Iš New Yorko buvo atskridęs ir Jonas Mekas, nes išėjo jo Laiškai iš niekur prancūziškai ir angliškai – Lettres de Nulle Part = Letters from Nowhere (vertė Marielle Vitureau ir Laima Sruoginis [dabar Vincė]). Valdas Papievis Paryžiuj pakalbino Meką. Kai pirmąkart skaičiau tą pokalbį, atsimenu, buvau užkliuvęs už Meko nuomonės apie kūrinius, parinktus novelių antologijai Des âmes dans le brouillard[*], o šįkart už kitko:
Ant tavo stalo matau Pessoa knygą...Na, vienas skirtumas vis dėlto aiškus net nieko neskaičius: Fernando Pessoa (1888–1935) buvo išgarsintas post mortem. — Meko Žmogaus be vietos (2000) 4-am puslapy įrašytas —vg— asmenvardis, dar atsimenu, kas tam dienorašty rašoma, o Pessoa lietuviškai tik eilėraščių tesu skaitęs (2009-ais išėjo Nijolės Simonos Pukinskaitės versta rinktinė; Arvydas Makštutis jo ezoterinių eilėraščių yra išvertęs, buvo Metuose); humanitas.lt siūlo Meko Paryžiuj pradėtą skaityt Livro do Desassossegoangliškai už 15 eurų; ne, 544 puslapiai net rusiškai per daug būtų, ką jau ten angliškai; lauksiu, gal sulauksiu lietuviškai; vilties lyg ir yr: viena iš LLVS ekspertų, 2016-ais rinkusių geriausias praėjusių metų verstines knygas, Rūta Šlapkauskaitė, be kita ko, pasakė: „Viliuos, kad nereikės ilgai laukti ir Fernando Pessoa romano ‘Nerimo knyga’ vertimo.“ (Šlapkauskaitė: romanas, Mekas: dienoraštis; ir prisiminė, ką 2001 IV 24 užsirašė Sigitas Geda: „...Tagebuch Roman – dienoraštinis romanas. M. Roduner priskiria prie jų ir J. Savickio „Žemė dega“. Lietuviai galėtų įsivesti šį terminą“, ŠA, 2003 X 11, nr. 38, p. 5.)
Taip, dabar skaitau Pessoa knygą. Jis yra praeito šimtmečio portugalų poetas. Geriausias pastarųjų šimto metų portugalų poetas. Bet jo prozos aš nebuvau skaitęs. O čia, Paryžiuj, radau porą knygų. Čia – jo dienoraštis. Ir aš jį skaitau, lyg skaityčiau save. Jis buvo žinomas taip, kaip aš, jis net pasirašydavo trim keturiom pavardėm. O aš nepasirašau skirtingom pavardėm, bet mano visas gyvenimas suskilęs į kelias dalis. Literatūra, poezija, kinas, kuratorius, žurnalai... Aš nupiešiau net savo gyvenimo ir darbų medį. Ir čia tiek daug šakų...
Sakau, kai aš skaitau Pessoa, tai lyg skaityčiau savo paties dienoraščius. Labai keista. Jo dienoraščiai labai panašūs į mano. Net pavadinimas šitos knygos – „Neramumo knyga“. O mano dienoraščiai – „nervuoti dienoraščiai“. Beveik tas pats. Kai pastebėjau šitai, tariau sau, aš turiu būtinai nusipirkt šitą knygą. (Literatūra ir menas, 2004 V 7, nr. 19, p. 3)
— desassossego/disquiet/neramumas?/nerimas?/nerimastis?/??? Knyga nepakajaus, taip reiktų išverst :) — George’as Steineris, rašydamas apie The Book of Disquiet, yra pavadinęs Pessoa „a Portuguese teacher of Zen“; ar gali būt budistas nervuotas, kaip kad Mekas nurodė savo dienoraščių paantraštėj? Gal lietuviškas gali? — —
--------------------------------------------------------------------------------
[*„Per daug tame rinkiny naivių personažų. Visi tiktai geria, visi jie kvailiai, ne per daug protingi. Išimtis – gal trys, keturios, penkios novelės. Matai, jeigu rodai nenormalius, idiotus, tai turi būti kas nors literatūriškai įdomaus. Bet nėra, jos yra labai paprastai parašytos. Net ir Algirdo Landsbergio, kuris yra vienas įdomiausių savo formos ieškojimais, į knygą įdėta novelė yra apie idiotą, kurio paveikslu kritikuojamas komunizmas, Sovietų Sąjunga. Bet jeigu kritikas yra idiotas, tai kokios tada išvados? Negali juk tada į tą ironiją ir kritiką žiūrėti rimtai. Mano nuomone, Landsbergis yra parašęs ir kur kas geresnių novelių. Šita novelė buvo klaidingai parinkta. Pati jos esmė yra klaidinga. Į pagrindinį personažą negali rimtai žiūrėti. Jis toks... toks... beveik idiotas. Niekas nedraudžia rašyt apie idiotus, bet tada turi būti Dostojevskis“ (p. 2).]