rigorijų Kanovičių pradėjau skaityt nuo trilogijos Žvakės vėjyje, Felikso Vaitiekūno verstos; kas prieš tai parašyta – esą dar ne tikrasis Kanovičius, bent jau tokia nuomonė susiklosčiusi.Pernai išleistoj Rūtos Oginskaitės pokalbių su Kanovičiais knygoj Gib a kuk = Žvilgtelėk [nieks nesiūlė: užmesk akį?], p. 20, yra citata iš pirmosios lietuviškai išėjusios Kanovičiaus knygelės Aš žiūriu į žvaigždes (1959), verstos Dominyko Urbo – žmogaus, ir Šolom Aleichemą lietuviškai prakalbinusio. Tos citatos kaip paskatos (kaip vertė žmogus, kurio ausis dar siekė gyva Lietuvos žydų šneka, kuris mokėjo jidiš?) užteko – perskaičiau tą (dabar sakytumėm) novelių apysaką. Ir susitiko galvoj dvi knygos – pirma ir paskutinė, Miestelio romansas (liet. 2013, vertė Aldona Paulauskienė, kitąmet už gražią vertimo kalbą apdovanota Valstybinės kalbos inspekcijos diplomu; dėl paskutinės – taip yr sakęs pats rašytojas).
Pagrindiniai apysakos veikėjai – du miestelio maždaug dešimtmečiai berniukai: Abrėmelė, sykiu ir pasakotojas, ir Vincukas.
 |
| Ados Skliutauskaitės paišyta titulinė iliustracija ir viršelis |
Apysakoj yra gabaliukas „Dėdė Motelis ir prezidento lova“ (būtent iš jo ir Oginskaitės knygoj pacituota; dėdė Motelis Gudragalvis iš Aš žiūriu į žvaigždes ≈ dėdė Motlas iš Romanso).
Iš virtuvės įeina su šlamančiu sijonu senelė. Ji iškilmingai, kaip kūdikį naujagimį, neša apsmilkusį puodą.O Miestelio romanse, jei gerai beprisimenu, visi lig vieno naksi (pavarčiau vėl, pvz.: „Na, kaip ten, Šleimke, toj lietuvių kavalerijoj?“ etc.) — Visi mes labai jautrūs, tad iš karto ir tiesiai šviesiai sakau: miela Aldona, tai joks ne priekaištas, net ne priekaiščiukėlis Tavo vertimui, neturiu tikslo vertint vertimų. Paulauskienė verčia savaip, Vaitiekūnas vertė savaip, ir Urbas – savaip; taip, kaip kas supranta ir gali. Pašnekėjau apie tą apysaką, pacitavau gabaliuką, nes: (a) norėjos atkreipt Kanovičiaus kūrybą mėgstančių, bet 1959-ais išėjusios knygelės neskaičiusių žmonių dėmesį, kad ji galvoj kalbasi su Miestelio romansu, – jei kam įdomu sąšaukos; (b) pasigalvojo: Dominykas Urbas iš Švaininkų (1908–1996) suspindi versdamas, kaip čia pasakius, realistinę prozą, jo pamokymai dėl vertimų kalbos vaizdingumo, gyvumo ir kt. tinka verčiant pasaulį atspindėt siekiančią kūrybą; jei kūriny pasaulis reflektuojamas – verčiau skaityt Vytauto Petrausko iš Burvelių (1910–1982) vertimus.
– Jau išvirė, – burkuoja ji. – Kame gi Motelis?
– Fabrike, kame gi daugiau, – atšaunu aš. – Ponas Aizenbergas gavo gerą užsakymą. Prezidentas užsakė dvigulę lovą.
– Kas tau sakė?
– Jis.
– Kas jis?
– Dėdė Motelis.
– O aš maniau, prezidentas, – kikena senelė. – Rado tave paupy ir sako: taip ir taip, kad žinotum... Šimenai, Šimenai, – netikėtai pralinksmėja jinai.
Senelis iškiša iš kamarėlės savo plikę.
– Nu?
– Tas galvažudys sako, kad prezidentas užsakė pono Aizenbergo fabrike dvigulę lovą.
– Nu?
– Ko čia nuksi! Aš klausiu: ar tai gerai, ar blogai?
– Blogai.
– Kodėl?
– Todėl, kad jo amžiuje geriau miegoti vienam. (p. 46–47)
Ir vis dėlto ne užparaštėj, užužparašėj pasirašė: nuksėt ar naksėt (vertime derėtų senam Jonavos žydui batsiuviui)? – štai klausimas koksai.
P.S. Dar dingtelėjo: o jeigu perleidus šią nuotykingą apysakaitę galvojant apie skaitytojus, gal ir dabar dar tebevadinamus jaunesnio mokyklinio amžiaus, tik knygų paskutiniam puslapy tokia frazė neberašoma? — Gražus pasakojimas apie draugystę, kurion dar neįsisuko išankstinės nuostatos apie žmones, nors ir mėgina. (O naujo leidimo redaktorius ar redaktorė kėsintųs atimt iš vaikų lopetą ir įduot kastuvą vildamasis ar vildamasi, kad geriau seksis ieškoti lobio?)