 |
| — visaskaitystė laukiant T-19 Tuskulėnų rimties parko stotelėj — |
2017 m. rugpjūčio 25 d.O kodėl dabar čia cituoji, kas tau čia negerai? — Nieko blogo, dabar, matyt, kitaip ir nebūna, bet vis tiek pagalvojau: ar iš anksto pažadėdamas parašyt apie neskaitytą už dyka iš leidėjo gautą knygą neapsiriboji savo laisvės? O jei perskaitęs suprasi, kad nieko tokio, ką būtų verta siūlyt ir kitiem perskaityti, nepajėgsi išstenėt? Ar savigarba leis pasitenkint ta pačia dienoraščio forma surašytais citatingais pasvarstymais, esą dienoraštis leidžiąs rašytojui atsiskleist kaip paprastam žmogui ir pan.? Nes jau esi pasižadėjęs parašyt.
Užsukau į Rašytojų sąjungos knygynėlį ir susitariau dėl recenzijos. Nauja Gintaro Bleizgio knyga jau mano kuprinėje. Dar kurį laiką pavaikštinėjau po senamiestį. Prisėdęs ant suoliuko pavarčiau šią ir keletą kitų knygų, kurias tuo metu turėjau.
O gal vertintojų piniginės plonis turėtų pateisint tokius dalykus? Nežinau.
(b)Literatūroj ir mene, p. 8–10, Laimantas Jonušys rašo apie tarptautinio PEN klubo kongresą, vykusį Lvove.
Neskaičius, net straipsnio pavadinimo – „Už tiesą po tiesos“ – nepamačius aišku, kad daug kas ten kalbėdamas vartojo post-truth.
Kaip sukas kūrybingas vertėjas LJ-šys?
Davido Patrikarakos pranešimo pavadinimą „Fact, Fiction and Politics in a Post-Truth Age“ išverčia „Faktai, fikcijos ir politika epochoje po tiesos“. Neblogai, net galima sakyt – gerai, tik ta epocha kelia abejonių; mano galvoj epocha – toks didelis daiktas, tarkim, Baroko epocha, ir amžius didokas; ogi imčiau ir papiktinčiau dalį asmenų.lt pavartodamas laiko vietininką: laike po tiesos.