aigiau Aleksandro Žirgulio laiškų rinktinę. Šyptelėjęs pagalvojau: rašytojų laiškuos dažniausiai randi tai, ko daugmaž ir tikies, nes jie savo nuomones, požiūrius, principus, estetines ir kitokias nuostatas jau atskleidę per kūrinius, publicistinius pasisakymus, atsakydami į žurnalistų ar skaitytojų klausimus ir kitais būdais. Tie, kurie rūpinas rašytojų kūriniais, – redaktoriai, sudarytojai, parengėjai ir pan., – laikydamies nerašytos taisyklės yra linkę prikąst viešąjį liežuvį; ką iš jų išpeši? nebent anotaciją, o ne recenziją. Nors nuomonę irgi turi, bet ją tereiškia privačiai, pvz., laiškuos. Žirgulys šį tą pareikšdavo ir viešai – straipsniais periodikoj, bet toli gražu ne visais klausimais, kurie jam rūpėjo. — Įv. pastabos knygos puslapių paraštėse ar ant limpamų lapelių telieka archyvui; „papopuliarint“ noris atsiminimų porūšį, kuriam AlŽ net vardą parinko.— Valentinas Gustainis grįžęs iš lagerių ir įsikūręs Griškabūdy 1960-tiniams įpusėjus ėmė rašyt atsiminimus; Kostas Korsakas juos priimdavo saugot Lietuvių kalbos ir literatūros institute (Žirgulys tai žinojo iš Gustainio laiškų jam); greičiausiai Marijos Macijauskienės, vadovavusios dab. Maironio vardu vadinamam muziejui, paprašytas, kreipės į Gustainį prašydamas ko nors ir Kaunui – kad ir smulkesnių dalykų. Iš 1971 II 25 rašyto laiško:
Aš įvairiom progom peršu ypač vieną atsiminimų rašymo būdą. Būtent, kai trukdo nesveikatos ar kiti galai ir negalima visu platumu užsimoti, reikia rašyti atskirais nedideliais vienetais – apie žmones, įvykius, reiškinius ir t.t. Štai, sakysim, susidarome sąrašą žymių (ar žinotinų) žmonių, su kuriais turėta įdomesnių susitikimų, pokalbių, kurie daugsyk matyti didesnėm visuomeninėm progom, ir po 3-4-5 etc. puslapėlius pabrėžiam apie juos. Paprastai, be ypatingų stilizavimų, be ditirambų ir liaupsinimų – faktai, faktai! O po kiek laiko, išsėmus „repertuarą“, galima ir pastilizuoti, ir savo prizmę rodyti. Tai būtų nedidelės siluetės, kur būtų ir įvykių, ir bendra veikėjo charakteristika. Tokių siluečių, neatspėdama laiko didesniam memuariniam veikalui, o į galą ir dėl sveikatos negalėdama, rašė Gabr. Petkevičaitė-Bitė. Jų raginau rašyti Petrą Klimą, kai perdaviau jo atsiminimus „Vagos“ leidyklai, aš tada siūliau nedidelius skirsnelius rašyti apie Tumą, Milašių, Gabrį, Olšauską, Basanavičių, Jablonskį ir kt. Pripažint pripažino, kad gerai būtų taip užsimojus, bet, kol galėjo, neprisirengė, o paskui ir nebegalėjo... Gerai, kad kiti apklausos būdu užrašė apie Baltrušaitį, Tumą ir Milašių. Pamėginkite šitaip, jei dar nemėginote. Tik, žinoma, viena sąlyga: čia nėra prasmės kalbėti visiems žinomų dalykų. Reikia atskleisti tik tai, ką nedaugelis žino ar Jūs vienas žinote. Manau, kad tokie atsiminimai (vadinčiau aš juos „Žmonės ir įvykiai“) bent iš dalies užkištų mūsų memuarinės literatūros spragas. Pagalvokite tad apie žygį į netolimą praeitį. (AlŽ, Laiškai: rinktinė, parengė Ilona Čiužauskaitė, 2018, p. 123–124)Ar Gustainį sudomino silhouettės, ar tokio pobūdžio atsiminimų parašė – galėtų pasakyt Antanas Terleckas jaunesnysis, regis, ir Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomus ValG-nio rankraščius peržiūrėjęs.
Rinktinėj nėr nė vieno laiško Saliui Šemeriui, bet jo Žmonės mano gyvenime (išleisti 1997) parašyti laikantis būtent Žirgulio patarimų: prisimenamų žmonių siluetės sudėtos netgi abėcėlės tvarka, kas leidžia spėt, kad viskas gal ir prasidėjo nuo asmenvardžių sąrašo; pabrėžimai apie žmones dar lakoniškesni ne siūlyta – dažniausiai puslapiniai, kai kurie pusantro puslapio, dviejų. Ar pats Šemerys būtent tokio pobūdžio atsiminimų apie žmones imtis sugalvojo, ar patartas? – aišku, tik šiaip klausimas, iš smalsumo.
