uo šių metų pradžios per Svobodą šeštadienio vakarais nebe Dmitrijaus Savickio džiazas, o Artemijaus Troickio parenkama „Музыка на Свободе“. Pažintine prasme tikrai įdomiau (neilgtrukus bus jau 100-oji laida). — Vakar besiklausant iš atminties išlindo vasarą, birželio 17-ą, transliuota laida, kurioj ArtT pristatė ir CD Khmer Rouge Survivors: “They Will Kill You If You Cry”– raudonųjų khmerų vykdytą genocidą išgyvenusieji ir pergyvenusieji apdainuoja tai, ką patyrė. Prisiminiau tada galvon atėjusį klausimą: o jei būčiau įsijungęs radiją po įvado, tiesiog išgirdęs dainavimą, ar suvokčiau, kas tatai? Ne. Kad nesupranti žodžių – viena, bet ir intonacija tokia, kad nesisieja su kančių apdainavimu. (Aiškiai suprantu: nesu jautrumo etalonas, gal jūs pajustumėt, savo patirtį tefiksuoju.) Bet ir CD leidėjai viršely nurodo, ką išgirst privalu; ne tik žodžiais – pavadinimu su paantrašte, ir vaizdu: veidas kaip nota bene, randai – kaip šauktukas frazės gale, NB! O jei būtų ne šio vyro, o tos moters su dviem auksiniais priekiniais dantim veidas ir pavadinimas: kambodžiečių tautinės dainos, – ar suprastumėm esą klaidinami?(Apsimetinėt, kad tu pajėgus suvokt daugiau negu suvoki, būtų nepagarba tiem žmonėm, gal net įžeidimas.)
P.S. Pakeliui į šį įrašą dar prisiminiau Kęstutį Girnių, kuris yra klausęs: „Ar lietuviai buvo sovietų genocido auka?“ ir rašinio baigiamąja fraze atsakęs: „Tai labai panašu į genocidą“. Suprantu, teisininkams, istorikams, politologams kokios nors sąvokos narstymas, jai priskirtino turinio ribų ieškojimas yra proto mankšta, kurią galima vadint ir moksline veikla; bet abejoju, ar svarbiausias baisybių nepatyrusio homo simplex tikslas turėtų būt žmonių kančias ir aukas įvardinti kuo „baisesniu“ žodžiu; gal – stengtis įsivaizduot konkretaus žmogaus situaciją per likimo pavyzdžius?