žpraeitą, o gal jau ir užuž- savaitę rankraštyno skaitytojui buvau atnešęs Onos Pleirytės-Puidienės atvirlaiškį dr. Basanavičiui. Tada ir prisiminiau vieną išėjusią-?-neišėjusią knygą.
Prieš gerą dešimtmetį, 2003-ias, per Svobodos radiją buvo laidelė apie čekų legionierius, kariavusius Rusijos pilietiniame kare; mirė paskutinis, Aloisas Vocásekas, 107-erių.
Kas iš lietuvių su jais yra reikalų turėjęs? Gal vienintelė Pleirytė-Puidienė.
Tais pačiais 2003-ais išėjo Vytauto Kubiliaus duografija Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė.
1915 metų rudenį Puidienė – Čeliabinske. Be kitų darbų,
Leidinį mini ir Vladas Kulbokas, apie Pleirytę-Puidienę rašęs LE:
Kam man tos knygos prireikė? – neprireikė, šiaip, noris rast ko nepametęs. Dabar vis su estais lyginamės, o Aušros ir Varpo laikais kaip sektinas pavyzdys vis būdavo minimi čekai. Štai Basanavičius autobiografijoj:
Reiktų metraščio Čekija–Lietuva redaktoriaus Petro Algio Mikšos apie tą Pleirytės-Puidienės knygą paklaust; bet jau senokai bibliotekoj nesilankė. (Pagalvojau: o gal čekai leisdami lotynišką pavadinimą į savo kalbą išvertė?)
Prieš gerą dešimtmetį, 2003-ias, per Svobodos radiją buvo laidelė apie čekų legionierius, kariavusius Rusijos pilietiniame kare; mirė paskutinis, Aloisas Vocásekas, 107-erių.
Kas iš lietuvių su jais yra reikalų turėjęs? Gal vienintelė Pleirytė-Puidienė.
Tais pačiais 2003-ais išėjo Vytauto Kubiliaus duografija Dviese literatūros sūpuoklėse: Kazys Puida ir Vaidilutė.
1915 metų rudenį Puidienė – Čeliabinske. Be kitų darbų,
imasi globoti Sibire įsikūrusio čekų korpuso (50 000) kareivius, sužeistus kovose su bolševikais. Moterų komitetas renka lėšas (sukaupė 40 000 rb) ir išrūpina ligoninei gražų pastatą. Ji budi ligoninėje, skaito sužeistiesiems Sibire leidžiamą čekišką laikraštį (pati pramokusi), lieka prie mirštančiojo iki paskutinio atodūsio. [...] Vėliau apie trijų čekų divizijų kovas, žūtis ir pasitraukimą iš Sibiro parašys knygą Per aspera ad astra, kuri jos draugų bus išleista Prahoje. (p. 91–92)Ir jokios bibliografinės nuorodos apie tą knygą. (Pasakojama remiantis Puidienės dienoraščiu, saugomu VU BR.)
Leidinį mini ir Vladas Kulbokas, apie Pleirytę-Puidienę rašęs LE:
Parašė apie čekų kovas dėl laisvės Per aspera ad astra, išleido čekų informacijų švietimo skyrius Prahoje. (t. XXIII, p. 121)Nacionalinės Mažvydo bibliotekos el. katalogas apie tokį leidinį tyli; pamėginau ieškotČekijos nac. bibliotekos el. kataloge– irgi nieko.
Kam man tos knygos prireikė? – neprireikė, šiaip, noris rast ko nepametęs. Dabar vis su estais lyginamės, o Aušros ir Varpo laikais kaip sektinas pavyzdys vis būdavo minimi čekai. Štai Basanavičius autobiografijoj:
Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. (Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922, 1936, p. 41)Kudirka Varpe jųjų draugijų veiklą labai gyrė. Taigi ne tik raidžių su varnelėm iš čekų esam pasiskolinę.
Reiktų metraščio Čekija–Lietuva redaktoriaus Petro Algio Mikšos apie tą Pleirytės-Puidienės knygą paklaust; bet jau senokai bibliotekoj nesilankė. (Pagalvojau: o gal čekai leisdami lotynišką pavadinimą į savo kalbą išvertė?)