Dabar drąsiai galim sakyt: revoliucija jau prasidėjusi. Iš reportažų daugiausia girdim šūkius (Уходи! Выпускай!) O kaip dainos? Cojaus „Хочу перемен!“ vadinama neoficialiu protestų himnu. (Beje, prisiminiau vokiečių grupę Scorpions ir jų dainą „Wind of Change“, kurią gal ir su išlygom galima vadint perestrojkos, Sovietų Sąjungos, viso vad. Rytų bloko žlugimo laikų himnu.) — Bet ar to bus gana?
Jei revoliucija laimės, ne, reikia tikėt: kai revoliucija laimės, beveik neabejotina, bus pakeista valstybės vėliava – vietoj sovietinės (tik be kūjo su pjautuvu) bus vėl balta-raudona-balta; ir herbas – grįš Vytis. Ir dabartinis oficialus himnas (irgi „patobulintas“ sovietinis), spėtina, bus keičiamas. Ką susigrąžinę demokratiją broliai ir sesės gudai giedos?
Filharmonijos choristai sugiedojo gudų egzilio himną „Магутны Божа“ (žodžiai Natallios Arsennjevos– Vilniuj gimnaziją baigusios, universitete studijavusios). Besiklausant– dzingt galvoj: pala, ar nebuvo šitas tekstas išverstas į lietuvių kalbą? Lyg ir buvo. Taip, išvertė Birutė Baltrušaitytė, buvo Šiaurės Atėnuos 1993 III 26, p. 7:
Galingas DieveTautų Valdove, galingas Dieve,Kursai teisingai valdai visus,Tegu palaima Tavoji liejasĮ Baltarusios [sic!*]žalius laukus!Kasdieniam triūsui kloties suteiki,Pasotink duona visų namus,Kiekvienai sielai stiprybės reikia,Tegu teisybė širdy nubus!Tegu našumo javams nestinga,Tebūna derlius rudens dosnus!Tegu galinga, tegu laimingaTauta manoji per amžius bus!--------------------------* Taigi valstybės pavadinimo variantas Baltarusia, kurį kai kas dabar siūlo vietoj Baltarusijos, ar tik ne šiame vertime pirmąkart užrašytas? Čia kirčiuojamas trečias, ne paskutinis skiemuo.
Bet ar tiks tokie žodžiai kaip himnas, kaip spėju, palygint sekuliariai tautai prasidedant XXI amžiaus trečiam dešimtmečiui? — Gal pasirinks „Пагоня“ (žodžiai gudų poezijos klasiko Maksimo Bahdanovičiaus, kurio ir kūryba, ir gyvenimas irgi susijęs su Vilnium). Šito Bahdanovičiaus eilėraščio yra net du (o gal ir daugiau?) vertimai į lietuvių kalbą – Eugenijaus Matuzevičiaus ir Birutės Baltrušaitytės. Žodžiai susiję su herbu.
VytisKai tik nerimas sieloj prabylaDėl Tėvynės kančių ir vargų, –Atminty Aušros Vartai iškylaIr kariai ant grėsmingų žirgų.Tykšta putos, žirgams tiems šuoliuojant,Lekia, veržias pirmyn šniokšdami...Tai lietuviški vyčiai prajoja, –Nesustos ties jokia kliūtimi.Ir į tolį bekraštį jūs skriejat,Amžių metai dar jums prieš akis.Kur taip skubat, pavyt ką norėjot?Kur sustosite, kas pasakys?Gal, Tėvyne, jie skrieja ir lekiaIr pavyt nori Tavo vaikus,Kur užmiršo Tave, atsisakėIr uždėt leido pančius sunkius?O jūs belskit kardais jų krūtinėn –Tegu tapt svetimais neišdrįs!Tepajunta, kaip naktį kankinasDėl gimtosios šalelės širdis...O Tėvyne, o Motina brangioji,Kokį skausmą turi Tu patirt...Bet atleisk savo sūnui, Gimtoji,Už Tave jam Tu leiski numirt.Skrieja lekia žirgai tie į tolį.Tolumoj – žvangesys brizgilų...Nieks negali tų vyčių lig šioleiNei įveikt, nei pastot jiems kelių.(Matuzevičiaus vertimas iš: Tiesa, 1993 III 25, p. 3)
Baltrušaitytės vertimas – kaip patikslinta skliaustuose, „naujas vertimas su vienaskaita“ – iš ten pat, kur ir „Galingas Dieve“:
VytisVos tik nerimas juodas apninkaDėl tėvynės – ir smelkias širdin –Atminty Aušros Vartai nušvinta,Lekia raitelis – veržias pirmyn.Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –Vis veržliau, vis trankiau dundesys...Šio narsaus Lietuvos žemių vyčioSustabdyt niekada nepavyks.Vis pralenkdamas virtinę metų,Tu veržiesi tolyn ir tolyn.Ką gi vejasi žirgas patrakęs?Kas gi šaukia tave, karžygy?Galbūt jis, Baltarusija, genasNedėkingus tavuosius vaikus,Kurie išdavė motiną savo,Į vergiją pardavę savus?Kalavijais byloki į širdis,Svetimšaliais neleiski pavirst!Tegu dieną ir naktį jie girdiKaip dėl tėviškės siela nerims!Motin mano, brangioji tėvyne,Ši gūdžioji gėla neapleis...Trokštu tau paaukoti gyvybę,Savo sūnui kaltybes atleisk!Lekia žirgas pirmyn sunerimęs,Tik pakinktų girdėt žvangesys...Šio senobinio vyčio skriejimoSustabdyt niekada nepavyks!
Nežinau, gal klystu, bet: (a) „Vyčio“ tekstas per ilgas, na kas ramiai ištvers 5 min himną? (b) mano galva, tekste per daug praeito amžiaus pradžios tautinio romantizmo; kai skambant „Pahoniai“ matai Kosto Kalinausko ir kitų sukilėlių perlaidojimo vaizdus, viskas tvarkoj; o ar nesipjautų tekstas ir vaizdai iš dabartinio Minsko? Kitos šalies sostinės vaizdais (Aušros Vartų) juk nelabai išeina „iliustruot“ savo himną.
Mažeikis dar mini vad. vėliavos himną – „Наш сцяг“ (žodžiai Uladzimiro Niakliajevo; jo poezijos vertėjas lietuvių kalbon – Jonas Liniauskas, šį tą yra ir Vladas Braziūnas vertęs). Nežinau, ar „Mūsų vėliava“ išversta; vertėjai turėtų žinot. Kas per poetas, galima susipažint čia (Liniausko vertimai, yra ir vertimų knyga Polonezas) ir čia (Braziūno vertimai). Lyginant su „Galingu Dievu“ ir „Vyčiu“, tikrai tinkamesnis – kaip himnas – dalykas.
Pirmosios trumpai gyvavusios Gudijos Respublikos himnas – Kraucovo Makaro (Kriaučiaus Makaro) parašyta savanorių žygio daina „Мы выйдзем шчыльнымі радамі“ su žodžiais „На бой – усе да аднаго!“ dabar skambėtų gal ir per daug karingai.
Be abejo, ne pašalinių reikalas svarstyt kaimyninės valstybės himno reikalus – patys viską nuspręs; kaip ir kitą dalyką: vieną ar dvi kalbas skelbt valstybinėm. Ne tas dabar jiem svarbiausia.