[...] „Pergalės“ žurnale (1976, Nr. 12) gana plačiai recenzavo mano redaguotą Adomo Mickevičiaus poezijos tomą „Lyrika. Baladės. Poemos“. Iš vėlesnės publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir pokalbių su Irena paaiškėjo, kad ji sielojosi dėl nevykusio „Pono Tado“ leidimo (1974), baigto versti ir redaguoto Justino Marcinkevičiaus (leidyklos redaktorius Valdas Petrauskas), ir atvirai pasakė, jog jei man tektų redaguoti šio kūrinio naują leidimą, būtina atkreipti dėmesį į „nuredaguotas“ Putino vertimo vietas. Tuo įsitikinau ir aš pati po kiek laiko redaguodama kitą „Pono Tado“ leidimą (1978) ir, ką pastebėjau, stengiausi nurodyti buvusiam specialiajam redaktoriui, bet šis nebuvo patenkintas, nors kai ką ir atstatė. (Apie kitus ir save, 2016, p. 205)

Kosto Aleksyno parengtoje A. Vienažindžio rinktinėje „Kaipgi gražus gražus“ (Vilnius, 1978) paskelbtas 13 laiškas „Saviškiams“, datuojamas 1870 m. lapkričio 7(19) dieną, rašytas iš Peterburgo, rodytų kunigą tuo metu ten buvus, tačiau Krikšto metrikų knygoje dieną prieš ir dieną po (t.y. lapkričio 6(18) ir 8(20) dienomis) įrašyti Krikšto aktai. Ar galėjo kunigas per vieną parą nuvažiuoti tokį atstumą ir grįžti? (p. 8–9)

Vytautas Mačernis Ateities puslapiuose (1936–1940) 

Visai atsitiktinai Žemaičių Prieteliaus laikraštyje suradus kelis nelabai žinomus Vytauto Mačernio eilėraščius (poeto knygose jų nėra), kilo noras tikslingai perversti ir mėnesinio moksleivių žurnalo Ateitis komplektus, nes jame lygiai tuo pat metu kaip irŽemaičių Prieteliuje (bet jau visos Lietuvos, o ne regioniniu mastu) ėmė viešai ir plačiai reikštis jaunasis kūrėjas.
Žemiau pateikiu duomenis apie Mačernio publikacijas ar su jo asmeniu susijusią kitą informaciją, pastebėtą Ateitiesžurnalo 1936–1940 metų puslapiuose.

— eilėraščiai:

• dauguma žurnale skelbtųjų įdėti į rinktines Po ūkanotu nežinios dangum (1990) ir Man patiko tik vandenys gilūs (2014), tekstai identiški: 1936, nr. 10, p. 375 – Nėra laimės; 1937, nr. 4, p. 158 – Miražai; nr. 11, p. 393 – Laiškas Kristui; 1937/38 [žurnalas imtas derinti ne prie kalendorinių, o prie mokslo metų, puslapių numeracija tęsta], nr. 1(13) [1938-01], p. 520 – Snaigių muzika; nr. 3(15) [1938-03], p. 651 – Susigalvojimas; 1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 72 – Mergaitei; nr. 6 [1939-01], p. 344 – Vizija; nr. 9 [1939-04], p. 533 – Kalnų pasiilgimas;
• 1938/39, nr. 1 [1938-08], p. 4–5 išspausdintas eilėraštis Į viršūnes! Kadangi tekstologiniu požiūriu šio kūrinio situacija susiklostė mįslingai, komplikuotai, pateikiame jį tokį, koks buvo paskelbtas Ateitiesžurnale:

Į viršūnes! 

Apie kraštą, kur girios ir gojai,
Apie šalį, kur pakelio uosiai,
Apie vargą, kur žemėj bujoja,
Apie darbą aš jums padainuosiu. 

Iš dangaus lijo plienas ir pūtė,
Pūtė šiaurės vakaris toks kietas.
Ėjo žmonės per audras, per liūtis
Ir per dygų, žverblantį lietų. 

Ėjo žmonės visi į tą šalį,
Iš gyvybės skubėjo į mirtį.
Ėjo žmonės parodyt, ką gali
Ir darbais nuveiktais pasigirti. 

Jie nelikdavo niekad prie vartų:
Bėgo, griuvo ir grūmės su vėjais
Ir, pargriuvę šimtąjį kartą,
Vėl į priekį tolyn nuskubėjo. 

Jie vis lipo aukštyn į tą kalną
Ir skubėjo visi į viršūnes,
Kur nevargina rytmečio šalnos
Nei čiobrelių, nei lauko ramunės. 

Mes su jais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su jais ir per audrą, per lietų,
Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant
Mes pakelsime Lietuvą. 

Mes pakelsime šalį, kur miega,
Miega lauko kapuos tiek didvyrių.
Mes su tais, kurie dirbo per jėgą:
Už tėvynę kentėjo ir mirė. 

Mes su tais ir per ūkaną skaudžią,
Mes su tais ir per drebantį lietų,
Darbo meilei ir džiugesiui gaudžiant,
Mes pakelsime mylimą Lietuvą.

Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje Po ūkanotu nežinios dangum kaip eilėraščio visuma be jokių komentarų pateiktos tik pirmosios keturios šio eilėraščio strofos. Būtų galima pamanyti, kad sudarytojas tiesiog „pražiopsojo“ paskutinius keturis posmus. Bet… Mažeikių gimnazijos literatūrininkų būrelio laikraštėlyje Atošvaistė, 1939, nr. 6, p. 3, taigi išėjusiame šiek tiek vėliau nei aptariamas Ateities numeris, irgi yra skelbiamos tik pirmos keturios „Į viršūnes“ strofos…
Tame pačiame penktame puslapy, kur yra „Į viršūnes!“ pabaiga, išspausdintas eilėraštis „Prisikėlimas“, irgi nebuvęs perspausdintas knygose [jo tekstą žr. prie kito Mačernio eilėraščio tuo pačiu pavadinimu, buvusio Žemaičių Prieteliuje].
[Coll. Pranas neiškėlė jokios hipotezės, kaip galėjo atsitikt, kad eilėraščio tęsinys, esantis gretimame puslapy (nieko nereikia vartyti!) tapo „pražiopsotas“, kaip ir visas kitas ten pat buvęs Mačernio eilėraštis. Pasvarstęs padariau išvadą, kuri vienintelė pasirodė bent jau panaši į logišką: „pražiopsot“ buvo įmanoma tik vienu atveju – jei to penkto puslapio tame žurnalo numerio egzemplioriuje, kurį prieš akis turėjo Po ūkanotu nežinios dangum parengėjas, paprasčiausiai... nebuvo; po ketvirto ėjo devintas ar kuris kitas puslapius, t.y. trūko spaudos lanko ar puslankio (į puslapių numeraciją toli gražu ne visada kreipiame dėmesį); tokių dalykų pasitaikydavo, ir dabar pasitaiko, tiesiog brošiūruojant įvyksta klaida. Dėl tos pačios priežasties, manau, tik keturi eilėraščio posmai mažeikiškių Atošvaistoj, tekstą jie ėmė irgi iš brokuoto numerio egzemplioriaus. – Jokios kitos priežasties (bent kiek panašios į pagrįstą) nepajėgiu sugalvoti.]

— proza:

• du knygose perspausdinti tekstai: 1938/39, nr. 7 [1939-02], p. 421–422 – Aš atnešiau jums saulės patekėjimą; 1939/40, nr. 3 [1939-10], p. 146–149 – Ramybės Bankas.

— straipsniai:

• 1938/39, nr. 5 [1938-12],  p. 287–289 knygose nepublikuoti Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai; 
• to paties nr. p. 304–305 – referuojamoji informacija Žemaitijos moksleivių meno vakaras; knygose nepublikuota; apie savo paties dalyvavimą renginyje tiek: „Vytautas Mačernis skaito savo eilėraščius“. [Šis tekstas yra tinklarašty.]

— nuotraukos:

• 1938/39, nr. 5, p. 272 Žemaičių moksleivių meno vakaro, įvykusio Tauragės gimnazijoje 1938-11-26, programos dalyvių nuotrauka, kurioje yra ir Mačernis;
• 1938/39, nr. 10 [1939-05], p. 591 portretinė Mačernio, kaip vieno iš „uolesniųjų bendradarbių abiturientų“, nuotrauka.

— varia:

• 1937, nr. 9, p. 328 informuojama, jog Telšių gimnazijos literatų būrelis „išrinko naują valdybą, kurion įeina: pirm. Vyt. Mačernis, sekr. D. Marčiūtė ir kasininku M. Miliūta“.
• 1937, nr. 12, p. 473 esančioje žinutėje iš Telšių pranešama: „Liter. būrelio pirmininkui Vyt. Mačerniui susirgus, pirmininko pareigas eina Ald. Marčiūtė.“
• 1938/39, nr. 2 [1938-09], p. 120 išspausdintoje informacijoje iš Telšių rašoma: „Literatai išsirinko naują valdybą, nusistatė naujus planus šiems mokslo metams. Be to, L. Kupstaitė paskaitė gražią kaimo nuotaikos novelę, o V. Mačernis kelis savo vasaros atostogų eilėraščius.“
• 1938/39, nr. 3 [1938-10] juokų skyrelio „Kreivos šypsenos“ pranešime iš Telšių pateikiamas toks mįslingas dialogas:

Vytas, įsikarščiavęs per literatų susirinkimą:
– Lauk baslius! Mums nereikia miegalių!
Rūta (pirmininkė):
– Tai prašau išeiti. (p. 187)

• 1939/40, nr. 1 [1939-08], p. 55 išspausdintoje žinutėje iš Švėkšnos apie ten vykusį Žemaitijos moksleivių meno vakarą, be kita ko, rašoma: „Toliau ta pati L. Kupstaitė ryškiai perskaito du čia neatvykusio telšiškio abituriento V. Mačernio eilėraščius.“
• 1939/40 mokslo metų nr. 9 ir 10 – paskutiniųjų dviejų numerių (jie pasirodė prieš pat sovietų invaziją, okupacijų laiku šis leidinys Lietuvoje nėjo) viršelio trečiuose puslapiuose – moksleivių literatų, bendradarbiavusių žurnaluose Ateities spinduliai ir Ateitis, almanacho Pirmieji žingsniai reklaminės informacijos; pranešama, jog tarp kitų autorių „su eilėraščiais almanache pasirodo“ ir Vytautas Mačernis. Ten du Ateityje skelbti kūriniai – „Susigalvojimas“ ir „Miražai“. (Beje, lyginant eilėraščių tekstus, pateiktus žurnale, almanache ir Vytauto Kubiliaus parengtoje knygoje, krenta į akis skyrybos ir didžiųjų raidžių rašymo skirtumai, galintys turėti įtakos intonaciniam ar net prasminiam šių kūrinių lygmeniui.)

Pirmieji žingsniai
Keletas pastabų apie naujai pasirodžiusį „At[eities] Spindulių“ bendradarbių almanachą

Moksleivija – priaugančioji karta. Ji kartu yra ir mūsų literatūros bei mėgėjų prieauglis. Literatūrinis gyvenimas gimnazijose yra labai gyvas ir įdomus. Tačiau ligšiol jį buvo galima stebėti tik probėgšmais ar tai moksleivių laikraščių puslapiuose, ar literatūriniuose vakaruose.
     „Ateities Spinduliai“ pirmieji ėmėsi iniciatyvos moksleivių literatūrinį gyvenimą ryškiau pavaizduot. Neseniai pasirodžiusiame šio laikraščio bendradarbių almanache „Pirmuosiuose žingsniuose“ mes randam sukauptą gana pilną mūsų moksleivijos literatūrinės kūrybos vaizdą. Čia galima matyti, kuria linkme formuojasi pačios jauniausios mūsų literatų kartos kūryba. Nors neaiškiai, bet galima įžiūrėti naujas apraiškas ir naujus diegus, kurie ateityje skleisis, žydės ir neš mūsų literatūrai vaisiaus. Įsiskaičius šį almanachą, ryškėja ir tie dalykai, kurių mūsų rašančioji moksleivija turėtų vengti.
     Almanachas turi du skyrius: poezijos ir beletristikos. Kadangi šie žanrai jau savo esmėj yra tokie skirtingi, o ir moksleivių kūryboj jie nevienoda linkme vystosi ir nevienodų rezultatų yra pasiekę, tai teks apie juos pakalbėti atskirai.
     Eilėraščiai telpa šių autorių: P[ranės] Aukštikalnytės, J[uozo] V. Ašmanto, K[azio] Bradūno, A[ldonos] Čepaitės, V[ytauto] Čėsnos, A[lbino] Dainos-Šiurnos, J[anės] Daugirdaitės, V[yt]. Dumskio, P[auliaus] Drevinio, St[asio] Džiugo, Pr[ano] Gudaičio, V[alės] Inčiūraitės, J[uozo] Iškausko, Br[oniaus] Jasaičio, Alb. Janiūno, E. Karaliūtės, St[asio] Krasausko, K[osto] Kubilinsko, J[ono] Linkonio [= Linkaus?], V[ytauto] Mačernio, A[nzelmo] Matulaičio [vėliau Matučio], Eug[enijaus] Matuzevičiaus, Leon[ardo] Matuzevičiaus, P[etro] Maldonio, H[enriko] Nagio, A[ldonos] Nasvytytės, J[ono] Nausėdos, J[ono] Narbuto, St[asės] Niūniavaitės, P[etro] Orvido, B[irutės] Pečiokaitės, B[enedikto] Siliūno, A[lekso] Šato, K[osto] Šilgalio, A[dolfo] Veličkos, J[uozo] Žemaičio ir V[yt]. Žvirzdžio. Almanacho redaktorius [Bernardas Brazdžionis] įžangos žodyje yra teisingai pastebėjęs, kad moksleivių kūryba dabar yra aiškiai veikiama naujojo mūsų poezijos stiliaus. Kai kuriuose eilėraščiuose galima įžiūrėti net aiškios atskirų vyresniųjų autorių įtakos, tačiau šiaip jau ta įtaka daugiau reiškiasi netiesiogiai, pirmiausia veikdama eilėraščių formą. Kadangi mūsų naujoji literatūra yra pasiekusi didelių formos laimėjimų ir labai lanksčiai apvaldžiusi žodžio medžiagą, tai jauniems moksleiviams šioje srityje yra iš ko pasimokyti. Perskaičius almanacho eilėraščius, pirmiausia metasi į akį, kad moksleiviai geba labai sklandžiai eiliuoti. Pavyzdžiui norisi pacituoti vieną trečios klasės moksleivės eilėraštuką:

Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
Ir jaučiu, tartum širdį kas kelia...
Ir tik šniokščia putoja upeliai,

Kalas daigas žolytės pas kelią,
Ir žiedai laukuose tuoj pabus.
Vai, tai gražūs patvinę upeliai,
Vai, tai mielas šis melsvas dangus.
                      (E. Karaliūtė, p. 38)

Taip sklandžiai sueiliuoto eilėraščio galėtų pavydėti senieji mūsų autoriai, kurie, pirmuosius ledus lauždami, ir labai sunkiai dorojosi su forma. Tas didelis formos ištobulėjimas daro tai, kad eilėraštį šiais laikais parašyti labai lengva. Bet tai turi ir daug pavojų. Rašančiam eilėraščius ima užtekti tam tikro riboto kiekio vaizdų, kurie dažnai yra kitų vartoti ir nusibodę. Jis ima eilėraščius rašyti ne todėl, kad turėtų ką nors ypatingesnio pasakyti, bet todėl, kad jam gerai sekasi žaisti rimais, kad žodžius jis lengvai suburia į ritmingus sakinius. Šis dalykas pavojingas tuo, kad rašantysis nustoja ieškot naujų idėjų ir naujų išsireiškimo būdų. Jis sustingsta, nors ir grakščioj, bet tuščioj formoj. Jo eilėraščiai darosi negyvi, nuobodūs ir panašūs į kitų tokių pat poetų eilėraščius. Perskaitęs almanacho eilėraščius, įsitikini, kad į šį dalyką daugelis mūsų jaunųjų autorių turėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti didesnio savitumo.
     Vienus almanacho autorius lygint su kitais yra sunkokas ir galbūt netikslus dalykas, nes almanache dalyvauja visų klasių moksleiviai. Išsilavinimo ir amžiaus skirtumas tarp pirmoko ir aštuntoko, be abejo, yra labai ryškus. Tačiau, nesileidžiant į kiekvieno atskiro autoriaus eilėraščių aptarimą, norėtųs atžymėti tuos, kurie ieško savitesnių formų, kurių darbuos prasikiša didesnis minties ir jausmo gilumas. Prie šių tenka skirt tuos autorius, kurie dabartiniu metu yra gimnaziją jau baigę, bet jų eilėraščiai paimti iš to meto, kol jie dar buvo moksleiviai. Tai P. Aukštikalnytė, K. Bradūnas, V. Mačernis ir Eug. Matuzevičius. Iš dabartinių moksleivių visu ryškumu išsiskiria H. Nagys. Visai atsitolinęs nuo mūsų literatūrinių tradicijų, bandąs naują formą jis stovi vienišas ir originalus su savo stipria išraiška ir gilia mintim. Iš kitų savitesni atrodo A. Čepaitė, P. Gudaitis, P. Drevinis ir kt.
     Beletristikos skyrius yra mažiau įdomus ir silpnesnis negu poezijos. Čia turbūt yra keletas priežasčių. Viena, kad mūsų naujoji beletristika iš viso nėra pasiekusi tokių aukštumų kaip poezija, ir moksleivis turi daug mažiau ryškesnių pavyzdžių. Kita yra tai, kad beletristiniai talentai lėčiau bręsta. Moksleivio amžiuje lengviau parašyti gerą eilėraštį negu gerą novelę. Be to, almanacho beletristai daugiausia yra žemesniųjų klasių. Iš beletristų almanache dalyvauja P[etras] Gailiūnas (baigęs gimnaziją), J[onas] Kazilionis, K[azys] Kėdavičius, J[onas] Krampys, St. Palubeckis, B[irutė] Pečiokaitė, K[azys] Pemkus ir Z[igmas] Umbražiūnas (baigęs gimnaziją). Beletristikoj pastebimas palinkimas į sentimentalumą, netikslus veikėjų psichologijos supratimas. Šios ydos tačiau visai nematyt K. Pemkaus novelėj. Yra ir tikro, nemeluoto nuotaikingumo turinčių darbų, nors irgi su sentimentalumo priemaišom (St. Palubeckis ir kt.). Beletristų temos iš savo aplinkinio gyvenimo. Tematikoj daugiausia vyrauja įvairūs prisiminimai. Užsimojimai nedideli. Kai autoriai geriau pažins gyvenimą, aišku, ir tematika bus platesnė, ir užsimojimai įdomesni.
     „Kad visi per keturiasdešimt į almanachą patekusių autorių išaugtų Maironiais ar Putinais, nėra pagrindo norėti“, – sako almanacho redaktorius įžangos žodyje. Savaime suprantama, kad patekimas į almanachą dar nereiškia kokio nors ypatingo pripažinimo ir dar nesuteikia „poeto“ ar „rašytojo“ titulo. Moksleivis visada turi atsiminti, kad jis yra tik bandymų kelyje ir kad jam su savo kūryba nėra ko per daug anksti smelktis į viešumą. Šis dalykas primintinas todėl, kad pastaruoju metu pradeda rodytis su savo rinkiniais, net iš moksleivių tarpo, nepaprastai didelis skaičius debiutantų. Tačiau gaila, kad tik labai retas jų tėra tam žingsniui pribrendęs. Toks skubinimasis „išsišokti“, kol dar nėra pasiekta jokių aiškesnių rezultatų, yra visai betikslis. Jeigu autoriui ateityje pavyks išvystyti savo gabumus, jam bus gėda ano menko ir ankstyvo „išsišokimo“, o jei jis bebrisdamas įsitikins, kad jo talentas užkastas ne literatūroj, o kur nors kitur, jam vėl bus gaila veltui sugadinto popieriaus.
     Iš anksto galima spėti, kad ne visi šio almanacho autoriai ateityje sieks literatūrinių laurų. Kartais iš tikrųjų yra protinga nustot rašyt (žinoma, tada, kai įsitikinama, kad neturima nieko įdomesnio ir originalesnio pasakyt). Kita dalis (reikia manyti, didesnioji) nuolat bręs ir stiprės. Bet bręs ir stiprės tik tie, kurie mokės į savo kūrybą įdėti darbo ir pasiaukojimo. Žodžio „darbas“ šiuo atveju nereikia suprast taip, kad moksleivis turi be perstojo rašyti ir rašyti, o parašęs – taisyti ir taisyti. Vien tokios rūšies darbas nepadarys iš žmogaus nei rašytojo, nei poeto, juo labiau, kad čia reikalingi ir įgimti gabumai. Moksleivis kaip tik turėtų geriau mažiau rašyt, bet rašydamas giliau susikaupt ir stipriau pergyvent. Antra vertus, iš tuščio indo neįpilsi. Tas žmogus, kurio siela tuščia, nesuras nieko verto kitiems pasakyt. Poetui ar rašytojui svarbu auklėtis tam tikra kryptim. Jis turi mokėt savo sieloj sukaupt daug dalykų. Jis turi sugebėt stipriai pergyvent ir giliai jaust. Jis turi išmokt stebėt ir pažint gyvenimą. Jo siela turi būti kaip sklidinas indas. Tada nebus reikalo pilstyt iš tuščio, bet srovė pati nesulaikomai liesis, o mintis ir jausmas savaime ieškos išraiškos.

Įsiklausyk į šviesą,
Įsižiūrėk į garsą.
Bus lengva sukti Dharmos ratą.

Hymne à la Beauté
Viens-tu du ciel profond ou sors-tu de l’abîme,
O Beauté? ton regard, infernal et divin [etc.]

Struktūros požiūriu mirtinas darbas įdėtas. Dvidešimt metų... Nežinau, ar kas nors ateityje... Sakau be jokio... Nors visada bus kvailių, tokių kaip aš. Čia niekad neįkopsi. Dirbi netausodamas nieko. Dabar, kai esi prispaustas negalių, jau negaila. Negaila, nes baigiau. Jei būčiau prispaustas negalių nebaigęs, tuomet gyvenimas pasirodytų ne tik beprasmis. [...] Grįžtu: kas ateityje dirbs ir labai greitai gaus informaciją, niekada nepadarys Joldijos jūros. Ji turi pereiti per tave. Turi pajusti jungtis. Neišeis – norėsis padaryti greitai. [...] Tuomet galės parašyti Altorių šešėl[y]. Arba Silva rerum. Tačiau Sabaliauskaitė turi meno istorijos pasiruošimą. Ji puikiai orientuojasi tų amžių dalykuose. Turėdamas pagrindus per tai gali pažinti buitį, gyvenseną ir pasaulėjautą. Bet tai vis tiek tėra istorijos papasakojimas. Šeimos, buities, kelių kartų. Tai nėra Joldija. (p. 78–79)

Panevėžys ir dangus pro ligoninės VIII aukšto langą, 2017-01-25

[...] kunigas Endrulaitis, tas, kuris taiso giesmikes, buvo iš proto išėjęs ir dar nebuvo karaliaus matęs. Bet jis ir nenorėjo karaliaus matyti. O kad Endrulaitis buvo iš proto išėjęs, tai buvo didelė paslaptis. Apie tai kalbėti negalima. Ir dėl to jis buvo išvežtas į svetimą žemę, kur yra daug kalnų. Ir prie vieno kažkokio kalno jį paliko visiškai vieną. Į tą kalną jis turėjo kabintis ir kabintis, kol jam protas sugrįš. O jam besikabinant, protas ir sugrįžo. O kai jam protas vėl sugrįžo, tai jis sugrįžo į Priekulę ir vėl ėmė krikštyti vaikelius ir mergeles. (...o buvo taip; Ne ta pastogė; Nebaigta knyga, 1977, p. 28)

– E, Tabaleikienė ima tokius žodžius į burną, kurių aš nė į rankas neimčiau. (ibid., p. 99)

Daug reikalavo, bet per egzaminus leisdavo laisvai. Buvo žmogus ūmaus ūpo. Kartais dėl kokio menkniekio taip trenkdavo į stalą kumščiu, kad visa klasė sudrebėdavo. (p. 356)

A[leksandras] Purickis buvo stačiatikis. Jo senuolis iš Vokietijos persikraustė į Rusiją. A. Purickio tėvas jau pasiekė pulkininko laipsnį rusų armijoj. Bet Aleksandras Purickis jau buvo virtęs tikru lietuviu ir lietuviškam darbui nesigailėjo nei pinigų, nei jėgų.
A. Purickis pirmasis „Aido“ [meno draugijos] pirmininkas.
Mirė A. Purickis prieš karą. Palaidotas Panevėžy stačiatikių kapinėse. Jo kapas dabar [1928-ais] visai užmirštas, apleistas – nėra net menkiausio kryžiaus. (p. 383)

8. Aleksandras Purickis (apie 1862–1912). Kunigas, visuomenės veikėjas. Nuo 1905 m. dalyvavo Panevėžio kultūrinėje ir meninėje veikloje, buvo vienas tos veiklos organizatorių, kelerius metus vadovavo „Aido“ draugijai. Buvo aktyvus kitų Panevėžyje veikusių draugijų narys, bendradarbiavo to meto spaudoje.

nuo 1928-02-01 vietoj Lietuvio ir Lietuvos vėl imtas leist Lietuvos Aidas

1919 metais sausio pirmosiomis dienomis vokiečiai Panevėžiui pasakė – adieu.
-----------------------------------------------------------
Paprastai visi nugalėtojai į miestus įjoja baltu arkliu, o bolševikų vadas jojo ant apskretusio sarčio.
-----------------------------------------------------------

Teatro pastatas, kur būdavo mitinguojama (nuotrauka iš čia)

Į vieną mitingą  [Stanislovo] Montvilo teatre ir aš pakliuvau. Estradoj karščiavosi jauni vaikėzai. Kalbėjo lietuviškai, rusiškai, žydiškai. Barstė trafaretines frazes apie bolševizmą. Bolševizmas – rojus žemėj. Gan greit nieko nereikės dirbti, o visi bus sotūs, tik reikia prakeiktą buržuaziją išnaikinti.
-----------------------------------------------------------
Pas mus į butą užėjo jaunas kareivis. Matyti, buvęs žemesnės kategorijos kontoristas.
Pasididžiuodamas kalbėjo, kad raudonoji armija Lietuvoj įves komunizmą, paskui eis į Vokietiją, o gal ir dar toliau. Raudonoji armija dabar esanti tokia galinga, kad nieko pasauly nebijo.
Už kelių savaičių vėl apsilankė tas pats kareivis. Nuotaika pakrikusi, drąsos nė už centą.
Aimanavo, skundėsi:
– Tegul velniai tuos lietuvius, lenda kaip pasiutę!
– Ar toli buvote nuėję?
– Dar už Šiaulių – nežinau, kaip tas miestelis vadinasi... Naktį kad pradėjo mus atakuoti, kad pradėjo, net plaukai šiaušiasi!..
– Ar didelės lietuvių pajėgos puolė?
– Velniai juos žino... Iš patrankų šaudė... Vos pabėgome... Bėgome kur kas išmanė...
Gerą valandą tylėjo. Kažin kokios abejonės jį kamavo:
– Ar negalėtumėt man tamsta pasakyti, kur čia kelias į Rusiją?
-----------------------------------------------------------
Lietuviai į raudonąją armiją žiūrėjo labai skersai. Nors bolševikai agitatoriai prakaituodami agitavo, kad lietuviai stotų į raudonosios armijos eiles, žadėjo visokių gerybių kalnus, bet niekas negelbėjo. Buvo paskelbtos bene dvi mobilizacijos – ir nieko. Teko matyti, kaip Panevėžio gatvėmis paskui karišką orkestrą sekė keli miesto valkatos – tiek tepasisekė bolševikams suvilioti į savo kariuomenę. Pasakojo, kad ir ši raudonosios armijos grožė paskui išbėgiojo.
-----------------------------------------------------------
Turgai Panevėžy prie bolševikų išnyko.
Iš pradžios pora turgų susirinko nemažų. Bolševikų rankos ilgos ir smalsios. Ėmė iš suvažiavusių sodiečių kas patinka ir nemokėjo. Kildavo barniai, kurie, žinoma, užsibaigdavo bolševikų naudai.
Ūkininkai liovėsi vežę į turgų. Mieste ėmė stigti produktų.
Miestelėnai traukė į sodžius ieškoti maisto. / [...]
Krautuvės stovėjo atidarytos, bet prekyba buvo parblokšta, susmukusi – trūko prekių. Krautuvininkai prekes kažin kokiu būdu parsigabendavo iš lietuvių pusės – iš Kėdainių.
Bolševikai labai lengvai išrišo maisto klausimą – išdalijo miestelėnams maisto korteles, ir baigtas kriukis! Gyventojai žiūrėjo į popiergalius ir vis dėlto sotūs nebuvo. Kai kas su tomis kortelėmis gavo po keletą svarų miltų, bet miltai buvo tokie, kad ir gera kiaulė neėstų – malūno sąšlavos. Dauguma tas korteles laikė tik atminimu – nebandė nieko gauti, gerai žinojo, kad nieko ir negaus.
-----------------------------------------------------------
Mieste didelių ekscesų nebuvo.
Atsitikdavo ir juokingi dalykėliai.
Sykį dienovidury einu Laisvės aikšte. Girdžiu, nuo balkono senoka žydė išsigandusi šaukia nesavu balsu:
– Gorodovoi, gorodovoi, grabiat!
Kareiviai įsilaužė į jos butą ir grobia, kas jiems patinka.
Vargšė žydė, matyti, užsimiršo, kad jau nebe caro laikai ir jokių gorodovoi nebėra.
-----------------------------------------------------------
Aš buvau griežtai nusistatęs neiti tarnauti bolševikams.
Fronte turėjau pamoką, kad prie bolševikų joks darbas neįmanomas.
F[eliksas] Valiukasėmė prikalbinėti mane persilaužti – užimti liaudies ūkio komisariate žemės ūkio skyrių:
– Nesišiaušk, sutik.
– Ką gi aš ten darysiu?
– Gali ir nieko nedaryti. Jei tik sėdėsi toj vietoj, ir bus gerai. Pagalvok tik – tu neisi, bolševikai vis tiek suras sau žmogų. Tą vietą gali užimti toks tovarišč, kad velniai pragare čiaudės! [...]
Po kelių pasikalbėjimų su Valiuku – sutikau.
-----------------------------------------------------------
Prisiartinus frontui prie Panevėžio, darbas pasidarė nebeįmanomas.
Kareiviai bastėsi po sodžius, po dvarus, ėmė paskutinius gyvulius, vežė paskutinius grūdus. / [...]
Ūkininkai su gyvuliais slapstėsi miškuose.
Mudu su [Juozu] Urbšiu [Jasiukaitis prisikalbino būti jo sekretorium] bombardavome [miesto komisarą] Kliorį, divizijos vadą, pulkų, kuopų vadus. kasdieną siuntinėjome jiems raštus, kad sudraustų kareivius, kad padarytų galą plėšimams.
Nieko negelbėjo.
Ir ką čia gelbės, kad patys raudonosios armijos vadai plėšė. Vienos dalies viršininkas, tūlas Muraujovas, darė smarkias rekvizicijas savo armijai. Tik paskui rekvizuotieji daiktai atsirado pas jo žmoną. O tie reikalingi armijai dalykai buvo moteriški bateliai, baltiniai drabužiai.
-----------------------------------------------------------
Kovo vidury fronte pradėjo kiek smarkėliau šaudyti.
Komunistai ėmė nervintis, nerimauti. Pradėjo vaikščioti po miestą užsikabinę šautuvus ant pečių. [...]
Gyventojams leido vaikščioti iki 7 valandos vakaro. Žinoma, komunistams tas taikoma nebuvo. [...]
Ant Panevėžio pasirodė lietuvių aeroplanas. pabėrė lapelių. Bolševikams įvarė didžiausį strioką. Smagino kojas bėgti iš miesto. / [...]
Kitą sykį [komisaras] Laurėnas jau man griežčiau priminė apie evakuaciją.
Aš griežtai atsisakiau.
Nežinau, ar jis ką manė daryti ar ne, bet man apie evakuaciją nebeprisiminė. Ir, žinoma, jokios evakuacijos nebuvo.
Kovo 24 dieną į vidurį miesto, Slobodkoj, nukrito keli vokiečių patrankų šūviai. Tai buvo apie pietus. Apie pavakarę Panevėžy nė vieno bolševiko jau nebebuvo – taip greitai jie paspruko.
Turto jokio neišvežė. Pasiėmė tik raštinių popierius.
Tą patį vakarą mieste susiorganizavo milicija. [...]
Kai kuriose vietose prasidėjo plėšikavimai, bet greitai buvo likviduoti. / [...]
Suimta apie 15 komunistų. Varant į Kauną, kely visi buvo sušaudyti, išliko gyvas tik Vladas Motiekaitis [1873 Praščiūnuose – 1950 Panevėžy].
Už poros dienų ryto metu nuo Smil[gių – viena eilutė (cenzūros?) pašalinta – vo]kiečių būrelis.
Dar už dviejų ar trijų dienų atvyko ir lietuvių kariuomenės saujelė – apie 20 žmonių.
Tai buvo pirmieji Lietuvos kareiviai, kuriuos teko pamatyti Panevėžiui. Žmonės būriais rinkosi žiūrėti. Veiduose žibėjo šviesus džiaugsmas.

[...] Skandinavų poezijos ir prozos yra puikios. Hamsunas...
Jūs apskritai mėgstate šiauriečius.
Man būdingas šiaurietiškumas. Toks rūstus. Neleidžiu skaitytojui apsiverkti, nesistengiu sugraudinti. Reikia susivokti rūsčiame kalbėjime tokiu veidu, kad sprogsta ir plyšta krūtinė nuo emocinės įtampos, bet eina. Jeigu tu gali pravirkdyti skaitytoją, padaryti jį emociškai priklausomą nuo savo idėjos, tuomet sustok. Neturi teisės to daryti kaip koks egzorcistas. Dažnai rašytojas nežino, kur jo idėjos veda. Jis nėra skaidrus. Kaip tuomet gali kitam ką įbrukti? Aš visą laiką rūstinau sakinius. Dėdavau tašką ten, kur reikėdavo suvirpinti širdį. Pasakau ir dedu tašką. Jausmas yra, bet jis užspaustas, užslėptas. (Apie Karalystę, 2016, p. 81)

1940 IX 04 [...] [Sally Salminen] „Katryną“ [2 dalys, 1939] paskaičiau. Autorės vardą keletą kartų įsidėmėjau, bet vis pamirštu. Man patinka tokios knygos – šiaurės rašytojų. Iš jų dvelkia sveikas šaltis ir jėga. Aš vertinu knygoje vidinį optimizmą. Tai pastebima pas sveikos dvasios kūrėją. Knygoje galima vaizduoti didžiausias kančias ir skausmą, bet skaitytojas junta kažkokią šviesią šilumą, kuri išplaukia iš kūrėjo įsitikinimo žmogaus žmoniškumu.
Kada kūrėjas tiki žmogumi ir jame rusenančia dieviškąja ugnimi, jis ir didžiausioj kančioj, pats, galbūt to ir nejausdamas, išveda šviesų, tik subtiliam skaitytojui pastebimą optimizmą. (Prie Nemunėlio, 2008, nr. 1, p. 43)

Vieno daug keliavusio žmogaus aš paklausiau: „Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis man atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“

Mes seniai išsiskyrėm,
tik mūsų nuotoly
kiekvieną nostalgišką vakarą
atsiveria tavo gyvos akys.
Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas,
ir aš kalbu žodžiais,
išsineštais vaikystės rankomis.

Aš grįžtu atgal į vaikystę,
į mirusį miestą,
kurį laikas apklojo anglim
ir žuvusių namų griaučiais.

Siauroj stiklo gatvelėj kaip aukso žvakidės
dega miesto akys, neužspaustos mirties nei laiko.

Kodėl mes negalėjome palikt susijungę tik akimis?
Kodėl mūsų sielos turėjo susijungti rankomis?

Kiekvieną vakarą, kai jaučiu savo likimo tikrovę,
tu ateini iš ūkanų,
iš tolimo laiko.
Tavo bokštuose skamba varpai,
tavo aikštėse renkas kuklūs miesto šventieji
ir tavo kiemų labirintuose vaikšto mano vaikystė.

Ne, mes niekada nebuvom išsiskyrę:
mes nesuskaitėm žvaigždžių, degusių virš miesto,
mes dar nepažinom savęs.

Į seną miestą tvinsta laikas,
į seną miestą grįžta šmėklos,
į seną miestą grįžta prisiminimų lūpos,
į seną miestą tiesia rankas vaikystė.

Mes niekada neišsiskyrėm:
tik raudono aksomo uždangoj
verkia baltas laivas.
(Ir mirtis nebus nugalėta, 1994, p. 91–92)

1990; 1991 – Nagroda Czesława Miłosza — apie knygą iščia: Złożona z wierszy, krótkich próz oraz fragmentów listów od  babci, jest autobiograficzną opowieścią o kraju lat dziecinnych, który  autor opuścił w wieku lat pięciu, wyjeżdżając z rodzicami „do Polszy“.

Wciąż mam pięć lat i marynarski
mundurek na sobie
Wciąż na dworcu czeka
ostatni repatriancki pociąg
-   -   -   -   -   -   -
Ten pociąg jedzie
nie zatrzymując się nigdy
-------------------------------------------
Man vis penkeri metai ir jūreivio
švarkelis ant kūno
Vis laukia kieme
paskutinis repatriantų traukinys
-   -   -   -   -   -   -
Važiuoja tas traukinys
nesustodamas niekad

Debesys viršum Lydos, sunkūs
debesys – kaip iš švino arba tylėjimo
Pamesti iš akių kaip tas miestas
Jau nieko čia, nieko čia
Nėra po mūsų – atmintis kuičiasi
akluose skersgatviuose, blyškiose
fotografijose, namų griuvėsiuos...
Ar kada nors jaunystė Tavo
Ar kada nors aš čia bėgiojau – – – )
Viskas byra kaip pelenai
Tarp mūro sienų prapuola verksmas
O, kokios tylios raudos prieš mirštant –
laukinės gervės rugsėjo skrydy
ar piktos rankos laužo šermukšnį?
Ir miesto nėr jau, net nesapnuojas
– vien tiktai debesys, andai
regėti
1987

[...] pasirodžius mano naujai knygai, Rašytojų sąjunga iš Hamburgo nedvejojo imtis jos leidybos. Vokiečių kalbos gerai nemoku, tačiau darbas su leidėjais, vadovaujant vertėjui Markui Roduneriui, buvo įdomus ir mane praturtino kaip asmenybę. Vienas iš redaktorių – Uwe Frieselis, Vladimiro Nabokovo vertėjas į vokiečių kalbą, – neleido rašyti jokių išnašų ir nuorodų, aiškinančių lietuvišką tikrovę, skatino ieškoti vokiškų metaforų ir idiomų. (p. 106)

Aš aiškinau, kad, peržvelgus žmonių požiūrį vienų į kitus, į savo tėvynę, į savo pareigą akivaizdu, jog gyvename dvasinės kultūros griuvėsiuose. Bet visada būdavo iškeliamas tik tas pirmas sakinys. Esą Landsbergis neigia kultūrą, pažiūrėkit, kiek sukurta dramų, paveikslų, kiek romanų parašyta, o „jam visa tai tėra griuvėsiai“. Suprask, Landsbergis eina prieš inteligentiją. (p. 32)

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.
Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. [...]  
Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. [...] Likome dviese su Mykolu Karčiausku.
Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?
„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.
Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“. (p. 158–159)

skardžio nuošliauža
atidengė apnuogino
kreivą išsiraičiusią šaknį
kur buvo tavo
principingumas klausiu
aš laikiau medį atsakė
(„Pasivaikščiojimas pavasarį“, 81) 

[...] Labai gerų dalykų padaręs gabus, talentingas žmogus. Gerbiau atgimimo kryptį, didžiulį indėlį nuo dramų iki dainų. Kai kada susitikdavome net ligi pat jo netekties, nelaimingos mirties, ir visada linksmai, draugiškai. Bet vis tiek negalėjau užmiršti to, ką buvau skaitęs iš jo ankstyvosios kūrybos. Liko atminty net laikraštinė publicistika tokia, apie kurią geriau neprisiminti. Tačiau „jiems“ nepavyko sukiršinti Marcinkevičiaus ir manęs, nors bandymų būta. Aš nereaguodavau į apkalbų užkabinimus, o jis nebuvo piktybiškas žmogus kaip kai kurie kiti talentai. Juolab kad per Atgimimą prasiveržė į savo naują lyriką.
Vis dėlto, gavęs tokį klausimą, turiu progą plačiau pasisakyti apie savo požiūrį ir santykį.
Nuo Sąjūdžio laikų buvom visai kartu, vienoje iniciatorių gretoje; vėliau stebėdavau atsikartojančius kairiojo sparno kurstymus – kaip mus supriešinti. Garbė Justinui, jis tam nepasidavė. Gerokai vėliau paaiškėjo (iš buvusių komunistų atsiminimų), kad jį net projektavo – galbūt viliojo – į valstybės vadovus. [Apie tai iniciatyvos autorius Vytenis Povilas Andriukaitis prisimena knygoj Justino Marcinkevičiaus laikas] Ir išvestinė intriga, kad trijų kolegų literatų vieša kritika dėl kadaise politiškai užsakytos Pušies buvo aiškinama kaip slapti Landsbergio kėslai pakenkti konkurentui. Ir tam nuodui Justinas, regis, nepasidavė. Panašiai nepavyko gudruolių mėginimai supriešinti mane su Tomu Venclova. O kaip jie abu varžėsi tarpusavy (ar ne) laipteliuose į Olimpą – ne mano reikalas. Dar ten juolab ambicingai žvalgėsi Sigitas [Geda]. Sakiau ir sakysiu, kad realus Lietuvos kandidatas į literatūros Nobelį būtų nepaprastasis ir pasaulyje žinomas Jonas Mekas. Tačiau likome dunduviai.
Žvelgiant iš distancijos atgal, verčiau regėti ir iškelti, kas žmonių poelgiuose gražu ir vaisinga. Juk Pauliaus tikėjimo polėkis kilo ir iš to, kad jis nepamiršo buvęs Saulium. Nežinau, ar Justinas kada pamąstė apie Martyno ir Marcinkevičiaus vardų etimologines, šiek tiek mistines, sąsajas. Bet kai Martynas iš Ragainės mokė tautą teisingai skaityti šventą žodį „Lie-tu-va“, buvo be galo įtaigu ir reikalinga. Daugelis dalykų tada lieka antraeiliai. (p. 54)

Iš tikrųjų retorinis klausimas tai toks, į kurį niekas nė nelaukia atsakymo; jo net ir būti negali. Bet kalboje reikšmė išsiplėtė ir taip imta dar vadint ir tokį klausimą, į kurį būtų gerai sulaukti atsakymo, bet jo nėra – niekas nežino arba slepia.

• [aišku,] Nepakeliama būties lengvybė (Milan Kundera),
• Nepakeliama viešumo lengvybė (Giedra Radvilavičiūtė),
• Nepakeliama žiemos lengvybė (RoRa)...

Tautiškos giesmės parafrazė
Skiriama Vinco Kudirkos atminimui

O Tėvyne Lietuva,
Kad vaikai tavieji
Liepiami neliepiami
Liautųsi plepėję!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavoji liaudis
Liepiama neliepiama
Liautųs girtuokliauti!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji sūnūs
Liepiami neliepiami
Dirbtų, po perkūnais!

O Tėvyne Lietuva,
Kad tavieji žmonės
Liepiami neliepiami
Elgtųs kaip krikščionys!
----------------
Vilnius 1987 vasarą

Tai, kad neturime jo [naujos] biografijos, dar kartą rodo, jog J. Basanavičius nėra aktualus. Manau, mums reikia pripažinti, kad J. Basanavičius nėra aktualus.
[...] Basanavičius yra tapęs simboliu. Kaip simbolis jis ir funkcionuoja. Kaip žmogus, kaip veikėjas – ne. Jis neveikia mūsų kaip asmenybė, kuri mums šiandien galėtų ką nors pasakyti ir kuria remdamiesi galėtume pagalvoti apie tautos perspektyvas, Lietuvos ateitį.

Lietuviška žiema turi ypatingą dieną – Vasario 16-ąją. Ji ženklina du svarbius įvykius – valstybės gimimą ir Basanavičiaus mirtį. Siūlyčiau tą datą Vilniuje kiekvienais metais pažymėti Ledo festivaliu. Atgabentų valdžia į miesto aikštes galybę sniego ir ledo, o mes galėtumėm iš jo gaminti patriarcho stovylas – kalti, skaptuoti ir tašyti pagal savo sielos polėkį ir sveikatos būklę. Jei gera žiema, stovylos išstovėtų maždaug iki Velykų, ir, skambinant prisikėlimo varpams, ištirptų. Tuomet vėl džiugiai lauktumėm kitos žiemos ir šviežių basanavičių.

Ar tikrai Vytautas Mačernis – lietuvių literatūros klasikas?

Beversdamas laikraštį Žemaičių Prietelius bei žurnalą Ateitis ir ten kai ką plačiau nespausdinto iš Vytauto Mačernio kūrybos suradęs, įsibyzinau ir suįžūlėjau: nusprendžiau sulyginti Kazio Bradūno sudarytą ir 1961 metais Amerikoje išleistą Mačernio Poeziją su 1990 metais jau Nepriklausomoje Lietuvoje išėjusia Vytauto Kubiliaus parengta knyga Po ūkanotu nežinios dangum. Lyginau ne tekstologiniu požiūriu (kuo panašūs ar skiriasi atitinkami autoriaus kūriniai viename ir kitame leidime), o labai paprastai: ar visi Bradūno sudarytoje Poezijoje publikuoti Mačernio eilėraščiai pateko į Kubiliaus parengtą knygą.
Paaiškėjo štai kas:

(a) Poezijoje eilėraštis „Į viršūnes!“ publikuojamas visas, o Kubiliaus parengtoje knygoje jis „pergnybtas“ per vidurį – tepakliuvo tik pirmoji pusė (apie tai jau rašyta).
(b) Po ūkanotu nežinios dangum nėra dviejų Mačernio eilėraščių tuo pačiu pavadinimu – „Prisikėlimas“ (apie tai irgi rašyta), Bradūno parengtoje knygoje vienas iš jų yra („Šį vakarą man taip ramu ir gera...“).
(c) Kubiliaus parengtoje knygoje nėra eilėraščio „Malonė“, esančio Poezijoje (p. 142):

Paniekinę džiaugsmus ir potroškius žemus,
Negrįžkime daugiau į nupuolimo vietą.
Staiga sulaikančia ranka palietus,
Tesaugo Viešpaties malonė mus,
Kai nuodėmių taurė pilna
Jau tapo žemėn išlieta…
Palaukim, kol šviesos ir meilės vandenais
Jis Pats malšinti troškulio ateis.
Šarnelė, 1942.VIII.5

(d) Po ūkanotu nežinios dangum trūksta ir eilėraščio „Mergaitė ir žiedai“(Poezija, p. 152–153):

Kai Tu buvai visai jaunutė
Ir prie Pirmos Komunijos ėjai,
Baltų žiedų nešeis rankutėj
Ir ant galvos vainiką, žydintį žaliai.

Dabar, pasilgus mylimo bernelio baisiai,
„Ar myli jis“, buri su baltu žiedeliu,
Ir kai tekėsi, prie altoriaus eisi,
Tu slėpsi veidą tarp gėlių.

Išjojančiam į karą rožės žiedą
Prisegsi švarko atlape.
Ir tarp gėlių daržely atsisėdus,
Gedėsi kritusio kare.

Ir žydinčių neužmirštuolių prisiskynus,
Pabersi prie jo foto verkdama.
O rožių didelis gėlynas
Žydės jo atminimui kapuose.

Bet skausmo nepakėlus – o dažnai taip būna –
Išeisi į anapus Tu mirties keliais,
O artimi negyvą, šaltą Tavo kūną
Baltais žiedais apskleis.
Šarnelė, 1943.IX.10

Išvados ir klausimai
Mėgėjiškai pasižvalgius po kai kuriuos spaudinius paaiškėjo, kad Lietuvoje išėjusiose Vytauto Mačernio knygose vis dar nėra publikuoti šie jo tekstai:

• Eilėraščiai „Prisikėlimas“ („Ak, taip norėtųs prisikelt, kaip Kristus per Velykas...“; 20 eilučių); „Naktis Tėviškėj“ (20 eilučių); „Lietuva“ (20 eilučių); „Prisikėlimas“ („Šįvakar man čia taip ramu ir gera...“; 20 eilučių); „Malonė“ (8 eilutės); „Mergaitė ir žiedai“ (20 eilučių) bei pusė „Į viršūnes!“ teksto (16 eilučių). Iš viso šeši su puse eilėraščio (124 eilutės).
• Straipsniai „Vysk. Motiejus Valančius“, „Simanas Daukantas“, „Prel. Mačiulis-Maironis“, „Dionyzas Poška“, „Keli būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožai“, referuojamoji informacija „Žemaitijos moksleivių meno vakaras“ bei dvi anotacijos – Alfonso Sušinsko knygos katalikiškajam jaunimui Maršas Jaunystei ir antologijos Žemaičiai.

Tokios išvados. Dabar klausimai:

• Kuriai save gerbiančiai, civilizuotai tautai nerūpi, ką jos geriausi poetai iš tikro yra parašę? O ne tik apytikriai? Ir kuri nesididžiuoja kruopščių kruopščiausiai, su visu atsakingumu ir didele meile parengtais ir išleistais savo genijų Akademiniais Raštais? – Būkime drąsūs, atviri ir laisvi: Vytautas Mačernis yra pasaulinio talento poetas. Šito vidinio jausmo ir estetinio įsitikinimo vedami, per daug nesižvalgydami į visažinius šonus ar „autoritetingus“ viškus, ir elkimės: kalbėkime ir dirbkime.
• Kodėl vieniems rašytojams su jų Raštais mūsuose sekasi, kitiems nelabai, o tretieji išvis nesulaukia jokio dėmesio? Manyčiau, kad viena iš pagrindinių priežasčių yra ta: atsiranda ar ne žmogus (žmonės), kuris nesavanaudiškai, grynai iš vidinių paskatų ir pasišventimo lietuvių raštijos tarnystei kraunasi sau ant pečių šitą naštą. Sekėsi Baliui Sruogai (tarnystės paeiliui ėmėsi Algis Samulionis, Donata Linčiuvienė, Neringa Lašaitė-Markevičienė), Vaižgantui (Vytautas Vanagas), Simonui Daukantui (Giedrius Subačius ir Roma Bončkutė), Motiejui Valančiui (Birutė ir Vytautas Vanagai), Antanui Baranauskui (Regina Mikšytė), Samueliui Boguslavui Chylinskiui (Gina Kavaliūnaitė), Maironiui (Romas Adomavičius), Vincui Mykolaičiui-Putinui (Irena Kostkevičiūtė), Salomėjai Nėriai (Viktoras Alekna), Silvestrui Gimžauskui (Paulius Subačius) ir kt. – O Vytautui Mačerniui? Po Vytauto Kubiliaus parengtos ir 1990-ais išleistos knygos Po ūkanotu nežinios dangum– per beveik trisdešimt Nepriklausomybės metų – Mačernis buvo vien tik eksploatuojamas: jo eilės, jo tragiškai nutrūkęs gyvenimas, jo profilis, žvilgsnis… Ir niekaip, nė per nago juodymą, neatsilyginta. Minios gerbėjų ir nė vieno pasekėjo…

Apie jį kalbėti nereikia [manau, turėjo būt: kalbėti reikia ne] dėl siekio sugriausti tam tikrus mitus ir net ne dėl Ranke’s puoselėto idealo pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų. Apie Marcinkevičių reikia kalbėti, nes jis padeda geriau suvokti Lietuvą. Naujosios, daugirdiškai tariant, kompromisinės Lietuvos [anksčiau buvo cituota Tomo Daugirdo mintis, kad Sąjūdis buvęs kompromisas demokratiškai nusiteikusios jėgos ir tarybinės lietuviškos nomenklatūros, NŽ-A, 2016, nr. 3, p. 23] sąžine tapo Marcinkevičius – vien šis faktas yra reikšmingas ir iškalbingas: tauta „išsirinko“ sąžinę pagal save. [...] Vis dėlto neapleidžia įsitikinimas, kad savo sąžine pripažinusi Bronių Krivicką, tauta žengtų didžiulį žingsnį į priekį. (p. 33)

Su didžiausia nuostaba turiu konstatuoti, kad nėra perskaitytas vienas svarbiausių tekstų, atskleidžiančių XX amžiaus gyvenimo tikrovę Lietuvoje. Tai Just. Marcinkevičiaus autobiografinė esė „Taburetė virš galvos“, išspausdinta jo knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Taigi tebėra neperskaityta, kaip kritiškai jis pats vertino savo ankstyvąją kūrybą ir kad prisipažino apie šešiasdešimtuosius metus buvęs „ideologinėje tamsoje“.

Karoblienės [...] dažniau skaudžių nei šviesių prisiminimų išjudintas gyvenimas ir perkeltas į knyginį formatą, regis, taip ir nepajėgė išsivaduoti iš vienatonio, nuskriausto ir „krūvas neteisybių“ atlaikiusio ego kalbėjimo. („Įvietinta folklorinė atmintis grožinėje kūryboje: pasvalietiškoji versija“, Tautosakos darbai, t. XLIX, 2015, p. 16)

Pati galvoju: rašau apie visus žmones, ir man viskas kaip ant delno padėta, viskas matosi, viską matau, ne, ne akim, mintim viską matau iš senelių, prosenelių praeities, savo amžininkų gyvenimo. Aš jau seniai iš ten išėjus. Gal Dievo valia ragina mane rašyt? Kam aš turiu dėkoti? Kas mane globoja? Keturis kartus aš buvau beveik užmušta, sąmonę praradus. Pirmą kartą – sukatas ant ledo. Kitą kartą iškritau iš sūpynių ant vežėčių. Trečią kartą apvirto šieno uorė. Ketvirtą kartą Sibire rėžė su dalba man per galvą. Viskas sukasi siūbuoja, o aš vėl keliuosi iš lovos... Tris kartus perkūnas trenkė prie pat mano kojų: nuplikė pusę kiaulės, nuskėlė liepą, įlėkė žaibas į vidų, kur aš sėdėjau, kaip ugnies kamuolys ir išlėkęs susprogo. Tris kartus skendau Mūšos duburiuos. Du kartus išplaukiau pati, vieną kartą ištraukę atsupo. Bėgo žali maurai iš burnos, nosies ir ausų. O aš vis matau:

Baltas jiezminėlis
Sodely paaugo.
Žiedelius iškėlęs
Žiūr į mano langą...