 |
| 2017-01-03, 13:54 |
Ir vėl rašyt apie dvilypę prigimtį?
César Vallejo
2010-05-20 Rašytojų klube vykusioj „Poezijos valandoj [trukusioj daugiau kaip pusantros] su poetu Vytautu Blože ir jo nauja knyga Aš ir kiti dykaduoniai“ poetas sakė gyvensiąs 100 metų, kaip architektas Vytautas Landsbergis. Palaidojom vakar per pietus (1930-02-09 – 2016-12-31).
Ramūnas Gerbutavičius rašinį lryte.lt pradeda: „Jei kada nors atsiras žmogus, kuris sugebės išpinklinti šviesaus atminimo poeto Vytauto P. Bložės kūrybą ir gyvenimą, tam žmogui bus galima skirti nacionalinę premiją.“ Ir paaiškina, ką turįs omeny: bendraujant sunku būdavę suvokti, „kada jis juokauja, kada kalba rimtai, kada pasakoja tai, kas iš tiesų buvo, o kada viską patirština pagal savo įgeidžius“. — Bložė Tėvo ir savo gyvenimo (sykiu – kūrybos) istorijas kūrė kaip kvazipoetinį pasakojimą; ir jis kaskart įgaudavo naujų niuansų – kaip kad koreguojamas/tobulinamas eilėraštis. Ar tikrai būtų vertas nac. premijos tas, kas išardytų laikrodį ieškodamas laiko?
Jei kas visai neskaitęs Bložės imtų ir paklaustų, nuo ko pradėt? — Turint omeny, kad „vis nėr to laiko“, tuolab poezijai (kur jis dingo?), užtektų ir Polifonijų (1981) – nors, pasak lryto.lt komentatorių, tai „toks mazas sasiuvinukas“, „uzrasu knygute minkstais virsheliais“, joj tiek poezijos, kad (net dietos nesilaikydamas) gerą pusmetį, o gal net ilgiau beknygėj saloj išgyventi galėtum. O jei kas norėtų dar? 1982-ais išėjo rinktinė Sena laužavietė (1990-ais išleista kamerinių poemų knyga Noktiurnai, nors storoka, ne rinktinė), – ir viskas, daugiau Bložės rinktinių nėr, nors kai kurių nac. premijos laureatų net po kelias, po nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusias, yr. Leidėjai nesiūlė sudaryt? Galbūt. Nes ir pats poetas vis šnekėdavo, kiek dar jo parašytų knygų/rinkinių /eilėraščių poemų neišleista; vis rengiąs spaudai. Reiktų Bložės rinktinės. O tie taip ir neišleistieji daiktai? Jei yra, ką su jais daryt?
2005-ais per PDR kalbinau Bložę radijui (tie „Literatūros akiračiai“ transliuoti 2005-11-13). Aišku, prisipažinau jį kaip poetą atradęs ir susižavėjęs baigdamas mokyklą, kai 1979-ais Biržų knygyne tarp supirktų radau ir nusipirkau Žemės gėles (1971; „Atradau savo veidą: vėjas / pamažu jį atpusto iš smėlio“). Paminėjęs ir 1966-ais išėjusį rinkinį Iš tylinčios žemės, Bložė tarė: „Aš žemininkų kartos naujoji atžala.“ Ar tai tik momentinės savivokos dalykas?
Ofic. pranešimuose apie VPB mirtį tebuvo minimos tik pavardės (toli gražu ne visos) jojo verstų autorių. Dvi vertimų knygas, manyčiau, vertėtų išskirti – Césario Vallejo Atitolink nuo manęs šią taurę (1980) ir Konstantino Kavafio Dionizo eiseną (1998), – jų pasirodymas lietuvių poezijos raidai buvo reikšmingesnis negu (tarkim nekonkrečiai) daugybės savų poetų originalių eilėraščių rinkinių išleidimas.
Grįžtant prie motto, Bložės išverstos Vallejo eilutės: greičiausiai reiktų tikslint – daugialypę prigimtį.