Įdomiausias dalykas, aišku, buvo paties laureato žodis: perskaitė eilėraštį „monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ (kuris laikytinas poeto lyg vizitine kortele; jau mažiausiai kokius tris kartus jo teko klausytis; ne tik per renginius, ir per radiją, net pasipiktinusios klausytojos replika eterin buvo paleista) ir pirmąkart gyvenime parengtą viešą kalbą. Kalbos tekstas buvo skelbtas, bet klausytis jo tikrai smagiau negu skaityti, tad, jei turit keliolika minučių, labai siūlau šitą video (filmavo Benas Januševičius, garsą įrašiau aš).
Laureato žodis rašytiniu pavidalu buvo paskelbtas lryte.lt. Aišku, atitinkamai pavedant link jo. Ir man atrodo, kad mažiausiai devyni iš dešimties ketinusių ją skaityt taip ir įklimpo toje ridikų lysvėj. Ką ten ta poezija, jei galiu paliudyt poetą klydus: „Ėda, ėda šunys ridikus. Maniškis kokerspanielis iš vagos iškapstydavo ir suėsdavo“; „mano jagdterjeras kuo puikiausiai ėda ridikus. kaip ir visas kitas daržoves“; na, dar galima aptart poeto nosies formą ir mėgint sužinoti, kur už pusę kainos galima nusipirkti ridikų sėklų.
O poezija? Hm tvirta nuomone, „[š]lamštas ta jo poezija“, nors Tokia ir paprieštaravo – „gražūs eiliai“. Štai ir viskas apie kūrybiškiausia įvardintą Gyčio Norvilo trečią poezijos knygą.
Mano nuomone, po kokių 10 metų Gytis Norvilas bus minimas geriausiųjų lietuvių poetų shortliste. Kol kas tikrai nemažą dalį skaitytojų jo rašytiniai ir paišytiniai eilėraščiai trikdo, nes tarsi neigia mums įprastą ir mielą poezijos, kaip kažko gražaus, pakylėjančio, paglostančio arba dvasios šašus padraskančio, katarsio link pastūmėjančio, sampratą:
Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Ji netgi, pasakyčiau, turėtų virsti POERZIJA. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.Nieko gražaus nepažadėta, bet tikro galima tikėtis.
Kartais imu ir sutrinku: na kas per siauražiūrystė – lyg lietuvių poezijos tradicija būtų koks keliais (tautiniais ornamentais margintos) polietileno plėvelės sluoksniais išklotas griovys, kuriuo iš liaudies dainų versmės ištekėjęs srovena toks upeliukas, kuriame ir turškias mūsieji poetai beigi poetės – kas nuoga siela, kas kuo nors ką nors prisidengęs.
Va taip ar labai labai panašiai buvau sutrikęs skaitydamas vieną recenziją. Nuolatinis knygų vertintojas Šiaurės Atėnuos Gyčio Norvilo poeziją išvadino net postpostmodernistine, kurią atseit nežinia su kuo lyginti; vienintelė Aušra Kaziliūnaitė galvon ateinanti, bet nelabai tinkanti (būt lyginama). O kodėl, užsinorėjus lygint, nepažvelgus plačiau?
Pastraipa iš laureato kalbos:
Turiu ir prisipažinti: [...] esu vogęs iš austrų, vokiečių ekspresionistų poezijos, apvogęs Miłoszą, Szymborską, Artmanną, nukniaukęs esu kelis pomidorus ir iš Gedos, Bložės, patinka ir gėrimai su siurrealizmo sirupu. Kitų neprisimenu, nesakysiu. Esu jiems dėkingas, kad teisėsaugai, policijai esu dar neįduotas... Tikiuosi, kad nėra ir sunkinančių aplinkybių.Taip, poeto vaizduotę ir protą labiau audrina indėnų poezija negu lietuvių liaudies dainos; Dada manifesto autorius Hugo Ballis, o ne Maironis, bet impulsai įkrauna lietuvių kalba rašomus tekstus; prisiminkim Sruogos Berlyną ar Tysliavos Paryžių... – Ai, tikrai gana, jau imu sau įrodinėt tai, kuo ir taip tikiu.
Manyčiau, Gytis Norvilas – joks ne postpost-, o tiesiog vėlyvasis modernistas, jei reikia vaizdingiau – tarkim, barbaras iš Lietuvos vidurių (Tysliavos prasivardę prisiminus).
P.S. Kaip matot, vienas iš dvylikos laureato autografuotų sėklų pakelių atsidūrė ir mano rankose. Atėjus laikui, pasėsiu – tarkuoti juodieji ridikai su majonezu tikrai skanu. O pakelį pasiliksiu atminimui – raritetas, tik 12 tokių; kada nors vaikai galės per eBay parduot. :)