(1109) Užparaštė, cxlii: apie mirtį Paryžiuj / pamačius Paryžių

Eilėraščio rankraštį saugo Silva Kurienė

avasarį Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba virtualion erdvėn įdėjo Povilo Girdenio parengtą parodą „Atėjau į žemę sapnui...“, skirtą Rimui Burokui (*1953, vadinas, šįmet būtų 65-eri; truputį nustebau Pratarmėj neradęs paminėtos svarbiausios knygos – 2008-ais „kitų knygų“ ir Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos išleistų (Ne)gyvenimo fragmentų, kur sudėti eilėraščiai, įv. dokumentų faksimilės, nuotraukos, atsiminimų gabalai).
(Ne)gyvenimo fragmentų priešpaskutiniam puslapy įdėta faksimilė, kurią galima pamatyt ir parodoj (žr. dešinėj). Eilėraštis, kurį prisimenu, jei tik kas pradeda samprotaut, esą poetai išsipranašauja savo mirtį ir pan.

... Mirsiu pražilęs ir girtas
lapkričio rytą Paryžiuj...
parke kuždėdamas „silva
я получил „Gran Pri
— — — — — — — —
O lietingam rudens Paryžiu[j]
Pastatys man supuvusį kryžių.
Netikėtai iškritęs sniegas
               tavimi mane užpustys.

Mirė Vidaus reikalų ministerijos Pataisos reikalų valdybos ligoninėj Vilniuje, 1980 VIII 12 труп бывшего осужденного buvo palaidotas Rokantiškėse, bevardžių kapų plote: ряд 13, могила № 8 (dabar žinoma, kuris kapas jo).
— — vėl prisiminiau šį RB eilėraštį, popieryne užtikęs Arvydo Juozaičio rašinį „Pamatyti ir nenumirti“:

„Pamatyti Paryžių ir numirti“, – šis keistas posakis sklandė tarybiniais laikais inteligentų šeimų virtuvėse. Regis, jis buvo atklydęs į daugelio mūsų galvas iš kažin kurio tarybinio filmo. Vėliau, kai krito visos užtvaros ir sienos, kiekvienas galėjome savo nuožiūra pagalvoti apie vietą, kurioje norėtume numirti. Pamatyti tą vietą ir – numirti. Keista inteligentiška užgaida, gal net išsigimimas: pamatyti gyvenimo viršūnę, pabūti joje ir – stačia galva žemyn. Tarytum mirtis būtų koks eksperimentas, koks pokštas. Ir lyg mėgautųsi žmonės tuo ekscesu.
Šiaip jau paprasti ir padorūs žmonės miršta namuose, – nei šis, nei tas mirti kaip pamestinukui prie tvoros. [...] Žodžiu, tėvynė – dalykas rimtas, jos nepakeisi. [Etc.] (Šiaurės Atėnai, 2004 VII 24, nr 28, p. 2)

2004-ais AJ tapo kultūros attacher Karaliaučiuj, tai ir buvo užplūdusios mintys, ar norėtų ten, „kur mirė prūsai, kur mirė lietuvininkai“, ir jis numirt – „ne todėl, kad šitai pamačius daugiau nieko ir nereikia. Dėl kitos priežasties – čia mirti gražu.“ Nusprendžia, kad dar verta pagyvent, bent jau iki Karaliaučiaus 750-ųjų metinių. — Bala nematę, visiem visokių minčių ateina į galvą; už kitko užkibau: kokia posakio „pamatyt Paryžių ir numirti“ kilmė?
Tikrai iš filmo? Buvo toks – Увидеть Париж и умереть, bet jis tik 1992-ais pasirodė, tarybiniu nebevadintinas.
Pagooglinęs ir pasiskaitęs lyg turėtum patikėt, kad šita frazė iš Iljos Erenburgo 1931-ais išleistos knygosМой Париж; l. daug kur taip rašoma; ir tik vienur radau nevierno tamošiaus (tokie visi turėtumėm būt googlindami) pastraipą:

Автором слов «увидеть Париж и умереть» считается советский писатель Илья Эренбург (1891–1967) и связываются они с его книгой «Мой Париж». Факт этот гуляет по интернету без цитирования. Только сообщается, что Эренбург в книге «Мой Париж» говорил читателю, будто в этом городе хочется «умереть от счастья». Но «увидеть Париж и умереть» и «увидеть Париж и умереть от счастья» (даже если такое словосочетание в книге имеется) — всё-таки не одно и то же.
Так что вполне возможно, что Эренбург к словам о Париже и смерти после посещения его отношения не имеет.

Beje, kai darbe užsiminiau apie šitas paieškas, jaunoji coll. Dalia pagooglino ir angliškai; ir užtiko dar tik pasirodysiančią Eleonory Gilburd studiją To See Paris and Die: The Soviet Lives of Western Culture. Įdomu, kaip ten paaiškinta posakio kilmė. (Jei kas nusipirksit ir perskaitysit, gal galėtumėt kaip komentarą parašyt?)