Quantcast
Channel: šis tas apie šį tą
Viewing all articles
Browse latest Browse all 992

(1117) Rastinukai, xl: Steponas Gailevičius ne tik akmenis tašė, dar ir skraidė?

$
0
0
Apie XIX amžiaus žemaitį akmentašį (ir ne tik) Steponą Gailevičių, jo gyvenimą, išlikusius darbus išsamiai surašyta Mažeikių krašto enciklopedijoj (MKE); ir apie Ukrinus rašant be Gailevičiaus niekaip. — Užvakar iš ryto Istorijos instituto bibliotekoj vartinėdamas Žemaičių žemės savaitraščio 1944 metų numerius (nors tereikėjo patikrint, koks numeris paskutinis, ar dar išėjo po birželio 25-os, kai vyko iškilmingas Rainių kankinių trečiųjų metinių minėjimas, per kurį Mačernis skaitė jiems dedikuotą eilėraštį), užtikau štai tokį Vlado Čilinsko[*] straipsnelį:
Pirmojo žemaičių „lakūno“ jubiliejus
Šiemet sukanka 80 m. kaip gražiam Žemaičių kampely — Ukrinuose (Mažeikių apskr.) užsimušė pirmasis toje apylinkėje ir, tur būt, visam krašte »lakūnas«. Tai buvo ukriniškis Stepas Gailius, kuris anuomet Ukrinų apylinkėje buvo populiarus ne tik kaip geras akmenkalis ir dailydė, bet ir kaip »lakūnas«. Aišku, neskraidė jis ten su kokiais cepelinais ar galingais daugmotoriniais lėktuvais, bet tik su tam tikrais skridimui pritaikintais sparnais, nes tada dar ir pasaulinėje aviacijos istorijoje tebuvo tik sprendžiamos helikopterių, orintopterių ir aeroplanų valdymo, varymo bei kit. problemos. O vis dėlto, kaip vietos seneliai pasakoja, jis apskrisdavęs aplink Ukrinus visai padoriai, gal neblogiau kaip Santos Doumont [= Santos-Dumont] aplink Eifelio bokštą... Bet Gailius, matyt, dar tais rezultatais nebuvo patenkintas. 1864 m. pasidarė patobulintus sparnus ir skrido į Ylakius. Buvo jau nuskridęs daugiau kaip 4 kilometrus už Ukrinų, bet skrisdamas pro medžių viršūnes kliudė beržą ir, sparnams sugedus, krisdamas žemėn užsimušė.
     Gailiaus atminimui prieš Ukrinų bažnyčios šventorių stovi iš mūsų laukų akmens meniškai iškaltas per 4 mtr. aukščio paminklas. Jo viršų puošia iš akmens padarytos koplytėlės su jose esančiom akmeninėm statulėlėm. Savo stilium ir savotiška išraiška jis yra vienas iš būdingesnių žemaičių liaudies meno kūrinių. Kaip matyti iš pjedestale esančio parašo ir vieno įrašo, jį padarė pats Gailius savo, kaip gabaus žemaičio, atminimui.
     Nors jau ir tiek metelių nuslinko į negrįžtamą praeitį, bet Ukrinų apylinkėje dar ir dabar Gailių mini, kaip anuomet buvusį nepaprastų meniškų bei meisteriškų gabumų žemaitį ir kaip pirmąjį žemaičių »lakūną«. (Žemaičių žemė, 1944 IV 29, nr. 17, p. 4)
Jokių abejonių: tas pats žmogus, o pavardės forma, manyčiau, net „teisingiau“ pasirinkta – Gailius, ne Gailevičius (plg. vysk. Valančius, ne Volončevskis). ŽŽ rašoma, kad StG užsimušė 1864-ais, o MKE-joj – kad mirė 1885 V 25 nuo sunkios širdies ligos; pastaroji data, kaip supratau, bažnyčios įrašuos aptikta, tad patikima turėtų būt. Bet štai kas neleidžia numot ranka į tą 1944-ų straipsnelį – na, nesitiki, kad kas iš ukriniškių būtų taip įtikinamai pajuokavęs, visišką pramaną apie Gailiaus skraidymus už gryną pinigą pardavęs. Gerai, rašinio autorių išdūrė, bet ŽŽ redaktorius straipsnelį dėdamas irgi žinios tikrumu nesuabejojo, bent jau abejonės ženklų kokio prierašo pavidalu nepaliko; ir ne balandžio 1-ą laikraštis išėjo. — Pasižiūrėjus į straipsnio MKE-joj šaltinius, nori nenori kyla klausimas: o anksčiau nieks nieko nėr rašęs apie Gailių/Gailevičių? Ką, sovietmečio „atradimas“? Bet jau per daug įsijaučiau, gal kitur yra fiksuota ir ankstesnių nei 1983-ių publikacijų.
[* Kas rašinio autorius? Gal kartais šitas žmogus: Čilinskas Vladas, Stasio, g. 1908, gyv. Užventyje, Kelmės r., stribas, partizanas. Suimtas 1947 02 17, Karo trib. 1947 03 29 nuteistas aštuoneriems metams, išv. į lag. – Sevvostlagas, Magadano sr., 1947 09 13 ten mirė. (Lietuvos gyventojų genocidas, t. II: 1944–1947, A–J, 1998, p. 34)? O gal ir kitas Vladas Čilinskas.]

Viewing all articles
Browse latest Browse all 992