Vertėjas Vytautas Kauneckas, kalėjęs Norilsko lageriuos, savo prisiminimuose šį epizodą yra aprašęs. Tai buvę 1953-ių pradžioj:
P.S. Atsiminimų pradžioj ir pabaigoj (p. 14 ir 124) Kauneckas mini tris išverstas knygas, kurios buvo išleistos jam jau kalint: Stendhalio Parmos vienuolyną (išleistas 1948, vertėjo pavardė nenurodyta), Jelizavetos Vodovozovos apysaką Vienos vaikystės istorija (išleista 1948, vertėjo pavardė nenurodyta) ir Balzaco romaną Šagrenės oda (išleistas 1952, kaip vertėjo nurodytas kitas asmenvardis – Jonas Norkus; beje, šią knygą 2011-ais perleido „Obuolys“, aišku, su ta fiktyvia, o ne tikrąja vertėjo pavarde). Gaila, kad šitie liudijimai neatsispindi libyje.lt; bent jau paminėtus vertimus iš prancūzų kalbos (+ Clément Vautel, Mūsų klebonas pas turtuolius, 1940), taip pat kad 1993-09-20 (dvi dienos po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžium reiktų užfiksuot ir lt.wikipedijos straipsny, skirtame Vytautui Kauneckui. Gražu ir teisinga būtų.
Prisimenu, Arlauskas stebėdamasis pasakojo vieną keistą sapną. Stovi Maskvos Raudonojoje aikštėje, pilnoje žmonių. Tribūnoje – Stalinas sako kalbą. Baigęs klausia: „Voprosy jestj?“ Visi tyli. Tada Stalinas nusikeikia bjauriais žodžiais (jis tai mokėjo): „Nu i ch... s vami!“ Arlauskas negalėjo atsistebėti, kaip jis, dvasininkas, galėjo susapnuoti tokį baisų keiksmą. Įdomu, kad Stalinas tuo metu jau sunkiai sirgo. („Tarp giltinės ir slibino“, in: Norilsko vyčiai, sudarė Bronius Zlatkus, 1992, p. 76)Dabar skaitant, reikšmingesnis ne Stalino keiksmas rodos, o visuotinė tyla.
P.S. Atsiminimų pradžioj ir pabaigoj (p. 14 ir 124) Kauneckas mini tris išverstas knygas, kurios buvo išleistos jam jau kalint: Stendhalio Parmos vienuolyną (išleistas 1948, vertėjo pavardė nenurodyta), Jelizavetos Vodovozovos apysaką Vienos vaikystės istorija (išleista 1948, vertėjo pavardė nenurodyta) ir Balzaco romaną Šagrenės oda (išleistas 1952, kaip vertėjo nurodytas kitas asmenvardis – Jonas Norkus; beje, šią knygą 2011-ais perleido „Obuolys“, aišku, su ta fiktyvia, o ne tikrąja vertėjo pavarde). Gaila, kad šitie liudijimai neatsispindi libyje.lt; bent jau paminėtus vertimus iš prancūzų kalbos (+ Clément Vautel, Mūsų klebonas pas turtuolius, 1940), taip pat kad 1993-09-20 (dvi dienos po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžium reiktų užfiksuot ir lt.wikipedijos straipsny, skirtame Vytautui Kauneckui. Gražu ir teisinga būtų.