LLTI bibliotekos fototekoj yra iškarpa iš Amerikoj leistos Vienybės, 1968-03-01 numerio, – nuotrauka Salomėjos Nėries motinos, gulinčios karste. Ta nuotrauka ir paskatino pavartinėt Aleknos dviknygę.
Laikraščių iškarpos kaip monetos: pažiūrėjai į aversą, užmesk akį ir į reversą. O minėtos iškarpos antroj pusėj – vertas dėmesio tekstas.
Vienybė buvo iš tų nedaugelio JAV lietuviškų laikraščių, kurie gan atvirai buvo atsigręžę veidu į sov. Lietuvą.
1968-ais skiltimis ėmė perspausdint Baltušio Parduotas vasaras. Ir štai vienas skaitytojas – toks Matas Luobas ar Matu Luobu pasivadinęs asmuo, iš Baltimorės – ėmė ir suabejojo Baltušio realizmu. Esą epizode, kur Laurynas, užtikęs Untulį kertantį miške ne savo uosiuką pavažai, rėkiąs: „Kelintą džiauni, šunie... Tai kelintą, šunie...“, rašytojas prasilenkiąs su teisybe:
Laikraščių iškarpos kaip monetos: pažiūrėjai į aversą, užmesk akį ir į reversą. O minėtos iškarpos antroj pusėj – vertas dėmesio tekstas.
Vienybė buvo iš tų nedaugelio JAV lietuviškų laikraščių, kurie gan atvirai buvo atsigręžę veidu į sov. Lietuvą.
1968-ais skiltimis ėmė perspausdint Baltušio Parduotas vasaras. Ir štai vienas skaitytojas – toks Matas Luobas ar Matu Luobu pasivadinęs asmuo, iš Baltimorės – ėmė ir suabejojo Baltušio realizmu. Esą epizode, kur Laurynas, užtikęs Untulį kertantį miške ne savo uosiuką pavažai, rėkiąs: „Kelintą džiauni, šunie... Tai kelintą, šunie...“, rašytojas prasilenkiąs su teisybe:
Normaliai Lietuvoje žmonės keikmažodžių vartojo daug ir įvairių. Bet kad niekinančiai žmogų vadintų šunim ir dar už vagystę – neteko girdėti.Teisus Matas Luobas (vis dėlto greičiausiai slapyvardis) dėl to „šuninimo“, bet... Laurynas, Untulis su kažkuriuo Baltušio apsakymu mano galvoj siejasi, ne su Parduotom vasarom, kurias skaičiau, aišku, seniai seniai; „Virto ąžuolai“? — Turėsiu kuo užsiimt per pietų pertraukas iki naujų metų, dar ir vargu ar spėsiu išsiaiškint, nebent išdygęs Baltušio kūrybos tikras žinovas viens du imtų ir sudėliotų viską į deramas vietas :)
Svarbiausia šunies ypatybė yra ta, kad jis loja. Tad ir žmonėms, kartais perkelta prasme, būdavo duodamas šunies vardas už „lojimą“. „O, tas tai geras šuva, bus geras piršlys, o anas – tai koks jis šuva, – dar tik šunelis.“
Arba kai pasamdyti advokatai ar papirkti liudininkai teismuose dėstė savo įtaigojimus žmonės sakydavo: „Kas lakina, tam ir loja.“
[Dalies teksto trūksta? Lengvai patikrint negaliu, epavelde.lt Vienybė tik iki 1940-ų suskaitmeninta.]
Rodos, 1940 m. vienas pažįstamas bernas, jau propagandistas, sakė: „O tu burna, nebūk durna; mokėk loti – būsi soti. Turiu liežuvį, tai ir loju, o kas man...“
Prasidėjus karui per radiją išvien girdėjosi: „Germanskije sobaki – vokiški šunys.“
Rašytojas Baltušis tą veikalą [t.y. Parduotas vasaras] rašė iš savo piemenavimo laikų. Toks stiprus intelektas, bet, matyt, paveiktas vėlesnės laiko dvasios, atrodo, nesuderinamai su buvusiu keiksmažodžių leksikonu vargšą Untulį „šunino“.