a: Priešpaskutiniam praėjusių metų Naujojo Židinio-Aidų numery buvo Aistės Noreikaitės pokalbis su Jungtinėse Valstijose dėstančiu filosofijos prof. Nicolu de Warrenu, kuriam bene labiausiai rūpi klausimas, kas yra kvailumas.
Beblūdinėdamas po epaveldą.lt, užtikau jo apmąstymų (vadinas, kaip de Warreną, ir jį galim vadint mąstytoju), paskelbtų 1939-ais Naujojoj Romuvoj, ir pradėjęs skaityt nebegalėjau atsitraukti. Nes papasakojama keletas epizodų, kurie be jokių paaiškinimų, patys savaime baisiai daug teisybės pasako apie žmogaus prigimtį. „Vienas kitas vaizdelis, pagautas neramiu gyvenimo momentu, kartais vertas ilgiausių tariamai normalios buities stebėjimų.“ Ir ima Slavėnas pasakot „kukliausią buities vaizdelį“ iš pilietinio karo laikų Rusijoj – kas daros paprasčiausiam prekinio traukinio vagone, kurio dauguma keleivių – vad. „miešočnikai“, „terbininkai“ – smulkieji to meto biznieriai. Kaip suvokia save ir kitus žmogus, kai yra važiuojančiųjų „mes“ dalis ir koks jo požiūris į „juos“, besigrūdančius vidun ir irgi norinčius važiuot; ir kaip viskas pasikeičia, kai buvęs važiuojančiųjų „mes“ dalis išvejamas iš vagono ir tampa buvusiųjų „jų“ dalimi, kuriuos jau suvokia kaip naujuosius „mes“; galėtumėm sakyt, parodoma, kad ypač suiručių laikais nebelieka savarankiško „aš“, tik vienoj ar kitoj situacijoj atsidūrusių „mes“ dalis etc. — Bet tatai nesisieja su klausimu, kuris labai rūpi Pennsylvanijos valstijos universiteto profesoriui; apmąstymų pabaigoj PaulSl tos temos imas:
[...] man atrodo, kad pagrindinė problema Sokratui buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Platono dialoguose ši problema įkūnyta Alkibijado figūra. [...] Alkibijadas yra problema, kuriai Sokratas nerado sprendimo ir atsako, ir ši problema buvo ne nežinojimas, o kvailumas. Kvailas žmogus nėra tas, kuris kažko nežino, kvailas yra tas, kuris negali būti išmokytas. Tai uždara mąstymo struktūra, kuri sutelkta ties nenoru žinoti. Gali būti labai apsiskaitęs, net sumanus, bet vis tiek kvailas, nes kvailumas nėra žinių stoka. Manau, kad kvailumas yra tam tikra saviapgaulės forma. [...] kvailumas apeliuoja į tiesą trumpindamas kelią ir pašalindamas bet kokį tariamos tiesos ryšį su įrodymais, argumentais ar atvirumu jiems.b: Kas buvo Paulius Slavėnas? Iki šiol maniau taip, kaip rašoma enciklopedijose: astronomas, matematikas. O praeitą savaitę įsitikinau, kad PaulSl buvo ir labai atidus gyvenimo stebėtojas, įžvelgęs kai kurių pamatinių dalykų.
[Kvailumas –] tai žmogiška būklė. Friedrichas Schilleris, rodos, tragedijoje Orleano mergelė rašo: prieš kvailumą net dievai bejėgiai. [...] Kvailumas iš principo nėra pajėgus pripažinti kieno nors kito autoritetą ir išgirsti ką nors kita, nei savo tiesą. („Apie žmogišką būklę: nuo neišgydomo kvailumo iki gebėjimo atleisti tai, kas neatleistina“, NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 38)
Beblūdinėdamas po epaveldą.lt, užtikau jo apmąstymų (vadinas, kaip de Warreną, ir jį galim vadint mąstytoju), paskelbtų 1939-ais Naujojoj Romuvoj, ir pradėjęs skaityt nebegalėjau atsitraukti. Nes papasakojama keletas epizodų, kurie be jokių paaiškinimų, patys savaime baisiai daug teisybės pasako apie žmogaus prigimtį. „Vienas kitas vaizdelis, pagautas neramiu gyvenimo momentu, kartais vertas ilgiausių tariamai normalios buities stebėjimų.“ Ir ima Slavėnas pasakot „kukliausią buities vaizdelį“ iš pilietinio karo laikų Rusijoj – kas daros paprasčiausiam prekinio traukinio vagone, kurio dauguma keleivių – vad. „miešočnikai“, „terbininkai“ – smulkieji to meto biznieriai. Kaip suvokia save ir kitus žmogus, kai yra važiuojančiųjų „mes“ dalis ir koks jo požiūris į „juos“, besigrūdančius vidun ir irgi norinčius važiuot; ir kaip viskas pasikeičia, kai buvęs važiuojančiųjų „mes“ dalis išvejamas iš vagono ir tampa buvusiųjų „jų“ dalimi, kuriuos jau suvokia kaip naujuosius „mes“; galėtumėm sakyt, parodoma, kad ypač suiručių laikais nebelieka savarankiško „aš“, tik vienoj ar kitoj situacijoj atsidūrusių „mes“ dalis etc. — Bet tatai nesisieja su klausimu, kuris labai rūpi Pennsylvanijos valstijos universiteto profesoriui; apmąstymų pabaigoj PaulSl tos temos imas:
Visokie autoriai pateikia skaitlines, mandrius posakius, gvildena politiką, ekonomiką, aiškina krizes, jieško jų priežastis, siūlo išeities patarimus. Bet visa tai kažkodėl nekaip padeda. Gyvenimas daug kur tebeprimena anų „miešočnikų“ grūdimąsi. Žinovų išvedžiojimai, matyti, nesiekia esmės. [...]Po truputį prasideda rinkiminės kampanijos. Kaip gerai būtų, jei vertindami kandidatus turėtumėm omeny tai, ką apsvarstė Paulius Slavėnas prieš 80 metų, – bet, aišku, neturėsim.
Teatleidžia skaitytojas, jei vėl paminėsiu revoliucinę Rusiją. Bet šį kartą tai bus ne vaizdelis, bet paprastas sovietų anekdotas. Dideliame susirinkime buvo kritikuojama kažkokio svarbaus pareigūno veikla: nemokėjo jis administruoti pavestos jam įmonės, pridarė nuostolių, kur turėjo būti didelis pelnas. Susirinkimo dalyviai smulkiai iškamantinėjo pareigūno praeitį, jo cenzą, stažą, įsitikinimus, apsvarstė visą jo darbą, išnagrinėjo įmonės atskaitomybę bei visas aplinkybes, kuriomis darbas ėjo; bet vis buvo neaišku, kur glūdi kaltė. Tik į beviltišką pabaigą, kalbėtojams jau pavargus debatuoti, kažkoks eilinis pilietis – gal kiemsargis – paprašė balso ir paklausė: „A možet bytj on prosto durak? (o gal jis tiesiog kvailys?)“.
Ši paprasta sprendimo formulė itin verta dėmesio – juoba kad apie ją dažniausia pamirštama. Tad prieš aiškinant visokias socijalines blogybes, verta paklausti, ar nėra čia kokio kvailumo, kurį galėtume mandagiai, bet netiksliai, pavadinti „dezorijentacija“ ar kitaip. Tokio trūkumo suradimas daugiau padės klausimą spręsti, negu ilgos aplinkybių studijos. Posakis, esą dauguma žmonijos vargų pareina iš kvailumo, nėra jau toks paradoksiškas. Ne tai, kad kvailumas būtų didžiausia yda, bet tai, kad jis suteikia visokioms blogybėms ypatingo patvarumo. Kvailumas – kai žmonės įsikala į galvas nereikšmingus grupių prietarus, kai kuria aukštuosius luomus, „elitus“ ir t.t., nesiskaitydami nei su laiko reikalavimais, nei su žmoniškumo dėsniais. Kvailumas – kai besimokinąs jaunimas įsitraukia į klikų rietenas, laikydamas jas „ideologine kova“. Kvailumas – kai iš gryniausio atsitiktinumo padaromos kažkokios normos, ir loterijos pobūdžio laimėjimas paverčiamas neva gilaus proceso išdava. Svarstant opiuosius šių dienų klausimus, pirmiausia reikia išsklaidyti tokius idėjinius dūmus, kylančius iš siaurų grupinių įpročių bei interesų, ir atsižvelgti į gyvą žmogų, į jo psichologinę prigimtį. Tik šioje plotmėje galima tikėtis teisingo visuomeninės buities supratimo. Viskas kita tetarnaus tam pačiam skaidymui, grupiniam įsivaizdavimui ir nepabaigiamam savitarpio kenkimui. („Politiniai apmąstymai: vienos nebaigtos knygos įvadas“, NR, 1939 X 15, nr. 41, p. 726)