Pergalės, storojo Lietuvos TSR rašytojų sąjungos organo, 1968-ų trečiame numery, kurio pradžioj paminėtos Gorkio 100-osios gimimo metinės, buvo išspausdinti trys Mikelinsko apsakymai. Gal jie būtų ir praslydę pro Tiesos redaktoriaus akis, bet tame pat žurnalo numery buvo ir paties Zimano rašinys „Mokslininkas, patriotas“, skirtas Juozo Žiugždos 75-osioms gimimo metinėms. (Numerį, kur ir tavo tekstas yra, visada juk atidžiau peržiūri negu tą, kur tavęs nėr?)
Du iš trijų Mikelinsko apsakymų Zimanui pasirodė iš principo ydingi. „Kūdikėlyje“, pasirodo, reabilituojamas „banditizmas“ kaip reiškinys, o „Amžinai gyvas“ – tai pamfletas apie Jono Šimkaus laidotuves: esą nors Šimkus ten vadinamas Šimuliu, bet kiekvienas, kas dalyvavo laidotuvėse, iš detalių suprasiąs, apie ką kalbama.
Pamfletas? Įdomu turėtų būt. Perskaičiau (Pergalė, 1968, nr. 3, p. 74–77).
Į gyvenimo pabaigą Šimulis-Šimkus sirgo, tad mirtis daugeliui jį pažinojusiųjų nebuvusi netikėta. Pašarvojo „žemoje salėje, po sunkiomis reljefingomis ir daug mačiusiomis lubomis“ (aiški nuoroda į salę Rašytojų sąjungos pirmam aukšte). Susirinkę „buvę draugai ir pažįstami“ pirmiausia nusprendė, kad laidojamas bus valstybės lėšomis:
[...] velionį reikia palaidoti kaip pridera, pagal nuopelnus, bet kiekvienas purtėsi konkrečiais žygiais ir stipriu paskutiniu akordu išryškinti tuos nuopelnus. Buvo pasikeista nuomonėmis ir dėl nekrologo. Niekam nekilo abejonės, kad jis reikalingas. Ir ne bet koks. Tačiau, kai atėjo laikas iškloti juodu ant balto atiduotą liaudžiai gyvenimą, artimiesiems velionio draugams atsirado neatidėliotinų darbų. Bet nėra padėties be išeities: nekrologą pavedė parašyti tiems, kurie velionį mažiausiai pažinojo: faktai kausto fantaziją.(Mikelinskas tuolaik dirbo Rašytojų sąjungoj, tad greičiausiai teisybę rašo.) Atsisveikinant beveik visi tylėję ir beveik visi savas dūmas dūmoję. „Tik akiniuotas, skeltu smakru ir miklus vyras [neįsivaizduoju, kas toks; vienas ateina galvon pagal išvaizdą, bet 1965-ais jam tebuvo 35-eri, dar per jaunas ordinams] dalinosi su pusamžiu draugu abejonėmis, ar, anksčiau gavus ‘Raudonąją Vėliavą’, verta įsižeisti, kai dabar bruka ‘Garbės Ženklo’ ordiną...“
Atėjo laikas [1965-10-30 15:00] judėt kapinių link. „Iš pradžių šeši vyrai paėmė karstą už rankenų, bet jų pora tuoj pat išėjo iš rikiuotės, ir teko naštą užsikrauti ant pečių.“ Bet tuomi bėdos nesibaigė.
Durys atsilapojo, ir pasirodė rusvas, pilksvu sidabru ir baltais kutais papuoštas grabas. Tačiau jis sulingavo ir įstrigo plačiai atvertose duryse. Žmonės sujudo. Kas ten atsitiko? [...] Arčiau buvę pamatė prie durų stovinčią senutę. Išskėtusi į šalis rankas, ji sąžiningai ir uoliai komandavo:Rasų kapinėse „sklandė geltoni lapai ir nejauki tyla“. „Gedulingas mitingas prasidėjo su pirmaisiais lietaus lašais.“
– Kojas, kojas, vaikeliai! Kojas į priekį, balandėliai!
Šeši vyrai suglumę stabtelėjo ir, pasidavę atgal, pradėjo nerangiai mindžiukuoti, trypčioti ankštame prieškambary, norėdami atsukti velionio kojas į priekį.
– Va taip, va taip, – garsiai nurodinėjo senutė ir buvo iki ašarų patenkinta, kad jos, senos ir tvarkingos, paklausė savarankiška ir išpuikusi inteligentija.
Paskui ji nuėjo. Nuėjo ori, prakilni, kupina savo vertės ir išminties pajautimo.
– Ji gi visai pašalinė, – pasigirdo pasipiktinęs balsas. – Kažkokia davatka. Jai tik svarbu, kad kojos būtų į priekį.
– Jei sako, tai, matyt, žino.
– Prietarai!
– Tau viskas prietarai. O gal tradicijos?
Karstą pro duris išnešė kojomis į priekį.
Paskutinis oratorius [sprendžiant iš aprašo „Su Jonu Šimkum atsisveikinant“ (Tiesa, 1965-10-31, p. 5), paskutinis kalbėjo Literatūros ir meno redaktorius Vacys Reimeris] savo kalbą buvo pasirašęs rašalu ir nerimastingai žvilgčiojo į žemai slenkančius debesis. Lietus ne tik nesiliovė, bet pradėjo purkšti smarkiau. [...] Jis skaitė skubėdamas, nepakeldamas akių, tarsi lenktyniaudamas su lietumi. Bet dangus irgi nesnaudė. Kiekvienas lašas, nukritęs ant popieriaus lapo, pasidarydavo mėlynas ir žaismingai jungdavosi su kitais tokiais pat lašais.Susipratęs kaimynas pasiūlęs oratoriui skrybėlę tekstui pridengti; iš pradžių padėję, bet galų gale nuo bryliaus šliūkštelėjęs vanduo užlieko visą tekstą, ir kalba liko nebaigta. Jau einant iš kapinių paskutinį oratorių pasivijęs akiniuotasis skeltu smakru:
– Na ir žalias tu, brolau. / [...]Apsakymas baigias skeltasmakrio akiniuočio apsisprendimu vis dėlto paimti „Garbės Ženklo“ ordiną; būsią du. „Žinoma, du ne vienas“, – pritaręs jam paskutinis su Šimuliu-Šimkum atsisveikinęs oratorius.
– Kodėl?
– Dar jam neaišku. Aš kalbas visuomet atsispausdinu mašinėle. Mūsų tėvynės padangė kaprizinga. [...]
– Negi viską numatysi, – susikrimtęs burbtelėjo užkalbintasis.
Skeltasmakris geidė būti teisus iki galo:
– Bet kodėl pats tylėjai? Aš gi priminiau pabaigą.
– Kokią?
– Ogi... „Šviesus velionio paveikslas amžinai bus gyvas mūsų širdyse.“[„Šviesus Jono Šimkaus atminimas visada bus gyvas mūsų širdyse“, – toks paskutinis skelbtojo nekrologo sakinys; žr. Literatūra ir menas, 1965-10-30, p. 3.] Argi pats neskaitai nekrologų spaudoje?
– Pažįstamų pasižiūriu.
– Ką reiškia „pasižiūriu“? Skaityti, skaityti juos reikia. Juk tai irgi literatūros žanras. Ir ne bet koks, o vienas iš pagrindinių.
Beje, laiško Sniečkui pabaigoj Zimanas užsimena: „Mes manome tuo klausimu pasisakyti. Panagrinėti tuos apsakymus ir pakritikuoti autorius“ („Amžinai gyvą“ apeisią, nes antraip padėtų Mikelinskui „teršti Šimkaus atminimą“). Neieškojau Tiesoj konkrečios publikacijos, bet jos greičiausiai būta, nes jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę tą laiką Mikelinskas prisiminė šitaip:
[...] pasirodžius „Pergalės“ žurnale apsakymams „Kūdikėlis“, „Amžinai gyvi [t.b. gyvas]“ bei apysakai „Trys dienos ir trys naktys“ (1968 m.), buvau apšauktas tarybinės tikrovės juodintoju, turėjau atsisveikinti su prozos konsultanto pareigom, ir virš galvos kilo toks triukšmas, jog ilgą laiką apie naujos knygos pasirodymą su mano pavarde negalima buvo nė svajoti. Visi rankraščiai įstrigdavo „Vagos“ leidykloje vikrių ir budrių recenzentų „demaskuoti“. (Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 140)Kam visa tai subaksnojau? Lyg ir norėdamas atkreipt dėmesį, kad mėginant suvokti sovietmečiu kurtos literatūros prasmes, negana skaityt tik pačius kūrinius; reiktų žinot, kaip tuos kūrinius perskaitydavo ir lemiamą balsą turintieji; ar galima būtų įsivaizduot studiją maždaug tokiu pavadinimu – Zimanas skaito? O jis, kiek suprantu, skaitydavo. — Beje, esu fiksavęs, kaip vieną Albino Bernoto eilėraštį kaip tik tuo pat laiku, 1968-ų pradžioj, lėmėjai yra skaitę; lyg ir turėtų juoką kelt, bet kad nejuokinga.