 |
| išlipęs Šeimyniškių stotelėj priėjau perskaityt (nelemta visaskaitystė) |
Kęstučio Navako pluoštelis, pirmas eilėraštis vadinas „Gyvenimas“, antra pusė:
žiūrėjau į kiemo medžius. skaičiau knygą.— ir kas gali būti kvailiau negu pavydėt eilėraščio subjektui?
išviriau sriubą. mylimoji grįš iš darbo ir
turės ką pavalgyt. stebėjau keisčiausius
vabalus galvojau apie jų gyvenimą.
išviriau sriubą. bus ką valgyt. nieko
neveikiau. gyvenau. miriau. vėl gyvenau (p. 9)
Jei jo neskirtum nuo poeto, dar gal galima būtų suprast. Bet yr kaip?: net nekyla mintis pavydėt poetui – nei jo talento, nei dirbančios mylimosios, nei sriubos, nei vabalų. Ir gal tai net vadintina kitaip, ne pavydas; iliuzijų monai? — va nereiktų darban, būtum likęs namuos, – o! ne tik sriubos būtum išviręs, gal ir pyragą su obuoliais dar iškepęs, o dar kiek Giedros Radvilavičiūtės būtum perskaitęs, gal net baigęs Tekstų persekiojimą (negalvodamas apie jokias vertimo komisijas), o! dar tinklarašty būt atsiradę bent du l. įdomūs įrašai, ir už elektrą per manogilę.lt būtum sumokėjęs nelaukdamas paskutinės mėnesio dienos, o! ir rūkytum neskubėdamas, po atminties kuntskamerą klaidžiodamas: tarkim, mėgintum atkurt, kodėl prieš beveik 15 metų sutikai būt Aistės Ptakauskaitės išversto Coheno romano redaktorium: labai pinigų trūko ar dar kas buvo?, o grįžęs prie stalo parašytum l. išmintingą laišką anūkei 5-ojo gimtadienio proga, susiedamas lego su gyvenimu, — o! o! o! — o vakare pasisakytum sau: štai kaip prasmingai praėjo diena.
— yr priežasčių pritart Platonui, svajojusiam apie valstybę be poetų, yr.
Ypač be talentingų: skleidžia miglas, kuriose pasiklystam; eiliuotojai galėtų likt, jie nepavojingi.