 |
| Parodos plakatas, nors jo čia galėjo ir nebūt; bet: nežinojau, kaip kitaip / kurioj vietoj pasigirt, kad knygoj Vieno projekto apkaltaįdėti net keli tekstai iš šio tinklaraščio (na va, jau ir geriau pasijutau, tuštybę patenkinęs) |
Yra menininkų, kuriuos galima atpažinti iš vieno žodžio. Tapytojas Vincentas van Goghas – tai ausis, režisierius Borisas Dauguvietis – auskaras, Salvadoras Dali – ūsai, skulptorius Mindaugas Navakas – kablys, o V[ladas] Urbanavičius – vamzdis. (cit. iš čia)Ech, tos metoniminės sąsajos!
Perskaičius šias, vedančias Urbanavičiaus link, savaime prisidūrė kitos, iš literatūros pasaulio: Gogolis – nosis, Dickensas – Kalėdų eglutė, Binkis – pavasaris (bent man; „Taip lengva, taip gera, jauku ant krūtinės. [...] Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris“), o Širvys – beržas, „lietuviškas beržas su plieno dalgiu ant peties“.
Vakar popieryne – ir netikėk, žmogau, kad nepaaiškinamų dalykų nebūna – užtikau Kęstučio Balčiūno tekstą, kuriame irgi užfiksuotas vaizdinys žmogaus su dalgiu ant peties:
MotkisNežinau, kažkaip stuktelėjo per galvą suvokimas, kad tam tikroj situacijoj dalgis ant peties gali tapt mimikrijos, susiliejimo su aplinka priemone.
Ėjo 1941 metai. Frontas nuriedėjo toli į rytus. Visa mūsų šeima: tėvas Sebastijonas Balčiūnas, aš ir mano broliai Stanislovas, Vytautas, Gediminas buvome susėdę aplink stalą, pastatytą priešais gyvenamo namo duris po gražiu alyvų krūmu. Mama Antanina Balčiūnienė dėjo ant stalo pusryčius. Staiga išgirdome sodo krūmuose kažką šlamant. Netrukus pasirodė su dalgiu ant pečių Jurbarko žydas, dažnai lankęsis pas mus, visų žmonių Motkiu vadinamas. Tėvas jį pasodino prie stalo. Godžiai valgė Motkis pusryčius.
Jurbarko žydai vokiečių buvo sušaudyti. Tik Motkis pabėgęs slapstėsi mūsų alksnyne ir Lenktinės miške. Dalgiu maskavosi nuo negeros akies. Kas rytas, vos tik imdavome ruoštis pusryčiauti, pasirodydavo Motkis ir papusryčiaudavo pas mus. Mes gyvenome Šakių apskrities Kidulių valsčiaus Karališkių kaime, netoli Lenktinės miško.
Vis dėlto Motkis, matyt, neišsislapstė: kartą jį miegantį Lenktinės miške aptiko Palankinės kaimo gyventojas, visiems žinomas vagis Kazys Zymonas. Jis privertė Papiškių kaimo gyventoją Bendorių padėti nuvaryti Motkį į Kidulius ir perduoti jį vokiečiams. (Gimtinė, 1990, rugpjūtis, p. 1)