(1136) Užparaštė, cxlvii: sūnus ir tėvas, šuva ir knygos

Jei kas paklaustų apie įspūdingiausius lietuvių epistolikos pavyzdžius, pirmiausia paminėčiau Algirdo Juliaus Greimo laišką Aleksandrai Kašubienei – pasakojimą apie vieną 1990-ų balandžio dieną, prasidėjusią sprendžiant, kaip išversti lietuvių kalbon veiksmažodį per TV išgirstame sakiny „Monsieur Gorbatchev menace to Lithuania“ (gąsdina? – nerimta; grūmoja? – per rimta; grasina?).

Viena bėda – ne bėda. Kaip sakydavo kartais Kossu: nesiseka lietuviams, lenkai Vilnių pagrobė, latviai futbolo komandą sumušė. Antroji nelaimė čia pat. Mano vargšas Rudis jau trečia diena be jokių apčiuopiamų rezultatų dūsauja ir dejuoja prie savo kaimynės rūtų darželio, o šiandien štai va – atnešė man jį visą sužalotą, atviru pilvu ir išsidrabsčiusiom žarnom. Kova už meilę, ar tai tas pats kaip kova už būvį? Pavydas, tūžmastis – štai kur meilė veda! ([...] Greimo ir [...] Kašubienės laiškai, 1988–1992, 2008, p. 128)

Greimai: tėvas ir sūnus; dėl žvilgsnių panašumo spręskit patys (tėvo nuotrauka iš geraprienuose.lt; sūnaus – iš knygos viršelio)

Dar keli puslapiai visokiausių svarstymų su digresijom stengiantis nuvyt šonan klausimą: kaip baigsis Rudžiui?, ir pabaiga:

Linksminu save zuikio ašaromis – negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas – o mano Rudis šią valandą guli ant operacijos stalo: laukiu suskambant telefono ir bijau rezultatų. O geras buvo šuo, „geriausias iš šunų“, per penkiolika metų, kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. Jam tik kalbos trūksta – sako žmonės. Bet kam jam kalbos, jei jis turi uodegą pavizginimui, visiems jam gyvenimo teikiamiems malonumams priimti. Vieno jam, tiesa, trūko: jis nemokėjo juoktis. Bet kam jam juokas: politika niekados nesidomėjo, net ir filosofija – oi, ne! Sako, kad šunes neturi mirties sąmonės? Vis tik keista: ruošdamiesi mirti, jie pasitraukia į kampą, ieško vienatvės. Kaip ir žmonės, išskyrus gal tik kai kuriuos indus, kuriuos jų žmonos laužan palydi.
     Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės.
     Gorbačiovas grasina Lietuvą, Rudis grasina numirti. Ar tai jau nekrologas? – Ne!, Rudi, būk iki galo lietuviškas šuo. O lietuviai, pasak Czeslow Milosz, labiausiai pasaulyje užsispyrusi (gyventi) tauta.

Rudis mirė pusė septynių, Viešpaties metais 1990, karvelio mėn. 11 dieną. (ibid., p. 131–132)

Neįsivaizduoju, kaip subtiliau ir gražiau būtų galima pasakyt, ką jautei tėvui. — Antras prof. Greimo vardas – Julius – kaip tėvo (pase gal ir Julijonas, kaip rašoma Anykštėnų biografijų žinyne), 1882–1942; mokytojas (be kitų dalykų, turėjęs teisę mokyt ir dailyraščio); tautininkas ir Prienų burmistras; politinis kalinys. Konstancija ir Julius Greimai buvo suimti 1941-ų birželio 14-ą; tėvas numarintas Rešiotų lagery, ketveriais metais jaunesnė motina ištremta į Altajaus kraštą, 1948-ais pabėgo į Lietuvą, suimta 1949-ais, kalinta Kaune, 1950-ais grąžinta tremties vieton, paleista 1954-ais grįžo Lietuvon, †1956-ais.
— ir epizodas iš XX amžiaus pradžios, nuo kurio (galvoj) ėmė dėstytis šis įrašas:

Veiverių mokintojų seminarija. (Senapilės pav.) Mokinių streikas. Prasidėjus 1904/5 mokslo metams į Veiverių mokintojų seminariją atsiuntė naują inspektorių Protopopov’ą, didį girtuoklį, tikrą šnipą ir policijos tarną. Vos tik spėjo atvykti į Veiverius, tuojaus prasidėjo kratos, tardymai ir šnipinėjimai pas mokinius. Teip 6 (19) dieną spalių m. p. m. [= praėjusiais metais] jis, pasikvietęs talkon kitus mokintojus, padarė kratą visuose mokinių kambariuose. Protopopovas per šitą kratą tikėjosi daug laimėti, nes Veiveriuose tuom laiku kelėtą kartų buvo prasiplatinę atsišaukimai: „Karė“, „Spauda leista“ ir kiti. Atsišaukimai buvo išmėtyti visais keliais, ties mokinių kambariais, bažnyčioj, kartą net inspektorius rado pas savo „kabineto“ duris. Nieko nelaimėjo. Ant rytojaus Protopopovas, pasikvietęs pagalbon mokytojus Keslerj (vokietį) ir Gosevskį (lenką) nusitrenkė į kaimą pas tuos mokinius, kurie gyveno prie tėvų savo triobose, atstui nuo seminarijos. Nuėjęs pas mokinį Lesevyčių jis rado bonką degtinės, inspektorius ją labai mėgdavo, todėl dabar su džiaugsmu puolėsi prie jos, atsimušo, pavuostė ir buvo jau bemaukęs, bet jo talkininkai nuo to suturėjo. Pas kitą mokinį (Greimą) paėmė daugybę knygų (lietuviškoj ir lenkiškoj kalbose), kurias jisai aptaisydavo, nes tuomi uždarbaudavo; pagalios palaikęs, daugumą sugražino, o kai-kurias ne. Už tai kad Greimas apdaręs lietuviškas, lenkiškas o ne rusiškas knygas, kurių tuom syk pas jį nerado, numažino jam laipsnį iš pasivedimo ik 3 ir atėmė stipendiją, nepaisydami ant to, kad jis buvo beturtis, tėvas jo suliegęs. (Darbininkų Balsas [nelegalus Lietuvių socialdemokratų partijos mėnraštis], 1905, nr. 5, p. 160)

Bet ar čia tikrai apie AJGreimo tėvą? Anykštėnų biografijų žinyne juk rašoma, kad 1902-ais jau pradėjo mokytojaut. — Nežinau, gal taip, gal ir ne. Jei ne, vadinas, Veiverių mokytojų seminarijoj vos pora trejetu metų vėliau mokėsi kitas Greimas, kurio inicialas irgi J. (žr. p. 161), kurio tėvai gyveno netoli Veiverių; gal giminė, gal koks pusbrolis? (Ar yr kas nupaišęs prof. Greimo giminės medį?)
Ir dar toks klausimas susidėstė: ar tikrai prof. Greimo tėvas gimęs Šilavote, kuris dabar priklauso Marijampolės savivaldybei (kaip rašoma anykštėnuos.lt; iki Veiverių beveik 45 km)? Gal kitame Šilavote, Prienų savivaldybei priklausančiam (iki Veiverių mažiau nei 15 km; tiek seminarijos mokintojai kokia bričkele ir galėjo ryžtis įveikt, norėdami patikrint mokinį)?