[Neprisimenu matęs ekspresyvesnį rašytojo atvaizdą knygos viršely; dabar visi laukia siunčiamų žinučių, šiuokart galėtų perskaityt: „Ir poetai lupa virtus burokėlius.“]
(Anotacijos paskutiniai sakiniai: „Knygos tikslas – parodyti tikrą A. Baltakį. Tai, kas užfisuota sovietmečiu (1988) išleistoje [Valentino Sventicko] monografijoje ‘Paskui pėsčią paukštį’, svarbu, įdomu, tačiau atėjo laikas pratęsti, papildyti, atnaujinti.“ — Ar įmanoma parodyti tikrą? Vargu. Parodyt gali tik tokį, kokį matai, o ar jis, tavo galvoj ir knygoj esantis, tikrasis? Knygoj daug paliudijimų apie AlgB kaip žmogų, nors kai kuriuos skaitant (apie keksus seksus, išgėrinėjimus ir pan.) kimba mintis, kad jie užfiksuoti lyg pavydint poeto spontaniškumo ir vitalizmo; apie kūrybą – beveik nieko naujo pats knygos autorius nepasako, remias paties poeto ar kitų mintim, tiesa, kelios detalės, svarbios kai kurių eilėraščių kontekstui suvokt, yra; ir dar tas nelemtas jausmas, kad jau tatai skaityta – ar AlgB knygose, ar ankstesnėse paties LeonP-K-čiaus: tarkim, kad paskutinė Justino Marcinkevičiaus frazė, įstrigusi AlgB atminty, buvusi „Šį kartą laimėjo Kauno negrai“ – kalbėjęsi apie „Lietuvos ryto“ ir Žalgirio“ rungtynes – tikrai jau skaityta; nepuoliau tikrint, bet tik knygos pabaigoj esantys Arvydo Juozaičio ir Rimvydo Stankevičiaus surašyti AlgB pašlovinimai anksčiau neskaityti pasirodė; ir dar juokas suėmė vienoj vietoj: Sigitas Parulskis, pareiškęs nepalankią nuomonę apie vieną AlgB eilėraščių rinkinį, net pavarde nepaminimas – tik „kitas Sigitas“, suprask: ne Geda, ir asmenvardžių rodyklėm įrašyt nevertas; prieteliaus rašyta knyga.)
— Ta nuomonė apie knygą tik šiaip; prie kitko kilo noras stabtelt.
Algimantas Baltakis, atsakinėdamas į klausimus 1998-ų pavasarį, prisiminė:
P.S. O žmogus, nori – rodęs skundiko pavardę, nori – ją uždengęs, 2013-ais Lietuvos santarvės fondo buvo apdovanotas aukso medaliu „Pro augenda concordia“ [Už santarvės puoselėjimą] (čia apie 2015-ų medalininką; apatinėj nuotraukoj yra ir 2013-ų puoselėtojas).
(Anotacijos paskutiniai sakiniai: „Knygos tikslas – parodyti tikrą A. Baltakį. Tai, kas užfisuota sovietmečiu (1988) išleistoje [Valentino Sventicko] monografijoje ‘Paskui pėsčią paukštį’, svarbu, įdomu, tačiau atėjo laikas pratęsti, papildyti, atnaujinti.“ — Ar įmanoma parodyti tikrą? Vargu. Parodyt gali tik tokį, kokį matai, o ar jis, tavo galvoj ir knygoj esantis, tikrasis? Knygoj daug paliudijimų apie AlgB kaip žmogų, nors kai kuriuos skaitant (apie keksus seksus, išgėrinėjimus ir pan.) kimba mintis, kad jie užfiksuoti lyg pavydint poeto spontaniškumo ir vitalizmo; apie kūrybą – beveik nieko naujo pats knygos autorius nepasako, remias paties poeto ar kitų mintim, tiesa, kelios detalės, svarbios kai kurių eilėraščių kontekstui suvokt, yra; ir dar tas nelemtas jausmas, kad jau tatai skaityta – ar AlgB knygose, ar ankstesnėse paties LeonP-K-čiaus: tarkim, kad paskutinė Justino Marcinkevičiaus frazė, įstrigusi AlgB atminty, buvusi „Šį kartą laimėjo Kauno negrai“ – kalbėjęsi apie „Lietuvos ryto“ ir Žalgirio“ rungtynes – tikrai jau skaityta; nepuoliau tikrint, bet tik knygos pabaigoj esantys Arvydo Juozaičio ir Rimvydo Stankevičiaus surašyti AlgB pašlovinimai anksčiau neskaityti pasirodė; ir dar juokas suėmė vienoj vietoj: Sigitas Parulskis, pareiškęs nepalankią nuomonę apie vieną AlgB eilėraščių rinkinį, net pavarde nepaminimas – tik „kitas Sigitas“, suprask: ne Geda, ir asmenvardžių rodyklėm įrašyt nevertas; prieteliaus rašyta knyga.)
— Ta nuomonė apie knygą tik šiaip; prie kitko kilo noras stabtelt.
Algimantas Baltakis, atsakinėdamas į klausimus 1998-ų pavasarį, prisiminė:
Antrą kartą vyriausiuoju [Pergalės] redaktoriumi tapau jau Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ metais [1985-ais]. Kai kam tas mano paskyrimas labai nepatiko. Po vieno redaktorių pašukavimo Lietuvos komunistų partijos centro komitete kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Renčys pasikvietė mane į savo kabinetą ir parodė ilgoką skundą, kuriame rašoma, kad manęs į šias pareigas nereikėjo skirti, nes aš jau sykį buvau redaktorius ir pasirodžiau kaip „buržuazinis liberalas“, kad „Pergalės“ redakcijoje niekad nėra buvę partinės organizacijos, kad čia dirba „nepatikimi kadrai“, vykdoma neteisinga literatūrinė politika ir panašiai. Atvertęs paskutinį skundo lapą, S. Renčys diskretiškai delnu pridengė skundėjo pavardę. Kai apie tą skundą papasakojau tuometiniam Rašytojų sąjungos pirmininkui A. Maldoniui ir pasakiau, kad šį skundą tikriausiai bus parašęs toks ir toks kolega, Alfonsas nusišypsojo ir pasakė: „Tą skundą Renčys ir man yra rodęs, tik pavardės delnu neuždengė.“ Patvirtino, kad nesuklydau dėl skundėjo. Po metų kitų, kai jau buvau išėjęs į pensiją, naujasis redaktorius J. Aputis norėjo tą skundą surasti ir paskelbti mūsų žurnale, bet aš griežtai pasipriešinau. Tas kolega ir taip gyvenimo buvo nustumtas į nuošalę. Tikėjausi, kad jis, radęs progą, manęs bent atsiprašys. Neatsiprašė. (Leonas Peleckis-Kaktavičius, Algimantas Baltakis: gyvenimas – meno kūrinys, 2017, p. 27–28)Ir be reikalo pasipriešino, – pagalvojau. – Teisus buvo Juozas Aputis, reikėjo paskelbt. Ir demagogija užsiimtų tie, kurie pradėtų šnekėt apie raganų medžiokles ar pan. Skundų valdžiai rašymas turint tikslą pakenkt žmogui – iš esmės vienas iš šlykščiųjų dalykų, gal net šlykštesnis negu KGB agentų ataskaitos, nes dažniausiai rašoma laisva valia, savo noru. Vieni rašo, kiti tik pasirašo; vienų tokie poelgiai iškyla viešumon, kitų ne; vieni atsiprašo, kiti ne; taip, yra daug niuansų, į juos būtina kreipt dėmesį. Baltosios knygos – gražu, kilnu, bet, manyčiau, prasminga būtų ir Juodoji: kad nekiltų noras per daug gerai galvot apie žmogų.
P.S. O žmogus, nori – rodęs skundiko pavardę, nori – ją uždengęs, 2013-ais Lietuvos santarvės fondo buvo apdovanotas aukso medaliu „Pro augenda concordia“ [Už santarvės puoselėjimą] (čia apie 2015-ų medalininką; apatinėj nuotraukoj yra ir 2013-ų puoselėtojas).
