Naujas Nemuno numeris (2023, nr. 10); vos atsivertus – Redaktorės žodis; iš paskutinės pastraipos:
Kultūra, joje besiskleidžiantis menas, vis dar nėra kasdienių meditacijų ir žūtbūtinio poreikio – lyg rytinė kava – dalis mūsų gyvenimuose. [...] kada gi ateis tas laikas, kai žmogus, anot C. G. Jungo, supras, kaip pavojinga pamesti save išoriniame pasaulyje ir kaip gyvybiškai būtina turėti ir išlaikyti ryšį su savo gelmių dvasia? (Erika Drungytė, „Jungas ir ruduo“, p. 1; frazes paryškinau aš)
– Niekada neateis; progreso idėja, esą žmogus gali tobulėt ir tobulint pasaulį, viena bjauriausių chimerų, vis nubundančių mūsų galvose; žmogaus prigimtis nesikeičia; jon ta pati, skambiai tariant, gėrio ir blogio sėklų sauja įberta, ir kiekvienas kapstomės savo darže, kultivuojam, jei jaučiam poreikį tuo užsiimt; bet jokių garantijų, kad neprisiauginsim durnaropių ar drignių.
Įdomiausia publikacija – pokalbis su Linu Spurga jaunesniuoju apie kaligrafiją (dailyraštį); „mano kaligrafija pasiduoda grožio sąvokai, nes ji gali paprasčiausiai laikytis estetikos plotmėje ir kartu būti graži, nes yra kažkam daili“; [dailu irba gražu]); gal dėl to, kad filologas esu? (graikiškai κάλλος – grožis, o rusiškai кал – šūdas; asociacija irgi dėl to, kad filologas).