(439) Susieji – ir [pajunti malonumą], x

Prae scriptum. Pastarosiom dienom galvoj sukiojas M.M. poezijos gabalų ar nuotrupų spiečius. Iš Akių tamsoj, širdies šviesoj (1974):

Jeigu akis man išplėš –
niekam neleisk,
kad į tamsą jų – melą įdėtų
— — — — — — — — — — — — 
Nieko aš daugiau jau nemąstau,
nieko negirdžiu ir nematau.

Kad suprasčiau – proto netenku,
kad matyčiau melą – apanku.

Negyvendamas – gyvent imu

Nežinant/nesuvokiant konteksto, keistai turėtų skambėt tokios nenorų deklaracijos: noriu nemąstyt, nematyt, negirdėt. – Kai žinai, ko nenori mąstyt, matyt, girdėt eilėraščių subjektas, t.y. absurdu grįstos sovietinės realybės, viskas tampa aišku. (Čia visai šiap sau.)

Kol kas turiu akių šviesą, ir tuo baisiai džiaugiuos. Akys yra mano proto ir (iš dalies) jausmų maitintojos.
Va šeštadienį, jau išvažiuojant iš Šilutės Vilniun, stabtelėjom degalinėj (nebeatsimenu, kurioj; galima būtų patikslint, bet tai nesvarbu). Vieni šen, kiti ten, treti nepajudėjo iš savo sėdimos vietos, o aš nuėjau apžiūrėt gretimo statinio sienos, ant kurio palikta ženklų. Ir štai ką pamačiau (tas popierius langeliais – laukiamam užrašui?):



















Vakar iš ryto laukiu stotelėj savojo troleibuso, ganau akis po šaligatvio plyteles ir – o! – ta pati vaizdo kompozicija, nors ir kitoj erdvėj/laike:

























Ir: bemat digresija Paryžiun, praeitų metų rudenin, nes ir ten fiksavau tai, kas man atrodė gražu (vulgariai tariant, dėl pustonių):





Asociacijų grandinė – štai kas teikia didžiausią malonumą. Ir mėlyna palydi link kito triptychos, kurį prisiminiau šitąjį paskelbęs.








Štai ir miniistorija; suprantu, įdomi/prasminga tik man; bet argi to maža? – l. daug!