 |
| 2014-05-07, 15:05 |
 |
| 2014-05-20, 12:45 |
Tie visi skaitymai, žiūrėjimai, valgymai, skanavimai ėjo praėjo [ne ne, ir gražu, ir kilnu, ir kt. buvo! (buvo; lašiniai buvo baisiai gardūs!)]; liko tik D-čio ąžuoliukas.
Prisimenu: jau trečia, visi susirinkę prie iškastos duobelės; Albinas Juozapas Batavičius jau patriūbavo. – O ką sodinsim? – Sodinukas ūkio daly ant seifo tebeguli. – Atkeliavo tai, ką manėm būsiant sodinuką. Išvynioju – o ten net trys. Kurį rinktis? Šaknys visų daugmaž vienodos, bet vienas jau šakotis pradėjęs. Sakau: Gal šitą? – Tas ir buvo pasodintas, Albinui Juozapui Batavičiui antrąkart triūbuojant.
Taip ir pasijutau esąs atsakingas. – O jei neprigis? Taigi graušiu save, kad ne tą pasiūliau sodint.
Regis, prigijo. →
Tikėkimės, kad jam neatsitiks kaip tam iš D-čio pasakėčios.
Prieduras
