prie tvoros. [...] Žodžiu, tėvynė – dalykas rimtas, jos nepakeisi. [Etc.] (Šiaurės Atėnai, 2004 VII 24, nr 28, p. 2)

Автором слов «увидеть Париж и умереть» считается советский писатель Илья Эренбург (1891–1967) и связываются они с его книгой «Мой Париж». Факт этот гуляет по интернету без цитирования. Только сообщается, что Эренбург в книге «Мой Париж» говорил читателю, будто в этом городе хочется «умереть от счастья». Но «увидеть Париж и умереть» и «увидеть Париж и умереть от счастья» (даже если такое словосочетание в книге имеется) — всё-таки не одно и то же.
Так что вполне возможно, что Эренбург к словам о Париже и смерти после посещения его отношения не имеет.

Albinai Striūpaitei Igliaukoje. Aš branginu kiekvieną raštą, kurį gaunu iš mažųjų skaitytojų. Visokių raštų aš gaunu: gerų ir nevisai gerų. Bet aš kiekvieną raštelį rūpestingai perskaitau, atsidėjęs apsvarstau ir duodu tinkamą atsakymą. Neseniai išgirdau patarimų, kad aš tuos raštus tiesiai mesčiau šiukšlynan, su jais nesiterliočiau, jais sau brangaus laiko negaišinčiau. Ne, aš taip daryti negaliu: taip darydamas aš nustočiau būti vaikų laikraščio redaktorium. Aš gerai jaučiu, kaip vaikai labai myli „Žvaigždutę“ ir mane kaip redaktorių ir mokytoją. Todėl taip daug vaikų man rašo įvairiausių raštelių, įvairiais dalykais teiraujasi. Ir aš nepalieku be atsakymo jokio rašto: vieniems atsakau „Žvaigždutėje“, kitiems laiškais. Vaikams aiškinu, juos mokau, tinkamus raštelius dedu „Žvaigidutėn“. Aš tik noriu, kad visi Lietuvos vaikučiai gražiai augtų niekieno neskriaudžiami, augtų ir užaugtų geri, darbštūs ir teisingi mūsų krašto žmonės.
     O betgi pasitaiko vaikučių, kurie kokiais neišmanymais užduoda širdį savo tėveliams, mokytojams ir net man, redaktoriui. Čia jau tariu žodį tiesiai tau, Albinute, ir kitiems tokiems skaitytojams. Matai, tu, mažyte, blogai padarei „Žvaigždutei“. Tu atsiuntei jai eilėraštuką, kaip savo, ir paprašei, kad aš jį įdėčiau laikraštin. Aš perskaičiau. Jis man patiko. Aš maniau, kad tai bus žmonių dainelė, kad ją kur išgirdus užrašei ir „Žvaigždutei“ atsiuntei. Bet aš pradėjau abejoti. Mane ėmė neraminti mintis – ėmė man rodytis, kad ne tavo eilėraštukas. Tik aš negalėjau greituoju patikrinti. Juk ir negalima vienam žmogui viskas atsiminti, viskas pasaulyje žinoti. Taip aš abejodamas nubraukiau trečią posmelį, kur buvo kalba apie bernužėlį, ir eilėraštuką su kitais rankraščiais „Žv.“ 8 numeriui balandžio mėnesio 9 dieną nusiunčiau spaustuvėn. Surinktą numerį patikrinti iš spaustuvės gavau 15 dieną. Aš vėl sustojau prie to eilėraštuko galvodamas, kad, gal, vistiek ne Albinutės jisai parašytas. Jau norėjau išmesti parašą. Ir susilaikiau galvodamas: gal gi nėra negera toji Albinute – gal jos tikrai išgalvotas eilėraštukas. Ir taip išsiunčiau spaustuvėn. Bet štai iš „Žv.“ prieteliaus P. P. gaunu pranešimą, kad eilėraštukas yra ne tavo, bet J. Merkšaičio iš 1929 metų „Laimės Kalendoriaus“. Štai neteisybė ir išėjo viršun. Ir ką aš apie tave pagalvojau, Albinute? Tu blogai padarei. Tu sumelavai man ir visiems „Žv.“ skaitytojams. O ar tu girdėjai, kas melą pasaulyje išgalvojo, kas žmones meluoti išmokė? Taigi. Ir žmogus meluodamas daro kaip negeroji dvasia. Albinute, tu ir kitą kartą man atsiuntei eilėraščių. Bet aš juos sunaikinau, nes pabijojau, kad vėl nebūtų neteisybės tarp mūsų. Susiprask, mažyte. Aš noriu, kad visi „Žv.“ skaitytojai būtų teisingi vaikai. Melas yra baisus daiktas: su melu darosi pasauly visos apgavystės, suktybės, skriaudos, galvažudystės, tai yra visos neteisybės, visos nuodėmės. Todėl aš taip viešai ir smerkiu melą, kad nė vienas „Žv.“ skaitytojas daugiau nebesusidėtų su tuo piktosios dvasios išmislu – melu.

[2] Vienas ryškiausių – Trijų Kryžių atvejis. Kultūros Fondo iniciatyva atkuriamą monumentą buvo siūloma dedikuoti stalinizmo aukoms, tačiau visuomenė tokį pasiūlymą priėmė labai kritiškai. Viešoje diskusijoje žmonės patys siūlė paminklo tremtiniams ir sovietmečio represijų aukoms variantus: realistinius vagonus, Lietuvos Motinos figūrą, Rūpintojėlio skulptūrą ir pan. Žr.: Koks bus paminklas stalinizmo aukoms? Vakarinės naujienos, 1989 02 09.

ar tebegalima – nežinau

Kiek žinau, niekas iš mūsų literatūros ekspertų giliau nenagrinėjo V. Žvirdausko tekstų. Nes jo pavardės nebuvo Rašytojų sąjungos narių sąrašuose. Ar paprasčiausiai nenorėta pripažinti, jog sovietmečiu jis bene vienintelis rašė „į stalčių“, išskyrus kai kurių politikų ir visuomenės veikėjų dienoraščius.
     Trečiaisiais nepriklausomybės metais „Nemuno“ redakcijos veteranai, tie patys, su kuriais Vitas Žvirdauskas kadaise šį žurnalą kūrė, išleido jo prozos rinktinę. Visi jie: Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Romas Rakauskas, – buvo įsitikinę, kad knyga grąžins jų bendražygį iš užmaršties ir ištaisys neteisybę, kuri lydėjo Vitą visą gyvenimą tarsi lemtinga žvaigždė. / [...]
     Iš atmestų ir daugelio kitų periodikai nebesiūlytų rankraščių susidarė nemažas tomas. „Nemuno“ leidėjai jį kruopščiai parengė ir apipavidalino. „Tikimės, – [knygos Pabaigos žody] teigė A. Mikuta, – kad ši knyga sulauks deramo skaitytojų ir literatūros specialistų dėmesio, pastariesiems užkraudama ir savotišką galvosūkį – kokiam gi periodui ji priklauso. Juk ne tarybiniam, – anų laikų ideologinė cenzūra šios knygos nebūtų toleravusi, bet parašyta ji kaip tik tada, nepaisant jokių konjunktūrinių reikalavimų, niekam nepataikaujant ir su niekuo nesitaikstant“.
     Deja, pateikiant knygų pardavėjams bei pirkėjams mažai žinomo autoriaus kūrybą, reikėjo dar šio bei to, apie ką nepagalvota. V. Voverienės viršelio grafika dvelkė tradicine Lietuvos kaimo nostalgija, kuri šiandienos skaitytojo seniai nebejaudina. Pavadinimas „Šeštasis keleivis“ – nieko nesakantis, atsitiktinis, kaip ir pasmerkta atsitiktinė keleivė iš taip pavadinto apsakymėlio. Nebuvo pasirūpinta išsamesniu knygos pristatymu, nepasirodė įdomesnių recenzijų, išskyrus V. Kukulo „Kūryba eina paskui legendą“ „Lietuvos ryte“. Devyniasdešimt trečiaisiais tik nedaugelis suvokė rinkodaros reikšmę. Knygų leidyboje svarbiausia vis dar atrodė išleisti.
     Kai maždaug po pusmečio Kauno centriniame knygyne pasiteiravau „Šeštojo keleivio“, pardavėja truktelėjo pečiais ir mandagiai tarė: „Niekas šitos knygos neperka“. Prarijau kartėlį. Kaip ir leidėjai, tikėjausi, jog ilgainiui Žvirdauską atras – jeigu ne visuomenė, tai bent mūsų literatūros kritikai, kurie kartais išgarsina kur kas smulkesnius debiutantus. Kai sandėliuose taip ir liko didžioji tiražo dalis [tiražas buvo 6000 egz.], tapo aišku, jog nesėkmė lydi Vitą ir po mirties.
     Gal kaip tik todėl, kad jis buvo kitoks? (p. 3)

[...] kai imdavau į rankas jo naują apsakymą, mane kas kartą nustebindavo gebėjimas piešti žmones, įvykius, jausmų ar nuotaikų svyravimus lengvais kelių žodžių akordais. Iš visų mūsų rašytojų man tai priminė tik Jurgį Savickį. Ir čia, tarsi nerūpestingai, punktyrais vos nužymėtas vaizdas lieka atminty ryškus ir sodrus. [...]
     Skubri pasakojimo tėkmė anuomet stipriai skyrėsi nuo įprastos, tąsios lietuviškos prozos, kartais akivaizdžiai kuriamos vien tam, kad būtų dar ne kartą parodyti mūsų kalbos lobiai. Brisdamas per tokių kūrinių verbalinius labirintus, neretai pasigendi įdomesnio charakterio, situacijos ar intrigos. (Kas be ko, sovietmečiu gyvenimo tiesa buvo uždrausta ir mene, ir moksle, tad garbingiems literatams beliko kalbos grožis.) Užtat V. Žvirdausko prozai niekada netrūko nei druskos, nei kraujo. Jis rašė, kaip šiandien sakytume, kietai – apie tikrus dalykus. (ibid.)

štai jau trečią dešimtmetį teka
ir užtikrina tvirtą trajaką
talentas, kad ir ne ovič [-owicz]

bet mane mažutėlį įpieš gal
gatvėje literatų, gdzie mieszkał
Mickiewicz i Jakimowicz