Paskutiniam Nemuno numery yra tikrai geras Aušros Kaminskaitės pokalbis su aktoriais Rasa Samuolyte ir Dainium Gavenoniu. Ne tik kaip aktoriai – ir kaip žmonės prasiskleidžia.
R.S.: [...] Man baisu, kai baigę karjerą aktoriai sako: „Aš visą savo gyvenimą paaukojau teatrui ir dabar nieko neturiu.“— pirmiausia apskritai apie vad. kūrėjus pagalvojau: pusė, ką ten pusė – du trečdaliai jaučias esą nepakankamai įvertinti/vertinami – kadangi už kūrybą grašius tegaunam ar net patys turim ieškot paramos savo kūriniams išleisti, vadinas, turim gaut kompensaciją – pagyrimų, dėkingumų, atjautų ar kitokiu pavidalu; kūryba kaip savęs aukojimas kitiems – tokia samprata nuo praeito amžiaus pradžios gyva; juk ir Maironį tarsi reiktų užjaust: per poeziją netapo vyskupu, pasiaukojo; o sovietmečio kūrėjai: mes rizikavom norėdami jums kokiu nors būdu tart tiesos žodį, o jūs mus ar įvertinot? – aišku, ne(pakankamai). Dabar toks suvokimas lyg ir slopsta? Bet vis tiek dar lieka „tarnavimo kūrybai/kultūrai“ kaip aukojimosi apraiškų. — Bet velniai nematę tų kūrėjų; bent man – liūdniau dėl tėvų, kurie vaikų auginimą suvokia kaip aukojimąsi ir, laikui atėjus / aplinkybėms susiklosčius, jei ne žodžiais, tai žvilgsniais ima reikalaut grąžinti „skolą“; investijos, rizika, grąža, pelnas, nuostoliai, – nors ir nevartojami šitie žodžiai, bet svarstoma, lyg žmogus būtų tik homo economicus; jei ir aš imčiau, laikui atėjus / aplinkybėms susiklosčius, kokiu nors būdu prašyt grąžinti „skolą“, norėčiau gaut deramą atlygį: „O kas tavęs prašė mane pradėt?“
Spektaklyje „Roberto Zucco“ buvo scena, kurioje neturėjau jokių žodžių ir visąlaik verkiau. Mano brolis, kurį vaidino Algirdas Dainavičius, berdavo tekstą: „Aš viską dėl tavęs dariau, aš saugojau tavo nekaltybę...“ Ir staiga vieną kartą mane pramušė: „O kas tavęs prašė saugot?!“ Va ir kyla klausimas – o kas prašė viską atiduoti teatrui? Kai nugyveni galvodamas, kad tavo gyvenimas yra auka, pradedi kažko reikalauti mainais. Bet juk aukodamas neturėtum tikėtis grąžos. (Nemunas, 2018, nr. 12, p. 8)