Su Romo Daugirdo kuriama poezija mano santykiai sudėtingi (gal reikėtų rašyt: komplikuoti, – adekvačiau skambėtų?). Mėginau skaityt kelis jo eilėraščių rinkinius – tepaskaitinėjau, deja. Per daug viskas iš galvos; metaforos išmąstytinės; net instinktai – per psichoanalitinį suvokimą.
Jokia čia tragedija: tiesiog – nepagaunu bangos, ir tiek.
Ir va šįryt, kitaip ir negalėjo būt, įlipus į 19 troleibusą ir išsitraukus iš kuprinės prigriebtąjį išplėšų iš pagyvenusių laikraščių pluoštą, maždaug ties Rygos stotele dingtelėjo: radau Romo Daugirdo eilėraštį, kurį, regis, suvokiau (LM, 2005-11-04, p. 16):
Jokia čia tragedija: tiesiog – nepagaunu bangos, ir tiek.
Ir va šįryt, kitaip ir negalėjo būt, įlipus į 19 troleibusą ir išsitraukus iš kuprinės prigriebtąjį išplėšų iš pagyvenusių laikraščių pluoštą, maždaug ties Rygos stotele dingtelėjo: radau Romo Daugirdo eilėraštį, kurį, regis, suvokiau (LM, 2005-11-04, p. 16):
VartaiGražu, bet dar nesutikau (net sapnuos, deja) moters, kuri nupurtytų nosinę nuo žodžio mąstymas; deja (bet tai ne moterų, o mano problema).
Jos dar ateis
tos moterys
tarsi razinos
iš nakties pyrago
nuo žodžio „mąstymas“
nupurtys nosinę
ir taip apsaugos
smegenis
nuo plūgo
išves tave
per siaurą tarpą
tarp lojančių daiktų
ir angelų
ir gal išgelbės
neprasmingai
jeigu išmoksi
nežinot