 |
| tikriausiai esat matę šitą nuotrauką; dažniausiai parašas būna toks: Jonas Žemaitis (stovi viduryje) sesers Kotrynos Juškienės sodyboje Šiluvoje su tėvais ir giminaičiais, apie 1939 — šiuo atveju reiktų nurodyt: KotrŽ-J apačioj kairėj, Rapolas Juška – antras iš dešinės; vaikus atrinkt lengva; centre balta palaidine – vaikų auklė (koks jos likimas?) |
Bėgo laikas, keitėsi aplinkybės. Kremliuje įsitvirtino N. Chruščiovas. [...] ir mūsų padėtis palaipsniui keitėsi. Pirmiausia brolis, besimokydamas technikume, gavo normalų pasą. Šeima suskilo – mes su mama specpereselencai, o brolis – pilnateisis pilietis. Man tekdavo važinėti į komandiruotes, tai komendantas irgi išrūpino pasą. Pasas kaip pasas, viršeliai žali, tiktai didelis antspaudas vidury: „Galima važinėti tik Komijos ATSR ribose“. [...] Nuo 1956 m. pradėjo gauti normalius pasus vokiečiai. O juk pamenu, dar tik prieš trejetą metų Kija Ju gyvenvietėje surinko vargšelius į klubą, prisistatė rajono raudonsiūliai ir paskelbė: kad jie, vokiečiai, čia yra apgyvendinti amžiams, pareikalavo jų parašų po šitokiu nuosprendžiu. Kai žmoneliai nepanoro po tokiu negirdėtu dokumentu pasirašyti, enkavedistai įširdo ir rėkė: „Ir jūs čia supūsite, ir jūsų vaikai!“ Dokumente, kurį liepdavo pasirašyti, buvo pažymėta ne „iki gyvos galvos“ (požyznenno), o „amžinai“ (navečno). Vertė tokį dokumentą pasirašyti ir lietuvius. P. Kotryna Juškienė, mokytoja iš Šiluvos, nepasirašė, pareikšdama: „Nieko amžino nėra.“ Šio argumento komendantūra nesugebėjo įveikti. (RimvR, „Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 559–560)Mokytoja Kotryna Žemaitytė-Juškienė (1904–1988), būsimojo partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto sesuo, su vyru miškininku Rapolu ir trim vaikais – Aušra (*1936), Romanu (*1937) ir Rūta (*1938) buvo ištremti 1941-ų birželį į Kortkeroso rajoną Komijoj; visi išgyveno, grįžo į Lietuvą.
— Nieko amžino nėr. — Norėtųs ginčytis, minėt dalykus, prie kurių kartkartėm prikabinam epitetus amžinas ar amžina, tarkim, teisybės ir teisingumo troškimas; kartkartėm taip atrodo, o kartkartėm jau kitaip; ir kas gali būt amžino pasauly, kuris laikinas?