Juozo Baltušio šaržas, pieštas Stasio Krasausko (Literatūra ir menas, 1960-04-30, p. 4)

Nuo Veliuonos kilęs rašytojas Jonas Mačiulis, [1973–1983 metais] vadovavęs Vilniuje literatūros muziejui, liūdnai šypsodamasis man pasakojo: Baltušis atidavė skaitytojų laiškus į muziejų, įsivaizduok, prikimšome jų pilną „Volgą“, į bagažinę, ant sėdynių, dėžė prie dėžės, sunkiai sutalpinome, ir – visi neatplėšti, o jis sako – atplėšk, perskaityk, jei rasi mergų, norinčių dar su manim turėt reikalų, tuos išrink ir man parodyk, o kitus – pasidėk į muziejų.
Vis dėlto genialaus to Baltušio būta... (p. 25)

Poezija ir žvalgyba
Kas gali būti bendro tarp lietuvių tautos numylėto poeto Maironio ir Lietuvos žvalgybos?
Ne, Maironis nešnipinėjo valstybės priešų ir pats nebuvo sekamas. Bet sąsajų yra. Ir esminių.
Beveik vienu metu, š.m. vasarį, pasirodė dvi knygos: Maironis: Laiškai. Atsiminimai (sudarė Eugenijus Žmuida, išleido LLTI) ir Severino Vaitiekaus veikalo Lietuvos žvalgyba XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pirma knyga (išleido LGGRTC ir VDS), kuriose yra informacijos apie tą patį asmenį – Mikalojų Lipčių.
Iš knygos, skirtos poetui, sužinome, jog Lipčius, prel. Jono Mačiulio sūnėnas (Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės sūnus), kurį laiką gyvenęs jo namuose, buvo „L[ietuvos] kariuomenės savanoris, vidaus reikalų viceministras (1923–1924), Finansų ministerijos departamento direktorius; 1940 m. sovietų suimtas, išvežtas į Pečioros lagerius, ten žuvo“ (p. 783).
Visa tai tiesa. Bet ne visa. Severino Vaitiekaus knygoje apie Lipčių rašoma:

Nuo 1919 m. gegužės mėn. iki 1923 m. balandžio jis buvo Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus vadovas. Be to, 1919 m. gegužės–birželio mėn. vadovavo Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų daliai. (p. 150)

Pasidomėjus plačiau (Arvydas Anušauskas, Lietuvos žvalgyba, 1918–1940, 2014; Vilius Kavaliauskas, Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai (1918–1940), t. III: K–L, 2011) aiškėja, jog Mikalojus Lipčius buvo faktiškasis Lietuvos kariuomenės Žvalgybos ir Kotržvalgybos kūrėjas: praktikas, teoretikas, ideologas. Iki tol neturėjęs tiesioginio ryšio su karyba ir žvalgyba (studijavęs vieną taikiausių dalykų – agronomiją), tampa talentingu Žvalgybos vadovu pačiu sudėtingiausiu Lietuvai laikotarpiu, kai savanorystės pagrindu kūrėsi kariuomenė, kai beveik neturėta ginklų, kvalifikuotų specialistų, sąjungininkų, o jau reikėjo grumtis žūtbūtinėse Nepriklausomybės kovose su bolševikinės Rusijos „raudonąja armija“, su „ponų Lenkijos“ okupacine kariuomene, su bermontininkų gaujomis, su „svieto lygintojais“, maištininkais, pučistais, sąmokslininkais, perversmininkais, „sukilimais“… šalies viduje, kai reikėjo atsikovoti Klaipėdos kraštą ir Klaipėdos miestą. Teturėta tik demokratinės Lietuvos valstybės vizija ir drąsių, patriotiškų, talentingų žmonių, norėjusių Laisvės ir prasmingo gyvenimo nepriklausomoje šalyje, entuziazmo.
1921 m. liepos 14 d. Mikalojus Lipčius apdovanotas antrosios rūšies 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi „už susekimą keletos priešvalstybinių organizacijų“ (Kavaliauskas, p. 625–626).
Sovietinių okupantų suimamas 1940 m. rugpjūčio 1 d., remiantis Antano Sniečkaus pasirašytu arešto orderiu (Vaitiekus, p. 95; žr. dešinėj).
LGGRTC leidinyje Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941 pateikiamos dvi Mikalojaus Lipčiaus nukamavimo datos. 1992 m. išėjusiame tome teigiama, kad jis žuvo 1941 m. gruodžio 24 dieną, o 1999 m. leidime – kad mirė 1942 m. birželio 25 dieną, skliausteliuose pateikiant ir anksčiau nurodytą žuvimo datą. Arvydas Anušauskas priima pirmąją versiją (p. 21), Vilius Kavaliauskas remiasi antruoju šaltiniu (p. 629). Maironiui skirtos knygos Asmenvardžių rodyklėje (p. 783) mirties metai nurodyti 1941, bet ten publikuojamuose Julijos Lipčiūtės-Gečienės atsiminimuose skaitome: „Vienas iš jų buvo Mikalojus, bolševikų 1940 m. kalintas Kaune, paskui išvežtas į tolimą Sibirą ir ten 1942 m. nukankintas“ (p. 257; beje, ten pat – Sibire ir tais pačiais – 1942 metais badu nusikankino ir Maironio vyriausioji sesuo kurčnebylė Pranciška Mačiulytė).
Poetas prel. Jonas Mačiulis-Maironis nebuvo Lietuvos žvalgas. Bet jo sesers Kotrynos sūnus Mikalojus Lietuvos kovoje už Laisvę juo tapo ir už tai mirtinų lietuvių tautos priešų buvo sunaikintas.

Žuvo ar mirė?
Rašinėlyje „Poezija ir žvalgyba“ užsiminėme, kad kažkur Sibiro taigoj palaidota (kaip ir Lipčius) ir vyriausioji Maironio sesuo Pranciška Mačiulytė.
Dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais ten nukeliavo, kad numirtų, 82 metų invalidė senukė?
Priežastys žinomos visiems geros valios žmonėms, keliai išbandyti dešimčių tūkstančių 1940–1941 ir vėlesnių metų kalinių, lagerininkų ir tremtinių.
1941 metų birželio 14-ąją iš Burneikių vienkiemio Raseinių apskrities Betygalos valsčiuje į Sibirą buvo išvežta gausi Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukters Elenos Lipčiūtės-Babonienės šeima. Kartu – ir pas gimines gyvenusi Pranciška Mačiulytė.
Yra išėję du 1939–1941 metais nužudytųjų ir išvežtųjų Lietuvos gyventojų vardyno (sąrašų) leidimai: pirmasis 1992 metais, antrasis (pataisytas ir papildytas) 1999 metais. Pastarajame leidime pateikiami šie duomenys apie Elenos ir Liudviko Babonų šeimos bei kartu su ja ištremtų giminaičių likimus:

Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941, 1999, p. 112–113

Kai kuriuos gyvenimų aprašymus iš lakoniškos, santrumpų pilnos kalbos pabandysime išversti į pilnesnę, aiškesnę sakinių kalbą, besikartojančius dalykus praleisdami:

Liudvikas Babonas (1902–1955), 1950 (nuotr. iš kcfm.limis.lt; originalas Kauno IX forto muziejuje)

— Šeimos galva Liudvikas Babonas (*1902) buvo ūkininkas ir trėmimų metu (1941 birželio 14–18) gyveno Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių r.) Burneikių vienkiemyje. Ištremtas į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone Komijoje; 1942 –perkeltas į Uljanovą Ust Kolomo rajone Komijoje. 1943 spalio 13 išvežtas į lagerį – Vorkutos anglies kasyklas. Ten ir mirė 1955 vasario 18. Toliau išvardijamos santrumpos šaltinių, kuriais remiantis buvo sudaryta pateiktoji anketa; pavyzdžiui, ANK – Anketos ir laiškai, 1988–1990 m. atsiųsti Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti ir 1991–1997 m. – Represijų Lietuvoje tyrimo centrui.
— Liudviko ir Elenos Babonų jauniausioji duktė Cecilija Babonaitė (*1940), gyvenusi, aišku, su tėvais ir kartu ištremta, irgi atsidūrė Ust Nemo miškų ūkyje Komijoje, kur 1943 balandį mirė.
— Babonų duktė Elena Babonaitė-Grigalienė (*1927) iš pradžių buvo ištremta į Ust Nemo miškų ūkį Komijoje, 1943 perkelta į Uljanovą. 1947 pabėgo į Lietuvą. Čia 1949 sausio 25 suimta ir kalinta Raseiniuose. Neteisminės struktūros – SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1949 balandžio 8 „nuteista“ trejiems metams; išvežta į lagerį – Abakano-Teišeto geležinkelio Irkutsko srityje statybas. Vėliau nutremta į Vorkutą Komijoje. 1958 gegužės 7 paleista iš tremties grįžo į Lietuvą.
— Babonų giminaitė Pranciška Mačiulytė (*1866 [iš tikrųjų 1859]), ūkininkė, gyvenusi su Babonais Burneikių vienkiemyje. Ištremta kartu į Komiją, į Ust Nemo miškų ūkį, kur nuo išsekimo mirė 1942 balandžio 6 (arba 1942 gegužės 23). Poeto kunigo Jono Mačiulio-Maironio vyriausioji sesuo.

Būtina pastebėti, kad visi šios šeimos asmenys, kurie tremtyje paliko Žemės ašarų pakalnę ir iškeliavo Anapus, kaip antai: Liudvikas Babonas, Cecilija Babonaitė, Martynas Babonas, Marcelijus Babonas, Pranciška Mačiulytė pagal šį antrąjį, 1999 metų leidimą, – mirė, o pagal pirmąjį, 1992 metų leidimą, – jie visi žuvo.
Kyla klausimas, kodėl atsirado toks skirtingas vertinimas?
Prieš bandydami atsakyti, įsigilinkime į žodžių žuvo ir mirė pagrindines reikšmes, kurias pateikia didysis Lietuvių kalbos žodynas:
•mirti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, nustoti gyventi“;
•žūti pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi“.
Matome, kad sąvoka mirti yra platesnė už sąvoką žūti – į ją įeina visi atvejai, kai organizmas, vadinamas „žmogumi“, nustoja funkcionuoti kaip gyvybė. Žūti yra tik viena iš mirti formų.
Žūti pagal žodyne pateiktą apibrėžimą – tai „mirti ne savo mirtimi“ (šis žodis LKŽ XX tome iliustruojamas įdomiu pavyzdžiu iš vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų: „Pagonys pradėjo labai žudyti katalikus: vienus į tolimas šalis ištrėmė, kitus vietoj žudė ir užmuštinai mušė“, p. 977).
O ką reiškia „mirti ne savo mirtimi“? Tokią mirtį mes labai dažnai ir pavadiname mirtimi, o ne žūtimi. Tarkime, įvyksta kraupi autoavarija, ir vienas jos dalyvis užmušamas vietoje (žūsta gatvėje), o kitas miršta nuvežtas į ligoninę (juk nesakome „žuvo ligoninėje“). Vienas žuvo, kitas mirė, nors abu „mirė ne savo mirtimi“. Arba vieni žmonės nacių Vokietijos buvo masiškai žudomi dujų kamerose, kiti žmonės stalinistinės Rusijos buvo milijonais išmarinti badu. Pirmu atveju negyvais buvo padaroma staigiai, momentaliai, nunuodijant, o antru atveju gyvybės atėmimo procesas ištęstas laike. Taigi, nustatymas, kada žūstama, o kada mirštama priklauso nuo daugelio aplinkybių, nuo gyvybės netekimo ar atėmimo „konteksto“.
Sutikime, kad tremtis nė vienam žmogui neprailgino gyvenimo, o sutrumpino visiems. Visi jie buvo aukos – bolševikinės Sovietų Sąjungos vykdytos nusikalstamos politikos ir praktikos aukos. Taigi, viena vertus, jie visi „mirė ne savo mirtimi“, nes prievartiniu būdu buvo priartinta jų mirties valanda. Vadinasi, jie žuvo. Antra vertus, jų žuvimas buvo ištęstas laike (nuo kelių valandų iki kelerių, keliolikos ar keliasdešimties metų). Vadinasi, jie mirė.
Minėtuose sąvaduose Lietuvos gyventojų genocidas kalbant apie asmenis, iš kurių gyvybė buvo atimta staiga arba ypatingai žiauriai, t.y. kurie žuvo, einama žuvimo aplinkybių tikslinimo keliu – pasakoma, kokiu būdu iš jų buvo atimta gyvybė: nušautas, nužudytas, sušaudytas, nukankintas, žuvo, nusišovė. Rašant apie tuos, kurie mirė, „mirė lageryje“, irgi, be abejo, reikėtų tiksliau pateikti jų mirties aplinkybes ir priežastis, nesitenkinti vien plačios reikšmės „nekalta“ sąvoka mirė.
Kadangi daugelio žmonių mirties aplinkybes nustatyti sunku ar visai nebeįmanoma, tai tokiais atvejais siūlyčiau įsivesti terminą buvo numirdyti. Sąvokos mirdė, numirdė rodytų prievartinės, paankstintos, pagreitintos, nors sąlyginai ir lėtaeigės, mirties pobūdį. Juokaujant pro ašaras būtų galima pasakyti: kad tik reiškinys būtų, o žodis jam perteikti atsiras!

Vėl prisiminkime ištremtąją Babonų šeimą ir pasižiūrėkime, kokiomis aplinkybėmis mirė jos nariai. Išsiaiškinti padės šios šeimos tremties epopėjos liudininko ir dalyvio Mindaugo Babono atsiminimai, rašyti 1953–1990, išleisti 1997 metais, Per kančias neprarandant vilties.
— 1941 metų rudens badas pirmąjį labai staigiai išsekino senelį Martyną Baboną. Visai dar neseniai buvęs energingas, darbštus ir rūpestingas šeimos ramstis netgi be galo sunkioje ir rūsčioje kelionėje į tremties vietą Komijoje, ten atsidūręs labai greit prarado jėgas:

Sunki metų našta nebūtų taip slėgusi tėviškėje, o čia, svetimoje žemėje, neleido atsitiesti. Matydamas badaujančius vaikaičius, senelis pradėjo jam skirto maisto atsisakyti, kad tik vaikaičiams daugiau trupinėlių liktų. Jis jau sunkiai keldavosi iš lovos. [...] Po akimirkos, tartum kažką prisiminęs, pažvelgė į mus visus, paglostė savo švelniu žvilgsniu, tarsi atsisveikindamas, ir vėl užmigo. Šį kartą – amžiams. Taip užgeso doro, sąžiningo, be galo mylinčio savo Tėvynę knygnešio Martyno Babono gyvenimo žvakė. Jis iškeliavo 1941 metų lapkričio 6 dieną. Iš mūsų šeimos jis pirmas pramynė taką į kalnelį, kuriame jau ilsėjosi nemažai tautiečių. (p. 80–81)

Formuluočiau: mirė nuo išsekimo.
— Antrasis mirė, matyt, dėl badavimo ir vergiško darbo sustojus širdžiai, atsiminimų autoriaus dėdė Marcelijus Babonas:

Mes valgėme viską: pušų žiedus, sušalusias uogas, spyglius. Peiliu nuskusdavome storą viršutinį žievės sluoksnį ir radę plonesnę žievelę valgėme ją kaip skanėstą, ilgai kramtydami. Toks maistas daug kam išgelbėjo gyvybę. Žmonės kaip briedžiai darbavosi miške – badas vertė tai daryti. Aš stengdavausi tokį maistą parūpinti šeimai. Vieną kartą, vyrams sugrįžus iš darbo, aš miegojau su dėde Marcelijumi. Naktį pajutau šaltį. Prisiglaudžiau prie jo ir nustebau, kad kūnas šaltas. Aš surikau: „Mamute, man šalta, labai šalta!“ Priėjusi mamutė pamatė, kad Marcelijus jau nebegyvas. Maža spingsulė vos neiškrito jai iš rankų. Skaudu buvo matyti, kaip iš gyvenimo pasitraukia vyras pačiame jėgų žydėjime. Šis stipruolis ąžuolas galėjo kalnus nuversti, jeigu būtų tinkamai maitinamas. (p. 82)

Formuluočiau: mirė dėl badavimo.

Martynas Babonas (1861–1941) ir Pranciška Mačiulytė (1859–1942) apie 1933–1935 (nuotr. iš europeana.eu; originalas Maironio lietuvių literatūros muziejuje)

— Trečioji tremties pančius nusimetė ir iškeliavo pas savo brolį prelatą į dangų Pranciška Mačiulytė:

Pranciška taip pat beveik nesikeldavo. Spaudė metų našta, o ir išsekimas darė savo. Mamutė stengėsi kiek įmanydama pagerinti sriubą, bet ši gestais parodydavo – aš esu jau sena, mano dienos baigiasi, o Cecilė maža, jai reikia augti, gyventi, todėl atiduok jai. Nuo tokių tetulės aiškinimų mamutei suspausdavo širdį, ji nusisukdavo, kad niekas nematytų ašarų. Jai skaudu buvo matyti tetulės auką dėl jos vaikų. [...] Prieš pat šventas Velykas Elenutė prišildė vandens ir nuprausė ją mediniame kubile. Nušluostė, sušukavo plaukus. Šaukšteliu pamaitino ir apkamšiusi, kad nesušaltų, paiko vieną. Tik staiga pajuto, kad teta Pranciška mykdama šaukiasi jos. Mamutė suprasdavo tetulės norus. Ji priėjo. Tetulė ištiesė savo plonas rankas į dukterėčią. Elenutė pasilenkė virš jos. Tetulė stipriai apkabino mamutę, kažką švelniai sumykė, tarsi atsisveikindama, pabučiavo ir nusisukusi užmigo. Užmigo visam laikui. Ryte atsikėlusi mamutė rado ją jau nebegyvą. Pranciška Mačiulytė iškeliavo Anapilin 1943 metų pirmą šventų Velykų dieną. Taip poeto kunigo Maironio vyriausia sesuo, negailestingo likimo nublokšta, buvo palaidota taigos tyruose. (p. 92–93)

Formuluočiau: mirė dėl išsekimo arba buvo numirdyta.
— Ketvirtoji tremties taigoje mirė jauniausiasis Babonų vaikas Cecilija Babonaitė:

Mūsų visų kūneliai buvo nusilpę. Cecilija nevaikščiojo. Jos galva buvo didelė, o kūnelis plonas. Ji niekad nesišypsodavo, nebent kai mamutė atnešdavo valgyti. Tada ji, kaip paukščiukas, užversdavo savo galvą ir pražiodavo plačią burną. Jos rankytės buvo kaip šakaliukai. [...] Vargšė mergaitė sunkiai vystėsi. Ji net nevaikščiojo. Mamutė ją maitindavo kaip kūdikį. Ji vis prašydavo dar ir dar, o maisto nebuvo. [...] Ir štai vieną rytą, prisiartinusi prie Cecilės, ji pajuto, kad mergaitė dega. Mamutė suaimanavo. [...] Apmuturiavo kiek galėdama dukrytę, paprašė manęs padėti. Mes abu įsodinome sesę į rogutes ir leidomės iki Ust Nemo. Kelionė buvo ilga, bet mes skubėjome. Sesė rogutėse dejavo, nejučiom pravirkdavo, iš skausmo suaimanuodavo. [...] Ir štai jau pasiekėme ligoninę. [...] Po kiek laiko prie mūsų priėjo verkianti mama. Ji braukė ašaras ir pasakė, kad nei vienas vilkintis baltą chalatą daktaras nesutiko Cecilės apžiūrėti. Aš išpūtęs akis žiūrėjau į ją. Mamutė susitvardė. „Žinai, vaikeli, gyvos mes jos neparvešim, taigi pailsėkim ir sukalbėkim už ją Švč. Mergelės Marijos litaniją“. Mes pradėjome kalbėti. Jau baigiant litaniją, prie mūsų prisiartino viena moteris daktarė. Ji pasakė, kad nori apžiūrėti mergaitę, ir paprašė atnešti ją į priėmimo kambarį. Mamutės nereikėjo raginti. Ji greit ištraukė mažąją ir nunešė ten, kur liepta. Daktarė ilgai klausė, žiūrėjo, kraipė galvą. Ir nusprendė: „Paguldysim į 6 palatą. Bet jūs čia pasilikti negalite, nėra sąlygų“. [...] Po poros savaičių mamai pranešė iš kontoros, kad reikia dukrą atsiimti iš ligoninės. Mamutė patenkinta išskubėjo, manydama, kad mergaitė pasveiko. Aš norėjau eiti kartu, bet ji neleido, sakė, kad tik nuvargsiu. Ji lyg ant sparnų pasiekė ligoninę. Vaizdas, kurį ten išvydo, pakirto jėgas. Jau lauke ji išgirdo savo dukros nežmonišką raudą. Viską metusi įlėkė į palatą. Mažylė gulėjo šlapioje lovytėje, o jos kūnelis iki pat pažastėlių buvo iššutęs, kai kur atsiradusios žaizdos. Prie jos turbūt niekas ir nebuvo priėjęs. Ji klykė tokiu balsu, kad galėjo plyšti iš skausmo ir akmeninė širdis. Pamačiusi motiną, ji staiga nutilo, ištiesė savo šakaliukus, apsivijo jais stipriai apie kaklą. Dar akimirką ji tartum netikėjo, kad čia mama. Ji vėl apsidairė, pažvelgė į motinos akis ir, ištarusi „Mama, mama“, – užgeso ant jos peties... (p. 92–95)

Formuluočiau: buvo numirdyta.
— Penktajam Babonų šeimoje gyvybė buvo atimta jos galvai Vorkutos angliakasiui Liudvikui Babonui:

Mirtis išplėšė iš Babonų patį stipriausią, patį žvaliausią, gyvenimą ir žmones mylintį, 52 metų sulaukusį vyrą. Pagal tuometinius įstatymus po 11 dienų jis būtų išėjęs į pensiją. Nelaimė užklupo šachtoje. Tądien jis kartu su trimis vyrais tvirtino rąstus maždaug kilometro gylyje po žeme. Jeigu žmonės dirbdavo pavojingoje zonoje, viršuje darbai sustodavo. Tuometiniam inžinieriui degė planas, ir jis įsakė dirbti. Žemyn pradėjo riedėti vagonėliai su rąstais. Staiga, tarsi kažkokios paslaptingos jėgos atkabinti keli vagonėliai, visiškai nevaldomi, dideliu greičiu pasileido ant dirbančiųjų. Mano tėvelis žuvo vietoje, kitam darbininkui sulaužė stuburą, o trečiasis, patyręs šoką, jau niekada nenusileido dirbti po žemėmis. (p. 162)

Matome, kad šis žmogus, tarybų valdžios kalinys ir vergas, tikrai ne „mirė“, o „žuvo vietoje“. Taigi formuluočiau: žuvo šachtoje.
Pastarasis atvejis ypač aiškiai parodo, kokia šiurkšti metodinė klaida buvo padaryta, urmu pervedant visus 1992 metų leidimo (turimas omenyje leidinys Lietuvos gyventojų genocidas) „žuvusiuosius“ į „mirusiųjų“ kategoriją 1999 metų leidime.
Visa tai apibendrinti gali būtų mintimi iš Mindaugo Babono knygos: „Po daugelio metų man taip ir liko mįslė: kodėl taip žiauriai buvo elgiamasi su tremtiniais? Juk sandėliai buvo pilni maisto? Kas supūdavo ir sugesdavo – išmesdavo. Ko gero, atsakymas bus vienas – planingas žmonių naikinimas. Fizinis susidorojimas lėta bado mirtimi.“ (p. 122)

Kaunos medicinos instituto Teismo medicinos katedra išdavė mirties pažymėjimą, kurio skiltyje „Mirties priežastis“ parašyta: nežinoma. Nežinoma!.. Netiesa. Ji žinoma – Trofimovskas: šaltis, badas, dvasinės kančios. Mano Motina, kaip ir Tėvas, buvo nukankinta. Jie buvo nužudyti be kaltės ir be teismo. Profilaktiškai. (Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros, 2015, p. 208)

Prisimenu, Arlauskas stebėdamasis pasakojo vieną keistą sapną. Stovi Maskvos Raudonojoje aikštėje, pilnoje žmonių. Tribūnoje – Stalinas sako kalbą. Baigęs klausia: „Voprosy jestj?“ Visi tyli. Tada Stalinas nusikeikia bjauriais žodžiais (jis tai mokėjo): „Nu i ch... s vami!“ Arlauskas negalėjo atsistebėti, kaip jis, dvasininkas, galėjo susapnuoti tokį baisų keiksmą. Įdomu, kad Stalinas tuo metu jau sunkiai sirgo. („Tarp giltinės ir slibino“, in: Norilsko vyčiai, sudarė Bronius Zlatkus, 1992, p. 76)

knygos dailininkas Saulius Chlebinskas (1953–1999)

Geras daik[t]as, bet su broku

Algimantas Mackus. IR MIRTIS NEBUS NUGALĖTA. Vilnius, Vaga, 1994, 735 p., 7000 egz.

Nudžiugau išgirdęs, kad po kelerių metų stumdymosi ir odisėjų iš vieno „Vagos“ stalčiaus į kitą pagaliau pasirodė Algimanto Mackaus knyga „Ir mirtis nebus nugalėta". Tyčia rašau „knyga“, nes negaliu jos pavadinti pomirtiniais rinktiniais raštais dėl daugelio priežasčių.
     Su tų pačių metų signatūra (1994) „Vagos“ leidykla išleido (tiksliau – perleido) Antano Škėmos rinktinius raštus su Algimanto Bučio įžangos straipsniu ir čikagiškio leidimo komentarais. A. Škėmos ir A. Mackaus likimai taip metafiziškai ir tragiškai susiliečia, kad ir jų palikimo gretinimas gali būti ne vien atsitiktinės mirties faktu paremtas (abu žuvo autokatastrofose). Pavartęs ir vieno, ir kito pomirtinius leidinius, vis dėlto turiu pastebėti, kad labiau pasisekė Antanui Škėmai, nes jo raštus sudarinėjo artimi jam žmonės – amžininkai, „egzilai“. Beje, Virginijus Gasiliūnas – A. Mackaus knygos sudarytojas, matyt, patyrė daugybę sunkumų ir nepatogumų sudarinėdamas šią knygą. Visų pirma jam neteko matyti gyvo poeto, antra – jis „egzilų“ patirtį žino tik iš knygų, o trečia – sudarant tokio pobūdžio knygą yra būtina pasiknisti ne vien Lietuvos bibliotekose. Beje, sudarytojas ir pats prisipažįsta savo komentaruose, kad ne visa medžiaga jam buvo prieinama – kad naudojosi daugiausiai tik publikacijomis bei labai nedidele dalimi tekstų, kurie dūli užjūrių archyvuose ir rankraštynuose. Gal todėl tokie mėgėjiški, neakademiški ir komentarai, lyginant su A. Škėmos raštais. Kai kurie aiškinimai beveik paraidžiui perrašyti iš labai abejotiną vertę turinčios 1972 m. išleistos Lietuvoje Algimanto Mackaus rinktinės „Poezija“. Ir su šia knyga poetui nepasisekė. Ilgame įžangos žodyje šmėkščiojo gana talentingai inkrustuoti žaibolaidžiai: „pseudopatriotinės emigracinės literatūros srautas“, „gan lėkštai reiškiamas tėvynės ilgesys“, „žodynas, pasiskolintas iš reakcinės emigracijos“ ir t.t. (A. Baltakis). Beje, reikia ir prisipažinti, kad tokius beveik groteskiškus tekstus mokėjome ir perskaityti, ir dešifruoti, visai nekreipdami dėmesio į tai, ko reikalauja „ciesorius“ Zimanas ar Brežnevas.
     Tuo keisčiau atrodo dabar išleistas Algimanto Mackaus viso gyvenimo tekstų rinkinys be jokio įvadinio sudarytojo žodžio. „Amicus Plato, sed magis amica veritas“, Virgi.
     Knygos priešlapyje „Vagos“ leidykla dėkoja poeto motinai Marcelei Mackuvienei už mokyklų bibliotekoms nupirktus šio leidinio egzempliorius. Atviriausiai prisipažinsiu, – jei būčiau dabar moksleivis, tikrai neskaityčiau tokios knygos, kurios pradžioje nėra jokių nuorodų, kas yra jos autorius, kokį gyvenimą jis nugyveno, kokia buvo jo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, kada jis gimė ir kada žuvo. Turiu begales sentimentų Liūnei Sutemai, kurios poetiniu tekstu pradedama knyga, bet tas beveik proginis tekstas apie A. Mackaus pomirtinį rinkinį „Chapel B“ tikrai neaprėpia nei visos jo kūrybos, nei to, kas į šią knygą pakliuvo. Juolab, kad poetės tekstas yra metaforiškas, kuriam suprasti nepakanka vien A. Mackaus kūrybos, o reikia šiek tiek išmanyti ir pačios Liūnės Sutemos poetinį bei gyvenimo kontekstą.
     Niekaip negaliu suprasti: jei pats Virginijus Gasiliūnas nesugebėjo parašyti įvadinio straipsnio, kodėl tikrai apžvalginį Algirdo Titaus Antanaičio parašymą „Algimantas Mackus: Biografijos ir būdo bruožai motinos ir draugų prisiminimuose“ nukėlė beveik į pačią knygos pabaigą. Joks Lietuvos moksleivis neskaitys knygos taip, kad tik 609-ajame puslapyje sužinotų, kas buvo jos autorius, kaip klostėsi jo santykiai su ganėtinai pakrikusia išeivijos bendruomene.
     Viena bėda dar ne bėda. Atskirai ir ilgai būtų galima šnekėti ir apie knygos meninį vaizdą. Man regis, padaryta didžiausia klaida, kad knygą užsimota iliustruoti kaip kokį poezijos rinkinį (dailininkas Saulius Chlebinskas). Jo „kapiliarinė“ grafika, be abejo, papuoštų Alio Balbieriaus poezijos rinkinį, bet šalia A. Mackaus kieto dylaniško kalbėjimo ji tikrai „nesuskamba“. Nesuprantu, negi nebuvo įmanoma gauti nors vieną poeto nuotrauką bent jau knygos pradžiai. Jei kas manęs būtų paprašęs, tikrai būčiau iš užjūrių atvežęs – ir ne vien tik nuotrauką.

Atvirlaiškis Liudvikui Jakimavičiui dėl Mackaus knygos
Pone Liudvikai, išmaningasai vertintojau, Tavo opusas įkvepiantis, ir negaliu neatsiliepti. Pirmiausia – Mackaus knyga ir yra knyga, o ne rinktiniai raštai, tad jokie „tyčiai“ visai nereikalingi. Lyginti Škėmos perleidimą su nauju dalyku, aišku, galima, bet neprošal būtų priminti, jog tokio perleisti galimo daikto, kaip Mackaus rinktiniai raštai, mačiusieji ir pažinojusieji poetą etc. nėra parengę ir išleidę. Taip, Liudvikai, aišku, negerai, kad per vėlai gimiau ir gyvenu Lietuvoj. Dar reikėjo paklaust: „A počemu bez šapki?“, ir viskas būtų buvę galutinai aišku.
     Dabar dėl svarbiausio dalyko – dėl Mackaus rankraščių. Turiu pasakyti, jog jie ne dūli užjūrio archyvuose ir rankraštynuose, o yra privataus asmens, neatsakiusio į mano laiškus, rankose. Ir, matyt, ne tik į mano laiškus, nes po Dalios Juknevičiūtės mirties išeivijos periodikoje nebuvo nė vienos Mackaus kūrinių publikacijos, parengtos iš rankraščių. (Štai todėl ir yra tik knyga, o ne rinktiniai raštai.)
     Sakyti, kad komentarai mėgėjiški, neakademiški, nepateikiant jokių argumentų – Tavo reikalas, bet dėl žodžių, esą komentarų dalis paraidžiui nurašyta nuo 1972 metų „Poezijos“, – reiktų tiesiog spjaut Tau į barzdą sakant: „Tai šmeižtas“. (Ir nei amicus, nei juo labiau Plato čia niekuo dėti, kai jausmai valdo protą.) Sakau: tai melas, ir padorumas reikalautų atsiprašyt.
     Tavo pasigestasis įvadas (kas, kada, kur, ką, kaip etc.) man atrodė nereikalingas, nes: (1) knyga rengta žinantiems, kas yra Mackus, (2) kadangi yra skyrius „In memoriam“, kartoti nebuvo prasmės, o (3) kūryba pati kalba; interpretuoti ją dera ne knygos įvade, bet atskiruose straipsniuose bei monografijose. O dėl sumoksleivėjimo, – nors tai ganėtinai sunku, bent man, drįstu priminti moksleiviui L.J., kad jo literatūros vadovėlyje apie Mackų ir Liūnę Sutemą yra atskiras skyrius. Vadovėlį reiktų pasiskaityti, o Mackaus knygos, jei nenori, – neskaityk.
     Dėl skyrių atsklandų (ne iliustracijų) nesileisiu į ginčus, nesijaučiu gerai išmanąs šią sritį. Kad reiktų nuotraukos – ir aš rengdamas knygą taip maniau ir siūliau dailininkui; dabar džiaugiuos, kad nuotraukos nėra, nes tokiu būdu atspaudus vargu bau pažintum žmogų.
     O didžiausią įspūdį Tavo opuse padarė tai, jog, išaiškinęs, kas ir kaip turėjo rengti norimuosius matyti Mackaus rinktinius raštus, diagnozavęs mano kūrybinę impotenciją ir apkaltinęs plagijavimu etc., sugebėjai nė pusės žodžio nepasakyti apie „smulkmeną“, dėl kurios rengta ši knyga, – apie paties Mackaus tekstus. Sektinas profesionalios recenzijos pavyzdys. Sveikinu!

Padažnėjo vadinamieji buitiniai nacionaliniai konfliktai, ypač Vilniaus parduotuvėse ir visuomeniniame transporte. Lietuviškai prakalbinus rusakalbį, neretai buvo atsakoma – „kalbėk žmoniškai“ („govori po čelovečeški“). [...]
1956 m. A. Sniečkus gavo pasipiktinusio poeto Pauliaus Širvio laišką, kuris pašto ryšių skyriuje negalėjo susikalbėti lietuviškai. „Aš kalbu apie didžiarusišką nacionalizmą, – rašė P. Širvys. –  Būtina apie tai kalbėti. Iki šio laiko buvo kalbama apie lietuvių buržuazinį nacionalizmą. Bet kas jį kursto? Ir vienus, ir kitus nacionalistus-šovinistus reikia išdeginti įkaitinta geležimi“. (LR, 1992-03-17, nr. 52, p. 7)

Būsima respublikų sandrauga – nuo Estijos iki Ukrainos – galėtų sudaryti rinką, kuri palaipsniui įeitų į Europos Sąjungos struktūrą. Ukrainiečiai pabrėžė, kad tarp šių respublikų yra daug bendro ir kad jos nenori sąjungos su Azija. Šioje Europos dalyje reikalinga buferinė zona tarp demokratijos ir Azijos struktūrų: „Tegul karinė siena eina ryčiau Ukrainos.“ (KB, 2017, nr. 3, p. 85)

Jau daugiau kaip metai tamsius rūsius palieka knygos, rašytos prieš šimtmetį, taip pat tokios, kurios buvo sukurtos prieš pat karą. Du nedidelio kolektyvo žmonės išdėsto knygas ant didelių stalų, apdoroja jas bibliografiškai, nurodo jų vietą kartotekoje, kataloge, lentynose. Rodos, daugelio spausdintų veikalų personažai primerkia akis – taip ilgai nematė šviesos... (p. 3)

Paliekant nuošalyje visokias literatūros teorijas, mes knygose skaitome save arba jose ieškome savęs, vyksta dialogas su savimi. Jokia teorija nežino ir negali žinoti, ką aš pats sau perskaitau. Tokiu būdu skaitymas tampa kūryba, individualiu teksto atkūrimu.

Vieną sekmadienio popietę Skiemonių pusėje girdisi susišaudymas, net kulkosvaidžio kalenimas. Šūviai tai artėja, tai vėl tolsta. [Kiek pavyko išsiaiškinti, omenyje turimos 1945-ų balandžio 8-ą prie Žiogių kaimo vykę Liūto rinktinės 1-osios Kęstučio kuopos Medvėgalio būrio kautynės su NKVD kariuomene ir stribais; žuvo devyni partizanai.] O rytojaus dieną eidamas į mokyklą nuo Žiogų ant kelio vis pastebiu prilašėjusio kraujo. Taip kruvinu taku einu ligi miestelio ir juo ligi valsčiaus būstinės, kur aikštelės patvory guli ar tik ne šeši lavonai – basi, pusnuogi, kruvini... Šiurpesnio vaizdo gal ir Dantės „Pragare“ nėra. Nors stauk iš siaubo! Atsargiai prieina artyn kokia moterėlė, užsidengusi skarele veidą, ranka parėmus smakrą, žegnojasi, išniekintuosius apžiūrinėja: ar nėra savojo... o juk buvo ar dar ateis motinos ir atpažins savo vaikus!.. Suspaus jos savo krūtinę, kad širdis nesprogtų, užsikimš gerklę, kad nesuriktų, nes nuo valsčiaus gonkelių sargybiniai stebi, kas ateina, kaip kas pravirksta: labai svarbu sužinoti, kas šitie „banditai“, iš kur jie. Kai kuris jau žinomas: pro atvirą langą girdisi, kaip raštinėje [valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas] Satkūnas kvatodamasis šūkauja: „Skudutiškio zakristijonas su žvake rankoje...“ Taip, vienam lavonų į saują įdėta jo lytis...
     Ateina mokinių. Tyliai artinas, kaip per budynes. Kas jiems sakyta? Direktorius šaukia į pamokas. O ką kalbėti pamokoje? Vaidinti, kad nieko nematėm? Rodytis, kad esi kaip Satkūnas, kaip koks skrebas. Va, nešuosi klasėn Biliūno vaizdelį „Kliudžiau“. Skaitome: „Radau ją patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą...“ Mokiniai teisingai suvokė, kodėl pabrėžiau žodį „patvoryje“, ir mergaičių akys ėmė rasoti. O kai privariau iki žodžių „iš žaizdos dideliais juosvais lašais lašėjo ant smėlio sukrešėjęs kraujas...“, nebeišlaikė ir skaitovas – verkė visa klasė... Biliūnas su savo vaikystės dienų širdies skausmu dalyvavo gal tikrai vienintelėse tokiose keistose partizanų šermenyse, nes kitokių nebuvo – po dviejų dienų, kai lavonai pradėjo dvokti, skrebai nutempė juos prie netoli esančios žvyrduobės ir užkasė. „Šunims šuniška mirtis ir šuniškos pakasynos...“ – pasakė toje ceremonijoje dalyvavęs naujas valsčiaus komsorgas, ne mūsų krašto žmogus. [1989-ų gegužę tie partizanų palaikai buvo perlaidoti naujosiose Skiemonių kapinėse, įrengtas kapas-memorialas.] (Rapolas Šaltenis, Aš – mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai, 2007, p. 140–141)

Baigusios mokyklą dar ilgai mano ranka buvo sukietėjusi, niekaip negalėjau atsikratyti tos įkaltos į galvą „ideologinės“ tiesos, nes nežinojau jokio kito būdo, kaip vertinti meno kūrinį. Tai sielos paralyžius... Ir gal tik vienas mokinukas – A. Vienuolio mokyklos abiturientas, baigiamųjų egzaminų metu pasirinkęs temą iš T. Tilvyčio poemos „Usnynė“ (kuri gavo Stalino premiją), visiškai ją sukritikavo, nepadaręs nė vienos nei gramatinės, nei stilistinės klaidos. Švietimo ministerija, ilgai svarsčiusi šį neeilinį įvykį, vis dėlto turėjo jam parašyti aukščiausią pažymį. Tai buvo Tomas Venclova. (Be grimo: šelmiški prisiminimai, 2004, p. 87–88)

buvau ir knygos viršelį sukomponavęs, net vad. meno taryba patvirtinusi; ketvirtam viršelio puslapy – Bruno Vešotos pieštas šaržas; priešlapiuos buvo keturi Pilkos ekslibriai

Chicago, 1963.V.26: [...] prislėgė žinia apie Romualdo Juknevičiaus per ankstyvą mirtį [†1963-04-13 57-erių]. Ar ne šis korespondentas jį scenos darbui pastūmė? Reikėtų nebanalų nekrologą bent prašyti, jei pavyks, tik gal įspūdžiai turi prisirpti, rašymui pribręsti... Abudu jūsiškiai nekrologai, atvirai prisipažįstu, manęs nesujaudino ir nepatenkino [jei tiksliai išsiaiškinau: 1963-04-16 Tiesoj buvo nekrologas, pasirašytas: grupė draugų, ir Literatūroj ir mene 1963-04-30 Juozo Grybausko rašinys „Skaudus ankstyvas praradimas“]. Bet gal neturiu teisės nuomonei pareikšti. 

1965.V.13: [...] Jei tektų kada susitikti Viktorą Dineiką, gal neatsisakytumėt perduoti manąjį sukakties [65-mečio] proga pasveikinimą bei sustiprėjimo linkėjimo žodžius. Jis visada buvo didelis darbininkas, įvairiagalįs, įvairiarūšis. Nuo daugelio kitų skirtingas.
     Antanina [Vainiūnaitė-Kubertavičienė], greta kitų knygų, atsiuntė M[arko] Petuchausko „Teatras – amžininkas“. Kokias metamorfozes teko pergyventi Kauno scenai! – net tikėti nesinori. Betgi gyvenimas eina savuoju keliu.
     Ragina ir ragina spausdinti prisiminimus apie lietuvius rašytojus ir scenos žmones. Tikina, jog sugebu įdomiai papasakoti. Tik nelabai tąja propozicija susižaviu. Vienu laiku rūpėjo palikti lyg ir „memuarus“: juk pergyventi gal jokioj istorijoj nebuvę dalykai! Gal sumanymas ir įsikūnys: škicų, regis, nemažai prisirinko.
     Niekad nesijaučiau emigrantas, tik kituose kraštuose gyvenąs klajūnas. Iš šio taško ir gyvenimą apžvelgčiau. Ypač teatrinius dalykus. Kas gal labiausiai rūpėjo ir tebedomina.
     Nugirdau, kad bus spausdinama Juozo Vaičkaus monografija. Jisai Amerikoje daug įdomių takų yra išmynęs. Kažin, ar biografui tie darbai numanomi? Abejoju, nes jo archyve, kurį kadaise buvau iš giminių išpirkęs, nedaug tos dokumentacijos tebuvo. Man pasiliko atminty Vaičkaus „tolerancija“: viešai skelbdavo, kad manieji pastatymai buvo stipresni! Panaši „pakanta“ anąsyk tikrai stebindavo. Vaičkų Amerikoje visaip bandė „naikinti“ A[ntanas] Vanagaitis: matyt, kažkokias senas sąskaitas suvesdavo. Kaip bebūtų, spėju, jog amerikinis Vaičkaus laikotarpis bus nepilnagrūdis. / [...]
     Būki sveika, žvali ir laiminga!
                                                        Baltą ranką bučiuoja Stasys P. 

Chicago, 1966, gegužės antroji: [...] A[ntano] Vengrio „Kastantas Glinskis“ ilgo laiko darbas. Knyga labai daili. Turinys nemenkas. Ypač stiprūs K.G. bendradarbių [Antano] Jasūdžio ir [Vinco] Dulaičio prisiminimai-ištraukos: daiktiškos, su meile rašytos. Mažiau patiko Kauno laikotarpis, protokoliškai, su ekskursijomis į kitus asmenis parašytas. Glinskio A. Vengris, mano galva, dar neatskleidė, nors pastangos nesmulkios. Glinskio patėvio laidotuvės, kurioms karštos vasaros metu nei Jurbarke, nei pas gubernatorių Kaune gimnazistukas Kastantas leidimo negavo ir turėjo važiuoti net į Peterburgą, kur tik sinode laidojimo privilegiją išgavo: trūnijančio lavono vaizdas Glinskį net pasakojant šiurpu nukratydavo. Vaje, daug dalykų monografijoje pramirksėta. Bet kiekviename darbe klaidos gali pasitaikyti. / [...]
     Apie save? Pasidariau Garpagonas arba Skrudžas: taupau kiekvieną atliekamą centelį, kad galėčiau kur išvykti: Europon, Meksikon ar į kurį pasaulio galą [...]. Dabartinėmis sąlygomis visos baterijos jau baigia išsekti, o jas pripildo tik naujos sąlygos, nematyta aplinka ir mano keistam būdui palankesnė atmosfera. Kitaip viskas pasidaro anemiška ir nepilkiška. Toks jau organizmas ar palinkimas. / [...]
     Dar sykį „I thank you“ už Glinskio monografiją. Su juo vaidinau, kaip knyga rodo, net 21 veikalą. Kai kurie vaidmenys pasisekė. Mėtė mane iš netikėto vaidmens į nelauktąjį: tai padėjo sutvirtėti, diapazoną praplėsti. Tarp kitko, iš medicinos rūmų į pirmąją kapinių duobę pelenų urną nunešiau savomis rankomis. Dalyvavo ceremonijoje tik 3 žmonės: našlė, brolis ir aš. (Nors gyvenime buvom gal kiek panašūs.)

2017-05-27 Laukuvoj buvo paminėtas Dalios Grinkevičiūtės 90-metis. Mišios su dviem vyskupais (bažnyčios sienos trūkinėja), po jų žmonės ėjo prie kitapus šventoriaus tvoros stovinčio Stefanijos ir Juozo Milių namo (Eitvydaičių g. 7), kuriame atleista iš darbo pas mokytoją Aldoną Šulskytę 1974–1987-ais gyveno Grinkevičiūtė. Šulskytė po Grinkevičiūtės mirties ten buvo įrengusi memorialinę ekspoziciją (Šulskytė mirė 2008-ais; eksponatai perkelti į Šilalės krašto muziejų). Loreta Kalnikaitė sakė, kad čia, patvarkius patalpas, ketinama įrengt naują ekspoziciją, o kol kas yra informacinis stendas, kad ne tik svečiai ir viešnios, bet ir patys laukuviškiai galėtų sužinot, kas per žmogus šiame name gyveno.

Pokalbį tęsti nebebuvo prasmės. Į mane su neapykanta žvelgė įniršęs stalinistas, kuris, jei galėtų, šią minutę uždėtų man antrankius.
     Atsistojau ir išeidama jam pasakiau:
     – Sekretoriau, nepaisant visko, aš jums dėkinga už atvirumą. Nenoriu likti skolinga. Atvirumas už atvirumą – paskutiniai mano mirštančios motinos žodžiai buvo: „Kodėl mūsų visų keturių nesušaudė tada prie vagono durų...“ Dvidešimt ketverius metus aš netikėjau šiais žodžiais. Ir tik šiandien jūsų kabinete aš supratau, kokia teisi buvo mano motina. O jūsų reikalavimą išvykti iš rajono aš įvykdysiu, bet tik po to, kai Laukuvą apleis Minos Kaganaitės ir jos motinos žudikai. Žmogžudžių pavardės 30 metų žinomos kiekvienam, be abejonės, ir jums, ir saugumo organams. Bet kaip keista, jų gyvenimo netemdo joks debesėlis... Jų niekas nepersekioja ir nereikalauja išvykti iš rajono...

Per karą žmonės slėpė nuo sušaudymo Kaganienę ir jos 14 metų dukrą Miną. Moterys gyvendavo tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką. Taip jos slapstėsi apie porą metų. Visi tai žinojo, bet niekas neišdavė. Tačiau atsirado du niekšai, kurie susitarė jas nužudyti, norėdami pasisavinti jų daiktus. Vieną naktį jie nužudė mergaitę. Vienam iš žudikų grįžus namo, jo vežime kažkas matė Minos klumpaitę. Prie vieškelio, po pušaite, atsirado nežinomas kapas. Ėmė sklisti kalbos, kad Mina nužudyta. Motina naktimis ateidavo prie kapo ir balsu raudodavo. Kuo toliau, tuo nelaimingoji motina šaukė vis garsiau ir klaikiau. Ji jau nebesaugojo savo gyvybės. Jos kraupios raudos sklisdavo naktimis po aplinkinius kaimus. Žmogžudžiams buvo labai lengva ją nutykoti. Motiną jie taip pat nužudė. Pavasarį iš Lūksto ežero buvo ištrauktas pagyvenusios moters lavonas, kurio niekas neatsiėmė. Žmonės neabejoja, kad tai buvo Kaganienės lavonas. Nežinomos rankos nuolat supildavo po pušim Minai kapą, pasodindavo gėlių. Kitos rankos iš po nakties gėles išraudavo, išmėtydavo, kapą sulygindavo su žeme. Ši kova tęsėsi 30 metų. Apie Minos ir jos motinos nužudymą liaudis sudėjo ilgą graudžią sakmę ir ją dainuodavo. Joje buvo minimos ir abiejų žudikų pavardės. Atskirus sakmės posmus žmonės atsimena ir dabar. Nenubausti žudikai tebegyvena ir šiandien.
     1973 metais reikėjo platinti vieškelį į emigranto L[eono] Joniko tėviškę. Tada Laukuvos apylinkės vykdomasis komitetas nutarė Minos Kaganaitės palaikus perkelti į kapines. Atkasus kapą, šalia Minos kaulelių visi pamatė vieną medinę klumpaitę. Ekshumacija buvo labai keista: joje nedalyvavo joks gydytojas, joks prokuratūros atstovas, nebuvo atlikta palaikų teismo medicinos ekspertizė. Nebuvo iškelta byla. Susidarė įspūdis, kad žmogžudžiai yra valdžiai kažkuo įsiteikę ir už tai jiems buvo suteikta neliečiamybė. (Lietuviai prie Laptevų jūros, 2005, p. 226–228)

Ir dar vienas renginys buvo prieš šnekėjimus apie Grinkevičiūtę. 1991-ais Laukuvoj buvo pastatyti Trys Kryžiai valsčiaus tremtiniams atminti. Daugiau kaip per ketvirtį amžiaus stovėjusieji sunyko; šį pavasarį pastatyti nauji. Kalbėjęs seniūnas baigdamas norėjo žybtelt išmintim: esą medis laikinas, bet atmintis amžina. Oi kokia ji striuka ir linkus kreivazot, – pagalvojau.

1941 m. rugsėjo 1 d. mus, 15–50 metų moteris, pėsčias išvarė į Telšius ir sudarė žydų getą, kuriame buvo apie 500 kalinių. Per stebuklą su manimi ir seserimi išėjo ir mūsų mama. Apie 400 moterų ir mažų vaikų tą dieną sušaudė Geruliuose. [...] Laiške Laukuvos viršaičio Tado Tallat-Kelpšos vaikams Mokytoja pasakojo, kaip viršaitis išgelbėjo jos motiną ir seserį nuo sušaudymo Padievyčio miške. Naktį, savo globėjo Stirbinskio lydima, Dora ėjo pas viršaitį prašyti, kad padėtų į daboklę uždarytoms jos motinai Ievai ir sesutei Minai. Su dėkingumu prisimena, kaip širdingai ją priėmė viršaitis ir jo žmona. T. Tallat-Kelpša padėjo joms pabėgti: „Tai buvo naktis, viena iš tų istorinių naktų Lietuvoje, kai lietuviai gelbėjo žydus ne tik nuo vokiečių kulkų, kai dalijosi su mumis ne tik duona ir druska, bet ir širdies šiluma, nuostabiais žmogiškais jausmais.“ Tačiau juk buvo ir kitaip... Mokytojos mama ir sesuo keletą mėnesių slapstėsi pas Emiliją ir Stanislovą Laurinavičius, bet vėliau „pikta ranka iš jų išvedė ir nukankino“.

Šiandien gal dar sunku patikėti, kad Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos istorinei savikūrai ir raiškai Europoje ir pasaulyje gali reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto kūryba XIX amžiuje („Ką mums paliko Gintaras Beresnevičius?“, 2006-08-26, nr. 34, p. 3)

Viliuosi, kad ši polemika padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? (p. 54)

Kai [1996-ais] buvo statomas paminklas Gediminui, archeologai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senieji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiūrėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią skulptūrą. (p. 56)

1945 m. rugpjūčio 21 d.

Brangieji,
Šiuo metu esu toli nuo Jūsų, t.y., netoli nuo Lediniuotojo vandenyno šiaurinėje Uralo kalnų dalyje, Komi ATSR, Vorkutos anglių pramonės centre, iš kur siunčiu Jums viso geriausio ir linkiu sveikatos, taip pat trokštu, kad Viešpats Dievas Jus globotų. Kelionėje buvome 12 dienų. Kelionė buvo sunki, bet laiminga: Vorkutą pasiekėme visi sveiki, ir savijauta gera, tik klimato sąlygos kitos kaip Lietuvoje, todėl iš karto sunku priprasti. Dar negaliu užmiršti to džiaugsmo, kurį jaučiau Kaune, matydamas Jus visus sveikus. Dėkoju jums už visą gėrį, kurį patyriau iš Jūsų.
Nors šiuo metu mes taip pat sotūs, bet, jei yra galimybė, prašau atsiųsti man šių produktų ir rašymo reikmenų [ko prašo, laiške surašyta iš eilės; kad būtų aiškiau – perrašau stulpeliu]:

1. riebalų (lašinių) 2 kg,
2. cukraus ½ kg,
3. kavos ¼ kg,
4. džiovintų vaisių 1 kg,
5. dantų šepetėlį,
6. vieną dėžutę dantų miltelių,
7. 6 paprastus pieštukus,
8. 3 cheminius pieštukus,
9. 25 lapus rašomojo popieriaus,
10. 25 laiškų vokus,
11. svogūnų ir česnakų ½ kg,
12. 20 tablečių Sevion,
13. ¼ kg paprasto muilo,
14. 20 tablečių Redoon,
15. 20 tablečių Prontozil,
16. medinį šaukštą,
17. 50 lapų rūkomo popieriaus,
18. 50 popirosų (cigarečių),
19. pinigų – 150 rublių,
20. ½ kg tabako.

Siuntinys turi sverti ne daugiau kaip 8 kg su įpakavimu. Kai ką galima ir sumažinti, bet jei atsirastų vietos, galima padidinti riebalų (lašinių) ar ką nors iš vitaminų ar kepinių. Siuntinį prašau siųsti šiuo adresu: Komi ATSR, Vorkutos miestas, šachta nr. 29, Kniūkšta Antanas Kazio.
Be to, prašau rašyti apie savo gyvenimą. Tai mane patenkintų, ir aš labai džiaugčiaus. Siunčiu nuoširdžius sveikinimus visiems iš tolimos Šiaurės. Tegu laimina Jus visus Viešpats Dievas. Iki pasimatymo. Kada nors pasimatysime. Jūsų Antanas.