(1209) Visiškai tarp kitko: apie gėrimą kaip laikyseną

Prieš keletą dienų archyvuos.lt paskelta Balio Sruogos 1945 V 16 rašyto laiško Antanui Sniečkui dėl likimo draugo Vlado Jurgučio kopija (rastas Lietuvos ypatingajam archyve, 1945 XI NKVD užvestoj VlJ operatyvinio stebėjimo byloj).
Suprasdamas, kokia VlJ veikla sovietinei valdžiai atrodys neatleistiniausia, Sruoga imasi advokataut:

2. Vokiečių okupacijos metu prof. Jurgutis, be jo žinios, buvo paskirtas Ūkio Tarėju, kuriuo išbuvo palyginti trumpą laiką. Būdamas Tarėju jisai:
a) stengėsi gelbėti iš gestapo nagų mūsų krašto piliečius, – kad ne prof. Jurgučio pagalba, ir aš į koncentracijos lagerį būčiau patekęs metais anksčiau ir, žinoma, jau seniai būčiau pro krematorijaus kaminą išlėkęs;
b) sabotavo darbą, trukdydamas vokiečiam mūsų kraštą plėšti: organizavo sandėliuose surinktų ekonominių vertybių slėpimą, kad okupantai negalėtų jomis pasinaudot; rašė vokiečiam memorandumą po memorandumo, – rašė tonu, kuris iš rašytojo anuo metu reikalavo ne tik drąsos, bet ir herojizmo, nes visa tai dvelkė koncentracijos lageriu su natūraliais tokio lagerio vaisiais;
c) Darbo metu ir tarnybinėse patalpose demonstratyviai sistematiškai girtuokliaudavo, – ne tik pats paprastai nuo 11 v. ryto būdavo nesukalbamas, bet ir bendradarbius įtraukdavo į tokią laikyseną;
d) Dėl visų šitokių veiklos savybių prof. Jurgutis okupacinei vokiečių valdžiai buvo virtęs itin odiozine figūra.

Iš pirmo žvilgsnio (c) argumentas gali net šypseną sukelt; bet tik iš pirmo žvilgsnio: jei ko nors nepadarai todėl, kad prisigėrei, būdavo bent iš dalies atleistina; ir vokiečiai, matyt, žiūrėjo į tai pro pirštus, kol nesibaigė kantrybė. Beje, dabar konkretus pavyzdys neateina į galvą, bet: tokiu pat būdu – užgerdami ir kai kurie rašytojai išvengdavo privalomų komandiruočių ar agituot už kolchozus, ar už vienintelį komunistų ir nepartinių blogo kandidatą prieš vad. rinkimus. (Verta istorikų dėmesio tema, manyčiau.) Dabar tai būtų sunkinanti aplinkybė, o tada buvo lengvinanti: ko iš to girtuoklio norėt...