(1140) Užparaštė, cxlviii: Lorca ir Mackus

7-am Naujojo Židinio-Aidų numery yra Vaižganto epistolikos geriausios žinovės ir vertėjos iš ispanų Aistės Kučinskienės esė „Apie poeziją, nepoeziją ir teksto malonumą, arba Prokrastinacijos pagrindai“. Įdomu skaityt bet kokius svarstymus, jei ieškoma atsako į klausimą, prasidedantį Kodėl. Šiuo atveju: kodėl vienus eiliuotus (nors nebūtinai) tekstus suvokiam kaip poeziją, kitus – net kaip Poeziją, o trečius perskaitę suabejojam: ar tai irgi poezija? Ir apie archetipinės kritikos principus buvo l. įdomu paskaityt. Bet ne referuot, kas toj esėj rašoma, noriu (kas šitą tinklaraštį skaito, ir NŽ-A, beveik neabejoju, skaito; bet ne atvirkščiai), digresiją noris užfiksuot. — Aistė Kučinskienė:

[...] teksto poveikio stipris gali būti matuojamas ne amperais, ne voltais, bet archetipų galingumu ir jų įtekstinimu surezonuojančia, suskambančia forma, o gera poezija nėra pati sau tikslas, pranešimas dėl pranešimo, tai – būdas kažką pasakyti (priminti?). Ir pabaigai – Lorcos teksto fragmentas:

Žalią, tave noriu žalią.
Žalias vėjas. Žalios šakos.
Marių vilnyse valtelė
ir žirgas ant kalno ganos.
Ji prie laiptelių sapnuoja,
liemuo šešėlį pagavęs,
žalias kūnas, plaukas žalias,
akių sidabras nušalęs.
Žalią tave noriu žalią.
Čigonų mėnulis bąla:
ją mato visi daiktai,
o ji matyti negali.
(„Lunatiko romansas“, iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė)

Vertimas tikriausiai nėra pats geriausias būdas formos skvarbai aptarti. Bet, sakykime, šį kartą tiks kaip iliustracija. Iš pažiūros siurrealistiškame, painių įvaizdžių kupiname tekste yra formos (prozodinio, skambesiu grįsto) poveikio ir giliojo matmens, leidžiančio atpažinti kultūrinę, istorinę tradiciją jos net sąmoningai nepažįstant. Išklausę Lorcos eilėraščio, žmonės gali nevalingai prisiminti skausmą, mirtį, neišsipildžiusius troškimus, nelaimingą meilę ir kt., o patyrimas paveikus ir dėl eilėraščio skambėjimo, ir dėl neklišiškų žodžių jungčių. (NŽ-A, 2018, nr. 7, p. 24)

— o jei pirmą vertimo eilutę pakoreguotumėm (nors tokia korekcija griauna skambesį, atremtą į a)? Galininką pakeistumėm kilmininku? – Žalios, tavęs noriu žalios, – ir iškart suskamba Chapel B I fragmento pradžia:

Žalios, žalios!
Aš noriu tik žalios
uždengti blankančiam
beržų sentimentalui,
šiurkščios kaip milas
šiaurės mėnesienos.

Rengdamas Mackaus sutelktinės Ir mirties nebus nugalėta paaiškinimus, atsispyręs nuo 1965-ais išėjusios knygos pabaigoj esančių pastabų, užfiksavau, kad skaitant „Raudiškąją“ galima įžvelgt/išgirst Lorcos raudos – „Llanto por Ignacio Sánchez Mejías“ tematinių ir ritminių detalių; „A las cinco de la tarde. / Eran las cinco en punto de la tarde“ – penktą valandą vakaro arenoj mirtinai buvo sužeistas garsus toreadoras, Lorcos, Rafaelio Alberti ir kitų vad. 1927 metų generacijos ispanų rašytojų draugas; „Tai buvo septintą valandą ryto, / lygiai septintą valandą ryto“ – įvyko autoavarija, kurioj žuvo Antanas Škėma.
O gal Chapel B galima įžvelgt/išgirst daugiau Lorcos? Ar Mackaus noras žalios nesisieja su Lorcos „Lunatiko romansu“? Ką Lorcos Mackus buvo skaitęs? Kokią vertimų anglų kalbon rinktinę? Mėgino skaityt originalą?
Ir baigiant šitą digresiją visai neapsvarstytas mintigalis: o jei Mackaus Chapel B mėgintumėm suvokt kaip kokią, nežinau, chorinę kantatą? Pasitelkiami stipriausi kada nors skambėję balsai giedojusiųjų apie mirtį, tarsi pergiedama, pri(si)taikoma – suteikiamas individualus atspalvis, bet tema, jos plėtotė leidžia prisimint pirminį šaltinį, originalą, net pageidautina, kad būtų prisimenamas / galvoj išgirstamas [etc.].