(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11

Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:

Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)

— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.