— ech, silpnas padaras žmogus esi; sunku atsispirti pagundoms; pamatai ką nors įdomaus, t.y. ko negali taip viens du perprasti, – ir užkimbi, ir norisi aiškintis; aiškintis, nors visai gali būt, kad neišsiaiškinsi, greičiausiai neišsiaiškinsi – galvosūkis ir liks galvosūkis —
![]()
¶ pirmas
![]()
¶ antras
1948 metai, dvi merginos, susikibusios rankom, stovi prie kryžiaus pavidalo paminklo, Rimšė. — Paminklas ne pačiam miestely, lyg būtų apleistos kapinės (matyti kryžių; krūmai pradėję želt). Kam jis galėtų būt skirtas? Spėčiau, tikrai ne asmeniui ar šeimai – kapai turėtų būt toj vietoj, kur merginos stovi, o jų nėr. Logiką pasitelkus, tai turėtų būt paminklas žuvusiems kariams 1920-ais; greičiausiai – lenkų, nes Rimšė jiems atiteko. O gal bendras, žuvusiems lenkams ir lietuviams? – vargu. Lietuviams? – bet ar būtų buvę leista tokį statyt? Beveik neabejotina, kad šito paminklo, dar stovėjusio 1948-ais, neliko, buvo nugriautas ar išsprogdintas. Dėl visa pikta patikrinau Kultūros vertybių registre senąsias Rimšės kapines (įtrauktos) – ne, nieko panašaus neužfiksuota. — Ką dar galima padaryt? Klaust. Ko? Ėmiau ir parašiau el. laišką Rimšės seniūnei Tatjanai J.; sakinys iš to laiško, pavadinto „Prašymas patarpininkauti dėl vieno atvaizdo identifikacijos“: „Suprantu, tai ne Jūsų kompetencijos sritis, bet galbūt pažįstate žmogų, kuris domisi Rimšės istorija, praeitimi? Paprastai kiekviena vietovė turi tokį žmogų.“ Praėjo daugiau kaip du mėnesiai, tyla; suprantu, nesu ofic. asmuo, įstatymai neįpareigoja reaguot.
Ant aptvertos kalvos – kryžius ir dar statula; takas į viršų, žmonės lipa. Čia Lietuvoj? Antroj nuotraukos pusėj mergaitė užrašiusi savo vardą pavardę, tai gal taip, Lietuvoj. Nesu šventų vietų žinovas.
Paklausiau Lietuvos žemės iškilumų žinovo Vykinto V. – gal jam į ką nors tas vaizdas panašus. Iš atsakymo:
įdomu pažiūrėti! Bet tokio vaizdo, kad būtų statula viduryje laukų ir kryžius šalia... Lietuvoje tikrai nebuvo, nežinau... kraštovaizdis, aišku, mūsų platumų, bet toji statula, tai kažin...
Net nežinau, kas galėtų padėti...
— va žmogus ir atsiremi į sieną.
— — aišku, greičiausiai juoksitės, bet baigsiu taip: o gal kas nors kada nors ras internete šių nuotraukų atvaizdus ir jie jam ar jai bus matyti? Ir parašys el. laišką, ir papasakos. O aš imsiu ir papildysiu įrašą. Vietos užtektinai.