 |
| Lukiškių aikštė, 2019 X 16 |
(Esu užsisakęs Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos naujienlaiškius; pirmiausia dėl virtualių parodų; X 1 atkeliavo žinia apie ne virtualią – Lukiškių aikštėj surengtą „Pasaulio lietuviai: Urugvajus ir Argentina“ – apie ten gyvenčius dailininkus. Buvau nuėjęs pasižiūrėt, bet ten nebuvo nuotraukos to, apie kurio brolį noris papasakot ne savo žodžiais; nors su Argentina ir susijęs, bet jau aa.)
Būsimojo pintor lituano tėvas Antanas Rimša iš Svėdasų buvo siuvėjas; apie 1920-us, grįžęs iš Rusijos, kur su šeima buvo pasitraukęs prieš užeinant vokiečiams, Kaune atidarė siuvyklą, garsėjo kaip vienas geriausiai siuvančių frakus. Puoselėjo viltį, kad vyresnysis sūnus Jonas bus įpėdinis: 1924-ais išsiuntė Austrijon, Wienon – kad pasimokytų drabužių sukirpimo akademijoj. Bet vyresnėlis, nors grįžo namo su tos akademijos diplomu, pasuko ne tėvo numatytu keliu – persimetė prie dailės, išvyko Paryžiun, po kurio laiko išplaukė Brazilijon, 1929-ais persikraustė Argentinon etc. – žodžiu: ir tapo garsiu dailininku. (Kas čia surašyta, surašyta pagal Jono Rimšos biogramą anykštėnuos.lt.) — O dabar apie brolį:
Talentingojo Jono Rimšos tėvas, tuometinio Lietuvos prezidento kostiumų siuvėjas, nusivylęs savo sūnumi, visas viltis sudėjo į jaunesnį savo sūnų Vladą. Tas buvo paklusnesnis, ir tėvo nenuvylė: atsidūręs Argentinoje tapo šalies prezidento Perono siuvėju.Tai pastraipa iš Alberto Laurinčiuko straipsnio „Vandenyne neužgesusi žvaigždė: Dailininko Jono Rimšos pėdsakais“ (Literatūra ir menas, 1995 VIII 12, p. 14–15). — Kuriuo sūnum tėvas labiau didžiavos – lyg ir savaime aišku.
— rašytojo Juozo B.
Spaudinius, kuriuos nusipirkt galėdavai knygyne ar kioske, – laikraščius, žurnalus, knygas anais laikais cenzūravo Glavlitas. Ypač rašytojai apie to laiko cenzūrą visko yr prisiminę pripasakoję. O kitàs, kurių žmonės negalėjo taip paprastai imt ir nusipirkt, bet ne savilaidines – oficialiai spausdintas, liturgines? Tiesą sakant, prieš kokį mėnesį paklaustas būčiau spėjęs: gal irgi Glavlitas? Nea. — Popieryne atkapsčiau Ramunės Sakalauskaitės pokalbį su kun. Vaclovu Aliuliu MIC, 2004-ais šventusiu kunigystės 60-metį („Likimo palaimintas kunigystei“, Lietuvos žinios, 2004 VI 26, p. 20). Kun. VacA 1969–1975 metais buvo Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos sekretorius, 1980–1990 pirmininkas; būtent ši komisija ir rūpinos knygų rengyba ir leidyba: „Labai padėjo Vatikano antrasis susirinkimas, leisdamas liturgijoje vartoti tautines kalbas. Vyskupai tuo naudodavosi ir išsiderėdavo, o mūsų Liturginės komisijos darbas būdavo parengti ir žiūrėti, kad tekstai būtų tinkami, stilingi ir be korektūros klaidų.“ Toliau – gabaliukas iš pokalbio:
CenzūraNežinau, gal kur yr išsamiau surašyta apie Liturginės komisijos ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos santykius; galima spėt, kad labiausiai kliūdavo tekstai Katalikų kalendoriuos-žinynuos, pvz., aa. kunigų biografijos. O gal Eduardas/Edvardas Juozėnas irgi rašė ką nors panašaus į Vietoj dienoraščio? nors vargu.
– Kam reikėjo nešti cenzūruoti knygas?
– Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigai. Liturginį maldyną valdžios pareigūnai neoficialiai ėmė iš anksto po gabalą. Aš pasakiau Liturginės komisijos pirmininkui, kad to iš manęs reikalaujama, jis leido duoti.
Su įgaliotinio pavaduotoju Eduardu Juozėnu (Juozo Baltušio brolis – aut.), kuris prižiūrėjo spaudą devintajame dešimtmetyje, kartais dėl smulkmenų pavykdavo pasiderėti.
– Ar Juozėnas išmanė bažnytinę literatūrą?
– Nežinau (juokiasi – aut.). Jis cenzūravo politiniu požiūriu tas knygas, kurios skiriamos tikintiesiems: maldynus, katekizmą.
– Ar teisingai supratau, kad Juozo Baltušio brolis daug kraujo Jums nesugadino?
– Kad specialiai būtų gadinęs? Ne. Buvo komiškų situacijų. Pavyzdžiui, apie įsakymą sekmadienį švęsti parašėme, kad nusideda tas, kas be būtinos priežasties sekmadienį dirba arba kitus verčia dirbti. Jis pareikalavo ir antrą kartą įrašyti „be būtinos priežasties verčia dirbti“, kad kolūkiečiai negalėtų prieš pirmininką remtis katekizmu, kuris oficialiai išspausdintas sovietiniais metais.
Jis siūlydavo patiems save cenzūruoti. Aš atsakydavau: „Mes tai žiūrime, betgi jūs esate specialistai“. Jie išbraukdavo apie ketvirtadalį to, prie ko buvo galima manyti prikibs.
Gudraudavom įvairiai. Juozėnas vyskupams sakydavo: „Ak, tas jūsų kunigas Aliulis, jam sakai, sakai, jis nusišypso ir vėl savo daro“.
Digresija Kai neseniai net pasitelkiant įžeidinėjimus buvo piktinamasi, kodėl vieno romano I dalis nepapuolė į Metų knygos penketuką, prisiminiau senus laikus, 1990-tinių vidurį, kai išėjus Vytauto Kubiliaus XX amžiaus [lietuvių] literatūrai skaitančioji bendruomenė buvo pasidalinus į kubilininkus ir antikubilininkus – kai kurie rašytojai manė, kad jie esą nepakankamai įvertinti, o kiti pervertinti, net kolektyvinius laiškus, pareiškimus rašė; kiti, ir rašytojų, ir skaitytojų tarp tų kitų buvo, tą literatūros istoriją laikė visom prasmėm geru veikalu. Polemikon buvo įsiterpęs ir kun. Aliulis – kaip visad, stengdamasis būt sine ira et studio; ana polemika jau nebeaktuali, bet patarimas, kaip derėtų diskutuot, – oi koks aktualus, manyčiau:
Norėčiau pasiūlyti pasvarstyti, ar netiktų mūsų draugiškiems ir mažiau draugiškiems pokalbiams pritaikyti lojalaus dialogo gaires, kurias prisimenu iš fundamentalaus penkiatomio sielovadinės teologijos vadovo, Austrijoje išleisto apie 1970 m., kuris buvo dar labai šviežias, kai iš jo turėjau sulasyti reikalingiausius dalykus Kauno teologijos fakulteto studentams. II Vatikano Susirinkimo paraginti, mokėmės ir mokėme meno kalbėtis su kitaip manančiais – pasaulėžiūrinio dialogo meno. Tolesnė patirtis rodė, kad minimosios gairės padeda ir asmeniniuose pokalbiuose, ir platesnėse diskusijose. Nebetrumpo amželio patirtis leidžia teikti anas mintis nelyginant savas. Štai jos.Na, dauguma gal sakytų, kad jau seniai praėję tokių diskusijų laikai, dabar polemistai mokos iš late-night talk show vedėjų; bet juk turim dar teisę būt ir retrogradai?
Įmanoma kalbėtis su skirtingai manančiuoju, jeigu:— pripažįstu, kad nesu vienintelis visažinis, kad galiu ir aš suklysti, kaip ne kartą pastebiu kitus klystant;Kai trūksta panašaus į šį nusiteikimo iš abiejų pusių, nebus dialogo, tik polemika (kuri, beje, neišvengiama Seime) ar mažų mažiausia prasilenkiantys monologai. Kai bent vienas iš pašnekovų turi tokį nusiteikimą, jis gali mėginti „užkrėsti“ juo ir savo oponentus – klausytojai ar skaitytojai pajus. („Apie diskusiją ir polemiką“, Šiaurės Atėnai, 1996 III 16, nr. 11, p. 2)
— pripažįstu, kad mano pašnekovas yra protingas žmogus, jo požiūris į dalykus gali praturtinti mano supratimą (nors ir puikiausią);
— esu susiderinęs su mintimi, jog nebūtina kiekvieną kartą man laimėti visais punktais; jau bus gerai, kad apsikeisime nuomonėmis, požiūriais;
— laikau pašnekovą padoriu žmogumi, nesiekiu būtinai jo nutildyti ar apjuokinti; mano sąmojus turi pralinksminti ir jį;
— klausausi pašnekovo taip pat atidžiai, kaip norėčiau, kad jis manęs klausytųsi; stengiuosi jo žodžius suprasti pagal jo mintį, o ne iškreipti jų prasmę taip, kad galėčiau jį sumalti;
— tikiuosi, kad mano pašnekovui rūpi tiesa ir bendras gėris, kas žino – gal ne ką mažiau kaip man...
