Pernai spalio pabaigoj paskelbiau įrašą, kaip ieškojom 1989-ais prie Maišiagalos pastatyto akmens, skirto Vilniaus grąžinimo 50-osioms metinėms, ir neradom.Sekmadienį važiuodami į Biržus vėl nutarėm paieškot. Šįkart jau gudresni buvom, ano įrašo komentarus pasiskaitę. Kultūros vertybių registre susiradau nekilnojamąją kultūros vertybę, kurios kodas 17269, atsispausdinau žemėlapį, pasižymėjau, kaip važiuoti, o po to paeiti. Regis, pasiruošiau kaip dera.
Sustojom kun. Józefo Obrębskio gatvelės pabaigoj prie to žemėlapy matomo didelio statinio (panašu į nebenaudojamą fermą ar sandėlį). Pasukom pro dešinę, pralindom pro tą medžių tarpą – ir jau pievoj, kur dar paėjus greitkelio link turėtų stovėt tas akmuo. — Neradom jokio akmens. Į visas puses žvalgėmės, nieko nėr. Nebent dviejų gasiliūnų išsigandęs beveik trijų metrų aukščio akmuo su visu ąžuolynu skradžiai žemę prasmego arba abu visai žabali. Juoktis? Nesijuokt?
Grįžtant sakau sūnui: žinai, užsuk Maišiagalos degalinėn; paminklas pagal žemėlapį turi būt ties ta vieta, kur išvažiavimas iš miestelio įsilieja A2 greitkelin; pasižiūrėsiu ton vieton iš kitos pusės. Pasižiūrėjau (nuotrauka dešinėj). Irgi nieko nepamačiau. — Ir ką? Rašyt el. laišką Kultūros paveldo departamentui ir klaust, kur dingo nekilnojamoji vertybė? Bet vieno neradėlio liudijimo lyg ir per maža. O gal tiesiog nepastebėjom? Ko tik gyvenimo neatsitinka.