— — [tai tęsinys; žodynėlio pradžia čia] — —
![]()
¶ (IV 7) [Vakar perskaičiau Sigito Parulskio „Sumokėjau, kad nužudytų rusą“. Teisingas požiūris – savikritiškas; ir klausimai geri užduoti: ar iš tiesų pagalba kitam žmogui reiškia meilę jam, kokia gerumo prigimtis, ir apie gyvenimo prasmę paklausta, ir Lévino mintis tikusi parinkta, ir išvada vėsinanti karštas galvas. Ir dėl žodžių Parulskis teisus: „Žodžiai, skambantys karo metu, dažniausiai yra kokia nors agitacija, propaganda arba sentimentalus snarglėjimasis, tiesą sakant, žodžiai jau pralaimėjo karą su vaizdais, jie vis labiau praranda subtilumą, paslaptingumą, gylį, dabar žodžiai tik komunikacijos, informacijos priemonė, vaizdo priedas.“ Pridurčiau: ir ieškoma vis stipresnių žodžių, kad būtų „kažkas dar negirdėto“ (Iš vakarykščio Mariupolio mero pasisakymo: „Рашисты превратили весь наш город в лагерь смерти. К сожалению, жуткая аналогия получает все больше подтверждений. Это уже не Чечня или Алеппо. Это новый Майданек.“ (cit. iš čia) — Taip veikia mūsų protas: tai, kas vyksta dabar, atrodo svarbiausia; nors po kurio ir nebeatrodys, nes nauji „svarbiausi“ užklos buvusius „svarbiausius“. Nežinau, gal tai apsauginė reakcija, bet kartkartėm vis prisimenu, kad neprošal į daiktus, žmones ar reiškinius pažvelgt ir sub specia aeternitatis – à la „Manęs dar nebuvo – / Alyvos žydėjo – – / Manęs nebebus jau – / Jos vėlei žydės“; gamtos pasaulis kaip atasvara žmonių pasaulio.]
Kaip žmogaus sąmonė reaguoja į spalvas: kai vyko protestai Gudijoj, jų tautinę vėliavą „pamatydavau“ net žvelgdamas į kelininkų naudojamus baltus ir raudonus plastikinius atitvarus. Einant darban, akys vis užkliūva už pienių prie Britų ambasados tvoros (nes geltonai žydi; vakar grįždamas namo po darbo nufotografavau). O kaip ukrainietiškai pienė?Жовтий осот [žovtij osot]; жовтий – geltonas; осот reikšmė atsiskleidžia per etimologiją: kamienas kaip ir rusiško žodžio острый ar lenkiško ostry (aštrus, smailas; plg. Ostra brama), augalas taip vadinamas dėl lapų formos.