Pasiliekantieji temato išnykstantį keliautojo nugaros šešėlį.
Matsuo Basho, „Gyvenimas keliaujant“,
parengė Antanas Danielius, ŠA, 1997-02-08, p. 1
ažįstami buvom nuo praeito amžiaus (Šiaurės Atėnų laikų).Kartkartėm susitikę persimesdavom vienu kitu sakiniu. Mėgo pasakot; daugiau – ką darys / reiktų padaryt.
Knygų lentynoj atremta į nugarėles stovi jo dovanota nuotrauka – Dalai Lama (regis, daug kam tokias dovanodavo?).
Mėginu prisimint jo fotografijas. Nespalvotos. Veidai. Žmonės, žvelgiantys tiesiai į trečiąją Normanto akį – objektyvą. Veidai, kuriuos pamatęs prisimeni Arūno Sverdiolo verstą Emmanuelio Levino pokalbių su Philippu Nemo knygelę Etika ir begalybė (1994): face-à-face, ir negalvoji, kokios spalvos tų žmonių akys. PN fotografijos kaip tiltai tarp tavęs ir Kito.
Homo ambulans Lai Vėjaus (Laisvo Vėjo) užrašai: skaitant nekildavo klausimas, kodėl pasirinkta būtent tokia forma (gal ir dėl to, kad neskaičiuojami skiemenys eilutėse); kai ką pamanydavai supratęs, kai ko – ne; nesuvokęs, nes nepajėgus suvokt?, ir nė kiek nepikta.
Vieno jo trieilio dvi pirmas eilutes esu įsiminęs (ŠAtėnuos buvo, iš ten trečioji):
Įsiklausyk į šviesą,Paskutinės eilutės nesuprantu, bet pirmos dvi primena, kad pasaulį galima mėgint suvokti visai kitaip, negu esi įpratęs.
Įsižiūrėk į garsą.
Bus lengva sukti Dharmos ratą.