Gal jau net daugiau negu prieš dešimt metų – staigiai tas laikas švilpia – nusižudęs kaunietis, rašęs daugiausia apie roko muziką, pirmiausia iš Nemuno atsimenu; nesu melomanas ar koks muzikos istorikas, skaitydavau, nes ŠN tekstuos išnirdavo žmonių, apie kuriuos nieko nebūdavau girdėjęs – sovietmečiu laisvais besijautusių,– kaip čia pasakyt? – siluetų; ir dar vienas dalykas: tie jo rašiniai atrodydavo lyg nuoskilos nepalyginamai didesnio dalyko, kuris likęs rašiusiojo galvoj.
Iš ŠN rašinio, kurį (vėl?) perskaičiau šeštadienį:
Mes buvo paskutinieji hipiai. Ilgiausiais tiesiais plaukais tuomet šlifavo Vladas Rukša, dabar žiedžiantis puodus Kalifornijoje. Kažin ar taip jau ir laimingas? Pirmųjų hipių nepažinojau. Su Kristupu susipažinau „Bomboje“. Pildė savo CD kolekciją. Iš jo sužinojau, dėl ko susidegino Kalanta. Mat tada, septyniasdešimt antraisiais, sovietai uždraudė popsešenus – mini roko festivalius Pabaltijyje. Hipiai nutarė protestuoti, metė burtus. Lietuviui nenuskilo. Romas Kalanta visai nenorėjo susideginti, bet žodis buvo duotas. Prieš užsipildamas tą trilitrį benzino, jis nusprendė geriau pasiaukoti didesniam tikslui ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ Matyt, Aukščiausiasis paskutinę akimirką apšvietė protą.— gal šita, ŠN rašiny užfiksuota, priežastis išties buvo pirminė? Paprastesnė, konkretesnė. „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“ – per daug abstraktu.
Vėliau Haris Počobutas dainuodavo savo kūrybos bliuzą – „Romas Kalanta užsipylė bonką benzino, Romas Kalanta mums pasiaukojo. Kodėl man skauda nugarą, tegul atsako milicijos valdyboj“. Niekas jo neįskundė. („Tikrieji hipiai“, Nemunas, 2004 VI 3, nr. 8, p. 14)
(Gal jo rašiniai sutelkti vienan daiktan? libis.lt terodo 2002-ais išėjusią knygą Iš Niujorko požeminio traukinio: [poetiniai] tekstai ir nuotraukos.)