[Ką, penktą pradėsi gert kavą? – šįryt paklausė draugė. – Geriu, kai atsikeliu, ir visai nesvarbu, ką laikrodis rodo: ar penktą, ar šeštą. – Laiko prieš darbą „daugiau“ turėdamas, įlindau paskaityt Lietuvos žinių.]
Vakar paskelbtas Jolantos Zabarskaitės komentaras „Kalbinės manipuliacijos: kas buvo Lietuvos partizanai?“. Perskaitęs, ypač paskutinę pastraipą, tą laikrodžio dovanotą valandą ir panaudoju nuomonei užfiksuot. Komentaro pabaiga:
Apie konkrečius siūlymus:
— Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu?— Ne. Ir laikas čia niekuo dėtas. Jei sakom Lietuvos pasipriešinimas, turim omeny pasipriešinimą, vykusį visą okupacijos laikotarpį, – ir ginkluotą pasipriešinimą nuo 1944-ų iki maždaug 1953-ių, ir neginkluotą – ir tuo pat laiku, ir vėliau – iki pat, galima sakyt, Kovo 11-osios; ir tai, ko ėmės politiniai pabėgėliai laisvajam pasauly, kad nebūtų pripažinta Lietuvos okupacija, ir tai įeina į sąvoką Lietuvos pasipriešinimas. Taigi: siūloma dalį, ir dar nuosekliai, vadint visumos vardu. Kam to reikia? Niekaip nesuprantu.
— Gal atėjo laikas Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija?— Ne. Ir laikas čia irgi niekuo dėtas. Bent kiek rimtėliau pasipriešinimo istoriją išmanantis žmogus žino, kas buvo LLA, jei nežino, gali pagooglinęs sužinot lt.wikipedijoj. Ir kam ieškot ko nepametęs, jei viskas aišku: buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, kuriam priklausė ne tik laisvės kovotojai, bet ir jų rėmėjai (partizanų statutuos yra vartojama sąvoka kovotojas-rėmėjas), ryšininkai; be to, minėt tik kovotojus, jiem ieškot kuo kilnesnių įvardų, manyčiau, iš principo negeras dalykas: be rėmėjų ir ryšininkų jie tebūt išsilaikę kiek?
— Ir dar vienas dalykas, dėl kurio nesutinku kaip filologas su filologe: žodis okupantas negali būt partizano antonimas, nes šie žodžiai priklauso skirtingiems prasminiams laukams; okupanto sinonimas gali būt pavergėjas, o antonimas – išlaisvintojas, išvaduotojas (okupantas = „išvaduotojas“, kabutės, apverčiančios reikšmę), tai išorinės kilmės subjektai; o partizanas, stribas – vidinės: vienas kovoja prieš okupantą, kitas jam padeda.
[Digresija: šeštadienį Šukonių kapinaitėse, kur guli daug giminių iš motinos pusės, teta ir sykiu krikšto mama: va čia tas Jono, dėdinos brolio, kapas, katrą nušovė su Zaziuku, kai bėgo iš Dobradziejūnų namų į mišką (buvo numesti Vabalninke, papirko stribus, atsivežė ir palaidojo kaip žmones: vieną šeimos kape, kitą – šalia, antkapį uždėjo, tik jokio nei paminkliuko, nei užrašo nėr); kol galėjau, prižiūrėjau, bet kiek čia man beliko, reiktų kaip nors patvarkyt, užrašyt, kieno čia kapas; dėl tokio dalyko sukt galvą, kaip čia viską sutvarkius, matau prasmės, o ginčai dėl sintaksinių konstruktų semantikos– nežinau; suprantu, ir tai svarbu, bet tesiaiškina viešieji intelektualai, tokie esantys irba tokiais laikomi, tebūnie tai jų pupos; tegu siuntinėja žinutes.]
Vakar paskelbtas Jolantos Zabarskaitės komentaras „Kalbinės manipuliacijos: kas buvo Lietuvos partizanai?“. Perskaitęs, ypač paskutinę pastraipą, tą laikrodžio dovanotą valandą ir panaudoju nuomonei užfiksuot. Komentaro pabaiga:
Visagalėje kalboje veikia ir kalbinio pasakojimo korekcijos mechanizmai. Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu, o Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija? Tai toliau stiprintų nacionalinę savigarbą ir padėtų geriau suvokti Lietuvos laisvės kovotojų idealizmo mastą.Pirmiausia: toliau stiprinti savigarbą, padėti geriau suvokti idealizmą– nežinau, man tokie skatiniai kaip gražbylystės apraiškos atrodo; gerbi save arba ne, ir nereiktų per daug įsijaust, nes nuo gerbimo ne taip toli iki garbinimo; ir kodėl su laisvės kovotojais sietinas tik idealizmas – kuo didesnio masto, tuo geriau? Ir kas turima omeny sakant idealizmas? Kad tik kilnūs idealai jiems terūpėjo? Taip, likt laisvam, kai aplinkui nelaisvė, kitiem rodyt pavyzdį, tatai prie idealizmo; o likt gyvam? o baimė papult gyvam į priešo rankas, baimė tapt išdaviku? o abejonės dėl savo pasirinkimo, o nevilties bent jau tarpsniai etc.? – Mėginys iš partizano daryt übermenschą – vienas iš blogesnių variantų. — Bet čia šiaip, irgi, taip sakant, komentaras.
Apie konkrečius siūlymus:
— Gal atėjo laikas partizaninį karą nuosekliai vadinti Lietuvos pasipriešinimu?— Ne. Ir laikas čia niekuo dėtas. Jei sakom Lietuvos pasipriešinimas, turim omeny pasipriešinimą, vykusį visą okupacijos laikotarpį, – ir ginkluotą pasipriešinimą nuo 1944-ų iki maždaug 1953-ių, ir neginkluotą – ir tuo pat laiku, ir vėliau – iki pat, galima sakyt, Kovo 11-osios; ir tai, ko ėmės politiniai pabėgėliai laisvajam pasauly, kad nebūtų pripažinta Lietuvos okupacija, ir tai įeina į sąvoką Lietuvos pasipriešinimas. Taigi: siūloma dalį, ir dar nuosekliai, vadint visumos vardu. Kam to reikia? Niekaip nesuprantu.
— Gal atėjo laikas Lietuvos laisvės kovotojus pradėti vadinti Lietuvos laisvės armija?— Ne. Ir laikas čia irgi niekuo dėtas. Bent kiek rimtėliau pasipriešinimo istoriją išmanantis žmogus žino, kas buvo LLA, jei nežino, gali pagooglinęs sužinot lt.wikipedijoj. Ir kam ieškot ko nepametęs, jei viskas aišku: buvo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, kuriam priklausė ne tik laisvės kovotojai, bet ir jų rėmėjai (partizanų statutuos yra vartojama sąvoka kovotojas-rėmėjas), ryšininkai; be to, minėt tik kovotojus, jiem ieškot kuo kilnesnių įvardų, manyčiau, iš principo negeras dalykas: be rėmėjų ir ryšininkų jie tebūt išsilaikę kiek?
— Ir dar vienas dalykas, dėl kurio nesutinku kaip filologas su filologe: žodis okupantas negali būt partizano antonimas, nes šie žodžiai priklauso skirtingiems prasminiams laukams; okupanto sinonimas gali būt pavergėjas, o antonimas – išlaisvintojas, išvaduotojas (okupantas = „išvaduotojas“, kabutės, apverčiančios reikšmę), tai išorinės kilmės subjektai; o partizanas, stribas – vidinės: vienas kovoja prieš okupantą, kitas jam padeda.
[Digresija: šeštadienį Šukonių kapinaitėse, kur guli daug giminių iš motinos pusės, teta ir sykiu krikšto mama: va čia tas Jono, dėdinos brolio, kapas, katrą nušovė su Zaziuku, kai bėgo iš Dobradziejūnų namų į mišką (buvo numesti Vabalninke, papirko stribus, atsivežė ir palaidojo kaip žmones: vieną šeimos kape, kitą – šalia, antkapį uždėjo, tik jokio nei paminkliuko, nei užrašo nėr); kol galėjau, prižiūrėjau, bet kiek čia man beliko, reiktų kaip nors patvarkyt, užrašyt, kieno čia kapas; dėl tokio dalyko sukt galvą, kaip čia viską sutvarkius, matau prasmės, o ginčai dėl sintaksinių konstruktų semantikos– nežinau; suprantu, ir tai svarbu, bet tesiaiškina viešieji intelektualai, tokie esantys irba tokiais laikomi, tebūnie tai jų pupos; tegu siuntinėja žinutes.]