Mano karta buvo per daug užspausta, nepasitikinti, įsibaiminusi dėl savo gebėjimų ir laisvių, visą laiką spaudžiama galvoti apie pareigas, o ne teises, kankinama dažnai iracionalios pagarbos vyresniesiems, atsakomybės kalbai, papročiams, istorijai, tautai ir pan.

Pareiga aš kartoju
tas menkas žibintas tamsoj
liepsnelė plevenanti vėjyj
klajojanti sutemų soduos
Nereikia neverk
tik kartok
pareiga
pareiga
pareiga
nes tu nieko
daugiau nežinai
kai žiūri taip į tamsą
ir kai rankoj laikai
šitą menką švieselę
tik tiek
pareiga!

Yra tiktai vienas kelias į žmogų, ir tas kelias vadinasi Pareiga. Užtat aš ir sakau: pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą. Kaip žmogaus pareigą žmogui, kaip žmogaus pareigą visuomenei, o visuomenės – žmogui, kaip saulės pareigą žemei [sic], kaip tėvų pareigą vaikams, kaip vaikų pareigą tėvams, kaip dirbančiojo pareigą darbui, kaip mūsų pareigą tiesai ir ištikimybei, kaip mokslininko pareigą mokslui, kaip poeto ištikimybę ir pareigą poezijai, kaip pareigą gėriui ir grožiui, kaip pareigą Tėvynei, kaip pareigą šiai dienai ir rytdienai, kaip pareigą medžiui ir paukščiui...
     Čia mano pozicijos. Čia aš stoviu, iškėlęs savo vėliavą „gyvenimas – pareiga“. Ir mano ginklai nukreipti prieš pagrindinį priešą – prieš gyvulišką, vartotojišką ir, deja, kol kas visagalį principą „gyvenimas – malonumas“. Aš tvirtinu, kad tikras, vertas žmogaus malonumas yra suprasta ir sąmoningai atlikta pareiga.
     „Sugrįžime į Tipazą“ Alb. Kamiu taip formuluoja savo moralinį principą: „Taigi yra ryžtas gyventi, nieko gyvenime neatsisakant“. Gyvendamas pagal šį principą, žmogus negali jausti, o tuo labiau – atlikti savo pareigos... Tai pasyvus principas, jame nedalyvauja žmogus, jame nėra vertybių skalės ir blogis neskiriamas nuo gėrio. Tai gyvenimo vartotojo moralė. Žmogaus, tiktai kaip biologinio organizmo, moralė. Vargu ar net tai yra moralė, kadangi šiame procese subjektas visiškai pasyvus, jo nematyti, jis tik leidžia gyvenimui tekėti per jį.

Boriso Jermolajevo šaržas „Lietuviška enciklopedija leidžiama...“ (Vapsva, 1932, nr. 3, p. 4)

Spaudoje pradėjo bendradarbiauti nuo 1906 pradžios [toliau nurodo kur ir kada], rašydamas ir menkus eilėraščius, vaizdelius, o vėliau daugiausia pasirodydamas kultūrinėmis temomis. (t. III, p. 27)

Perėję turgaus aikštę (dabar miesto sodas), pasukome Liudiškių gatvelės link. Čia prasidėjo sinagogų rajonas – vienoje vietoje stūksojo, gerai neprisimenu, 6 ar 8 sinagogos. Jų languose irgi žaidė mėnulis.

Vos perėjau per lieptą, susitikau Vienuolį.
– Maniau, kad jau nebeateisite, ėjau pasitikti, – pasakė.
Buvo penktadienio vakaras, tai sinagogų rajone didelis šventiškas judėjimas. Vieni žydai ėjo į sinagogą, kiti namo ir visi po pažastimi su išsipūtusiais, maldos reikmenų prikimštais portfeliais. Ėjo ir senos žydės didelėmis skaromis apsigaubusios su storomis maldaknygėmis rankose.
Čia buvo šviesu kaip dieną: visų sinagogų langai tvieskė šviesomis, viduje degė šimtai žvakių. Pro langus girdėjosi besimeldžiančių žydų balsų gaudesys. Iš vienos sinagogos sklido aukštas virpantis kantoriaus balsas.

Mūsų publikai teikia keblumų tai, kad „Aukščiausia klasė“ – tai komedija, teisingiau, tragifarsas. Juoktis čia gali daug, bet po akimirkos visada apima baimė. Jaunimo teatras supranta, kad už šitos pjesės vaidinimą mus gali pulti iš kelių pusių. Neišnyko tie, ką erzins stalinizmo kaip visumos demaskavimas. Yra tokių, kurie laikys įžeidimu, kad mūsų istorijos nešvarių baltinių pintinėje knaisiojasi kažkoks užsienietis, Vakarų žmogus. Bet jis tai darė 1983 metais, kai pas mus viešumu dar nė nekvepėjo. Ir dar gali reikti laiko, kol vietiniai autoriai tą temą bent kiek įtikinamiau imsis nagrinėti meniškai. Viskas dabar sensta greitai: tai, kas buvo drąsu prieš metus, gali beviltiškai pasenti, kol paruoši spektaklį. Tikriausiai daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma. „Taip gali žiūrėti į tuos dalykus užsienietis. Jie buvo toli, tie dalykai jų neliečia taip, kaip mus – tiesiogiai“. Taip, teisybė. Tai gal reikėtų apie ano meto įvykius kalbėti vienut vieną tiesą, negailestingą tiesą? Sąžiningai pasakysime, kad pjesė juokingesnė už spektaklį. mes nepajėgėme pasišaipymuose išvengti ledinio kalėjimų ir lagerių dvelksmo. Nė nenorėjome išvengti. ir vis dėlto tikime, kad ironija ir pašaipa padės įveikti tą košmarą. Juk ir teigiama, kad žmonija juokiasi atsisveikindama su savo praeitim. Pagaliau nepaneigsi, kad kai kuriais aspektais Stalino laikai buvo siaubą keliantis farsas, absurdo viršūnė. Prisijuoktume iki žagsėjimo, žinoma, jei ne dešimtys milijonų gyvybių, kurių tie laikai pareikalavo.

Atgimstame, kratydamiesi baimės, pakildami akistaton su savo istorija, savo likimu, siekdami susigrąžinti garbę, orumą, suverenitetą [dar ne: nepriklausomybę]. Atgimstame iš savo skausmo – paties to skausmo dugno, kuriame slypi mūsų neįkūnyti laisvės troškimai ir didžiosios neatlygintos skriaudos. „O, kada ateis mažųjų tautų metas?!“ – kartą desperatiškai sušuko lietuvių išeivijos poetas Jonas Mekas [etc.].

Pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio valosi gyvenimas Estijoje. Melus, kurie užkelti ant pjedestalo – užmaukšlinti tiesai ant galvos, dešimtmečius žeidė mūsų teisingumo suvokimą, stumiam į sąvartyną. [...]
Tie, kas ilgisi senos tvarkos, kas apie tai viešai kalba ir rašo, yra to seno melo vaikai, todėl turbūt nekalti, kad kitaip nei gali, nei moka. Jie nekelia realaus pavojaus dygstančiai mūsų visuomenėje naujai tvarkai. [...]
Įnirtingesnė ir svarbesnė už kovą tarp naujo ir seno, mano nuomone, dabartinę akimirką yra kova tarp naujo ir tariamai naujo. Tų, kas vietoje susiformuojančio tikrai naujo nori brukti šį tą iš naujo režimo, centrinei valdžiai patogų, – tų reikia bijoti! [Kažkoks šleivas sakinys, gal blogai išverstas, gal kokio žodžio trūksta?] Jie apie tai nekalba viešai, priešingai – viešai jie remia atsinaujinimo politiką, bet visas jų arsenalas – vien tik pataisymai, klauzulės, apribojimai, kurie, žodžiu tariant, reikalo labui pritaikyti, o iš tikrųjų atsigręžia prieš patį reikalą.

Kas meiliai, kas su pašaipėle mus, Sąjūdžio Lukšių žmones, vadina bruzdukais. Patiko mums šis vardas, ir todėl nutarėme šitaip pavadinti savo laikraštėlį, kurį pradėjome leisti tik susibūrę į Sąjūdžio rėmimo grupę. Jau išleidome septynis „Bruzduko“ numerius. Rašome apie atbundantį Zanavykų kraštą, gvildename viešumo, demokratijos, dorovės problemas, liečiame ir skaudžias ekologijos žaizdas ne visada pelnytai išgarsintame mūsų Lenino kolūkyje. (Atgimimas, 1989-05-23, nr. 20, p. 8)

tikrai, LKŽ to bruzduko neturi, yra tik panašiom reikšmėm bruzdikas (Vaižganto „kas žmones kursto“) ir bruzdalas („nenuorama, vaidininkas“). Šiaip tai ne naujų laikų padaras, senesnis tarmės žodis. „Zanavykų žodyne“ bruzdukas užrašytas iš Lekėčių reikšme „kas bruzda, juda, kruta“ (apie vaiką).

Pasipriešinimo lietuvių tautiniam ir valstybiniam atgimimui bekompromisiškumą, išreiškiantį šiandienines rusų didžiavalstybinio imperializmo tendencijas, atstovauja „Jedinstvo“ tarsajai* [be nosinės], ir jausena, ir elgsena, ir kalbėsena iškylą iš pačių tyriausių Stalino laikų.
-------------------
* Tai naujadaras, reiškiąs „Tarybų Sąjungos žmogų“ ir apibūdinąs žmogų, susitapatinusį su kokia nors pseudoidėja. 

Lietuva šiandien jau pradėjusi daug labai svarbių politinės savitaigos darbų. Kaip jie išsidėsto pagal mūsų naujausią politinį kalendorių, kurį formuoja mūsų aukščiausiosios valdžios darbotvarkė LTSR Aukščiausioje Taryboje?
Pavasario sesijoje mes turėtume priimti praėjusioje sesijoje nepriimtą dokumentų paketą – Konstitucijos pataisas dėl Respublikos nuosavybės, dėl pilietybės, dėl Lietuvos įstatymų viršenybiškumo ir Deklaraciją dėl suvereniteto. [...]
Rudens sesijoje [...] būtinai turės būti priimtas ir įstatymas dėl referendumo, kad, jeigu nutarsim referendumą esant tinkamu Konstitucijos visatautinės apklausos būdu, – būtume tam juridiškai pasirengę.
Pačią Konstituciją priiminėti, matyt, tiksliausia būtų 1990 metų pavasario sesijoje – kai bus išrinkta nauja mūsų Aukščiausioji Taryba: tik demokratiškai išrinkti žmonės turi aprobuoti pirmojo mūsų demokratinio gyvenimo etapo Konstituciją.

Šiuo metu kaip tik baigiu rašyti disertaciją. Vienas iš dalykų, kuriuos tyriau, buvo ką „paprasti skaitytojai“ – žmonės, kurie skaito laisvalaikiu ir savo malonumui – sako apie knygas. Tarp dažniausiai knygoms sakomų komplimentų yra „privertė susimąstyti“. Skaitytojai paprastai nepatikslina, apie ką buvo priversti susimąstyti ir kokias išvadas padarė, kai jau pamąstė. Pats „susimąstymas“ yra pageidaujamas dalykas, ir jis, regis, ne taip lengvai įvyksta savaime, kas nors turi „priversti“. Man atrodo, kad čia ir yra pats bendriausias atsakymas į klausimą, kam reikalingi humanitarai, – jie „priverčia susimąstyti“ (p. 9).

Fragmentai iš jaunos autorės I[evos] Gudmonaitės (kaip supratau, teberašomo) romano „Porcelianas“ vertė susimąstyti apie sąmonės srauto technikos privalumus ir trūkumus. Tekste apstu poetiškų minties akligatvių, kartais žavinčių (taiklūs šūviai į judančius taikinius), kartais erzinančių. („Prozos skaitymai po šiaurės dangumi“, Nemunas, 2009-12-24, nr. 46/47, p. 7)

Svarbu priversti susimąstyti, kad žmogui kažkas galvoje sujudėtų. Kodėl taip yra, ką tai reiškia? Gryna abstrakcija manęs netraukia (nesakau, kad nepatinka). Visada bandau kažką vaizduoti. Ne tik jausmus. Kad būtų figūros, peizažo, žvėries užuominų. Žiūrovas tuomet pradeda ieškoti ir spėlioti. Aš vedu prie minties, filosofavimo, politikavimo, tragiškų nuotaikų. („Žaidimas gali būti rimtas dalykas“, Lietuvos aidas, 1993-01-26, p. 9)

Я качался в далеком саду
На простой деревянной качели,
И высокие темные ели
Вспоминаю в туманном бреду.

Siekta parodyti, jog išeivijoje kuriama, dirbama tarsi dviguba jėga – už save ir už pavergtus, užgniaužtus brolius Tėvynėje. („‘Lietuvių dienų’ archyvas pasiekė Lietuvą“, Literatūra ir menas, 2002-01-18, p. 6)

Išeiviams
Pajutę rudenį raudoną, jūs išlėkėte
per vandenynus tarytum paukščiai.
O mes palikome ir nešėme
Tėvynės dalią rankom surakintom
ir Sibiro snieguose šaukėmės mirties
bedantėm burnom [*] pačioje jaunystėje.
(Mirtis girgždėdama sniegais nuėjo
pas tuos, kurie gyvent norėjo.)

Mes kalėme sau pančius ir statėm sau kalėjimus,
ir meldėmės: „Sulaužyk rykštę, viešpatie!“
O laikas bėgo kaip mūsų kraujas
iš skaudžių žaizdų negyjančių...

Gyvenote toli jūs, už vandenynų.
Ir daug kalbėjote, ir daug dejavote už mus.
Mes jus girdėjome pro urzgiančias bangas.

Kai grįšite, apverksite kapus,
griuvėsius gimtų namų,
savo dienas ir valandas jūs suskaičiuosite,
kurios prabėgo, o mūsų metai šiurpūs
užmiršti ar nebus...

Ar mes suprasime vieni kitus?

[*digresija: iš Sauliaus Šaltenio prisiminimų: „Grįždavo žmonės iš Sibiro. Pamenu, toks žmogus išsitraukė puskepalį duonos, lašinių ir pjausto, valgo, o jokių dantų nėra – tokia juodoji skylė, juoda burna, akys nuo siaubo ir išgyvenimų gilios gilios – tik dabar aš suprantu, kad valgė jis tą duoną kaip komuniją, o toj burnoj pragaras – Sibiras.“ („Dabar reikia gyvent atskirai“, kalbina Žilvinas Andriušis, Šiaurės Atėnai, 2002-02-09, p. 8)]

Gedimino medžioklė
Kunigaikštis Gediminas kartą medžiojo netoli Trakų, prie Neries. Sumedžiojęs taurą, gražiame slėnyje iškėlė puotą savo palydai. Visi šlamštė taurą ir maukė naminio varymo spiritinius gėrimus, kol išgriuvo ir užmigo.
Rytą Gediminas atsibudo plyštančia galva. Pasikvietė Lizdeiką ir klausia:
– Žinai, Lizdeika, taip jaučiuosi, tarsi galvoje vilkas staugtų. Ir net, sakyčiau, kažkoks geležinis. Ką tai galėtų reikšti?
Čia Lizdeika viską jam ir išaiškino.

Tai atsimenu, kaip reikėjo aiškintis Komjaunimo Centro komitete Linui Linkevičiui [taip, tam pačiam]:  „Ką jūs norėjot vaikams pasakyti – kad Gediminas alkoholikas?“ Tai irgi kažkuria prasme taip paradoksalu (juokiasi) – buvo neįprasta matyti Centro komitetą tokioj Lietuvos istorijos patriotų stovyklos pusėje, o mes buvome tie niekšai, kurie niekina ir... (p. 446)

Mes [= Sietyno rengėjai] visi buvome nepriklausomos valstybės šalininkai ir niekados neturėjome iliuzijų, kad galima sovietiją reformuoti. Iš vidaus ar dar kaip nors. Tokių iliuzijų nė vienas iš mūsų neturėjo, mes visi buvome antisovietiškai nusiteikę. Radikaliai ir principingai. Nebuvo tarp mūsų tokių diskusijų, kad čia mes dabar turime pasisakyti už socialistines reformas, jų tąsą – už glasnost, perestroiką ir taip toliau. (p. 459–460)

Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką [...]. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. („Dar nelaisvi: Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze“, iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius, KB, 2009, nr. 6, p. 7–8)

pakeliui į darbą: LLP reklaminis lipdukas ant Žirmūnų tilto turėklo

O dabar – šuolis į, rašytojų akimis vertinant, visiškai neprofesionalią kūrybą, kuri man ne mažiau svarbi, pasilikusi atminties saugykloje kaip raktas, kodas, atveriantis duris į aną laiką, kai augau. Kai tylomis, net nepasveikinę artimiausių kaimynų, labai vėlai, 23 valandą, sulaukę, kol tėtis grįš iš tą vakarą vaidinamo spektaklio „Bolševikai“, sėsdavom prie kūčių stalo. O po kelių dienų teatre „draskydavosi“ Kęstutis Genys, beprotiškai drąsiai, savižudiškai naiviai ir desperatiškai atvirai deklamuodamas savo eiles. Už šitą siautėjimą retkarčiais, bet reguliariai būdavo pakviečiamas į saugumo komitetą, kur savo eilėraštį, paslaugiai tautiečių užrašytą ir komiteto darbuotojams atneštą, jam reikdavo garsiai perskaityti ir po juo pasirašyti. Kai reikėjo pasirašyti po tuo metu itin drastišku antisovietiniu eilėraščiu „Prarastos naktys...“, kurį kažkas iš vakaro buvo pristatęs, o pasirašyti, vadinasi, pripažinti, kad eilės – tavo, Kęstutis perskaitė ir supyko. „Net užrašyti teisingai ir tiksliai nepajėgė, čia – su klaidom, netikslu!“ Paėmė švarų lapą, užrašė tikslų variantą ir pasirašė. Na, žinoma, po to laukė gėdinimų, gąsdinimų, net grasinimų kruša, su visomis nuožmiomis pasekmėmis, svarstymais jau savajame dramos teatro kolektyve, kaip tada vadinta. Gelbėjo teatralai, kolegos, tuometinis teatro direktorius R[omualdas] Tumpa. Kęstutis nujautė, žinojo, kas dirba tą juodą darbą, yra ir man sakęs tų žmonių vardus ir pavardes. Varge varge... [ Iš sūnaus Gintauto atsiminimųgalima šį tą išsiaiškinti.] Ir pats nė kiek nesisaugojo, galbūt netgi sąmoningai provokavo konfliktą, nes duso nuo konflikto savyje, nes tiesiog sirgo, neprisitaikydamas gyventi savo mylimoje, jo lyrikoje apdainuotoje (čia būtent tinka šis žodis) tėvynėje, tapusioje tautai sovietiniu kalėjimu. Pertvarkos metais K. Genio – poeto, šauklio – populiarumas buvo pavydėtinas. „Vaga“ žaibiškai išpardavė pirmą kartą valstybinės leidyklos leistą nemažą poezijos knygos tiražą [„Vaga“ tik K.G. mirties metais, 1996-ais, išleido jo rinktinę Po svarstyklių ženklu; spėčiau, D.Z. prisiminė Kaune „Varpo“ 1990-ais išleistą rinkinį Lietuva – tai sąžinė 5000 egz. tiražu]. O man ir dabar skamba ir skamba vieno eilėraščio tekstas, girdėtas iš paties autoriaus dešimtis kartų. Įtaigiai gomuriniu „tamsiu“ balsu deklamuodamas, nuolat pabrėždamas priebalsį „r“, darydamas dideles pauzes ir žvelgdamas kiaurai tavin, Genys kartodavo „Prarastas naktis...“ įvairiausiuose sambūriuose, žūtbūtinai apsisprendęs, naiviai, bet šventai ragindamas atsimerkti kitus, ieškodamas sąlyčio su bent kiek artimesne siela, ieškodamas saviškių.

Prarastos naktys – naktys bemiegės –
Kur tu, Gyvenime mano prabėgęs?
Už lango gruodas, šaltis ir speigas,
Diena išaušo, o man ji baigės.

Kranksi pakirdę varnai iš ryto –
Veidas pajuodęs, akys įkritę –
Kas mane šaukia – neša ir neša,
Kieno tas kraujas – lašas po lašo?

Kieno ta žemė – žemė prakeikta –
Pirkta, parduota už pigų daiktą?
Kodėl Mačernį, Mackų ir Škėmą –
Šitokią gentį – į gedulo rėmą?

Tėviške mano! – Pirčiupio kraujas –
Rūksta ir smilksta Pirčiupis naujas.
Kelias į Ablingą – Tavo Golgota –
Laidoja Lietuvą Kryžkalnio motina.

Laidoja – laidoja – gyvą dar gyvą –
Gyvi lavonai naktį vėlyvą –
Obliuoja karstą, įkapėm rėdo,
Laidoja naktį, nes dieną gėda. (p. 15–16)

– Ar tu girdi?! Viena „kritikė“ įžvelgė, kad mano eilėraščiuose neretai minima nemiga, tad „liguistas“ lyrinio herojaus būsenas išanalizavo medicininiu aspektu ir recenziją apvainikavo diagnostine išvada, jog manasis lyrinis „aš“ – tikrų tikriausias šizofrenikas!!! (Tardamas tai ir pratęsdamas kiekvieną žodį, taip smarkiai sudavė man plaštaka aukščiaus kelio, kad išsyk vėl įtikėjau į visą poeziją, nors jau buvau prisirengęs netikėti. Tiktai žmogus su iškilmingais jausmais, – pamislijau sau, – kuris visada užsidega išvydęs neteisybę ir skriaudimą nekaltųjų, gali vartoti tokią argumentaciją.) Ar gali įtikėti, kad toki dalykai atsitiktų šiandien Europoje, tegul jau net Lietuvoje?
– Kurgi ne, – atsakiau, jausdamas da gerai paskutinį argumentą.
– Taip bjaurių „kritikų“ nėra ant svieto niekur, – tęsė vis tas pats pažįstamas, – bjauresnių nepramanytų nė velnias dėl kankinimo.
– Na tai galima pasiskųsti kam...
– Pasiskųsti? Kas skųsis ir kur skųsis? Pasiskųs apšviestas – tai jį vadins denunciantu ir da įkiš kaip maištdarį, erzinantį paviečio kūrėjus. Ant galo netoli tas skundas nueis, o kad ir nueis kur aukščiaus, tai tikrai nesugrįš dingęs kelionėje atgal: varnas varnui akies neiškirs...

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kviečia Lietuvos žmones rugpjūčio 23-iosios vakarą į Vilniaus–Rygos plentą, kur Gyvąja Siena paminėsime 50-metį nuo tos dienos, kai dvi to meto didžiosios valstybės pasidalino Estiją, Latviją ir Lietuvą. Ta Gyvąja Siena mes primename pasauliui, susitaikiusiam su trijų suverenių valstybių žūtimi, kad trys tautos ne tik gyvos, bet ir pasiryžusios pačios lemti savo likimą.

1933 m. atėjus Hitleriui į valdžią, suiro Lietuvos ir Vokietijos santykiai – vokiečiai nustojo pirkti kiaules, sviestą. Prasidėjo byla su Klaipėdos krašto vokiečiais. Iškilo karo grėsmė. Reikėjo ieškoti politinės paramos, gerinti santykius su Tarybų Sąjunga, Pabaltijo valstybėmis. Tarybų Sąjunga tam buvo nusiteikusi. 1934 m. ji pakvietė po dešimt žurnalistų iš Pabaltijo valstybių. Lietuvai atstovavo Jonas Kardelis („Lietuvos žinios“), Ignas Šeinius („Lietuvos aidas“), Vytautas Steponaitis („Mūsų žinynas“), Eduardas Turauskas, Albertas Gerutis, Justas Paleckis... Aš patekau kaip rašytojų draugijos atstovas. Gerai sutariau su kairiaisiais, dalyvaudavau TSRS atstovybėje priėmimuose, nieko prieš tą šalį nebuvau parašęs. Turėjom diplomatinius pasus. Litai buvo priimami kaip užsienio valiuta.
     Vežėmės lagaminus maisto – dešrų, sūrio, – bet jo neprireikė. Bigosove, pirmoje stotyje už Daugpilio, atvyko rašytojų, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, orkestrėlis pagrojo. Pakvietė į stoties restoraną vakarienės – puikiausi valgiai. Paklausėme, ar visą laiką taip maitinsite. Pasakė, kad taip – „Inturistas“ maitins.
     Per mėnesį aplankėm Maskvą, Leningradą, Charkovą, Rostovą prie Dono, Baku, Tbilisį, Jaltą, Sevastopolį, Chersoną. Visur priėmimai, labai gerai maitino. Rusijoj tuo metu buvo baisios dienos – badas po kolektyvizacijos. Po vieno priėmimo Justas Paleckis manęs klausia: „Kaip atrodo?“ Atsakiau: „Blogai.“ – „Taip, tačiau kaltas ne socializmas, bet rusų tauta, nemokanti tvarkytis.“ („Susitikimai su Juozu Grušu“, Metai, 2009, nr. 10, p.118–119)

Visi pavirsime į nieką.
Bet gūdy požemio gilaus
Gal atpažins dar sliekas slieką
Ir tartum brolis prisiglaus.

Per pertraukas valgydavom grietinines bandeles, kokių dabar jau nėra ir niekada nebus. Žaisdami susiskirstydavome į dvi grupes – arabus ir žydus. Ką tik [1948-ų pavasarį] buvo susikūrusi Izraelio valstybė, ir izraeliečiai kariavo su Arabų lyga. Vaikai, kurie tikrai buvo kilę iš arabų ar žydų šeimų, nuolatos tyčiojosi vieni iš kitų ir pešėsi. Mūsų mokytojas, Bernardas Mondragonas, jiems aiškino: „Jūs esate gimę šioje šalyje. Esate tokie pat meksikiečiai, kaip ir jūsų draugai. Neperimkite svetimos neapykantos. Po viso to, kas buvo, – masinės žudynės, koncentracijos stovyklos, atominė bomba, milijonai žuvusiųjų – ateities pasaulyje – pasaulyje, kuriame jums teks gyventi, kai užaugsite, nebebus karų, nusikaltimų, pažeminimo.“ Tuomet galinėse eilėse kažkas sukikendavo. Mondragonas liūdnai žvelgdavo į mus, turbūt svarstydamas, kokie mes tapsime, metams bėgant, kiek negandų ir bėdų dar teks mums patirti. (p. 64)

Sveikas,
regis, per daug prie Tavęs nesikabinėju su pamokymais, o šįkart pagalvojau: imsiu ir pasiūlysiu.
Visai atsitiktinai nulindau į tokią vadinamą sendaikčių parduotuvę naftalinas.lt ir radau kelias nuotraukas žmonių su dviračiais. Štai šita tik 60 eurocentų kainuoja; yra dar kelios, irgi, manau, pigiai prašo.
Ir pagalvojau: o jei kas nors, pvz., Tu, imtų kaupt teminę nuotraukų kolekciją „XX amžiaus lietuviai su dviračiais“? Manau, tokio daikto, kolekcijos, vertė laikui bėgant tik augtų. Jeigu dar pavyktų išsiaiškint kokios informacijos papildomos, kada, kur, kas ką fotografavo, būtų pridėtinė vertė, kurios po kokių 10 metų net labiausiai norėdamas nebesurasi (tarkim, paprašyt iš naftalino.lt kokio el. pašto adreso ar tel. žmogaus, kuris pardavė, ir jo paklaust; jei tik šis tas būtų sužinota – ir tai jau gerai).
Tiesa, dar vieną liuks nuotrauką esu matęs delcampe.net, bet ta jau 5 eurus kainuoja.
Štai toks pasiūlymas. Pamaniau, o gal užkibsi? Manau, ir investicija, kad ir per ilgą laiką, turinti duot pelno būtų.
Tėvas

Svetimšaliai keliautojai mini, kad lietuvių garbinamos gyvatės ar žalčiai buvo keturkojai. Mitologijos tyrinėtojai sakė, kad tai yra žmonių, kurie visai nesigaudė Lietuvos realijose, fantazijos. Bet aš atkreipiau dėmesį į tai, kad seni folkloriniai užrašymai (nežinau, kaip jų niekas iki šiol nepastebėjo) mums liudija tą patį. Kalbama apie gyvates ar žalčius, kurie ne tik buvo keturkojai, bet netgi turėjo kailiuką ir snukutį kaip katės. Tad užsieniečiai nefantazavo.
Tarp draugų, kurie biologiją išmano geriau negu aš, netgi buvo kilusi diskusija, ar tai negalėtų būti kokios žebenkštys. Man sunku pasakyti, bet nebūčiau tikras, ar pasitvirtins stereotipas, kad naminės gyvatės ar žalčiai buvo tie patys padarai, kaip mes juos įsivaizduojame šiandien. Tai lieka viena iš didžiųjų religijos istorijos mįslių.