Girdžiu girdžiu: Venckienė irgi žmogus, irgi lietuvių kalbos vartotoja; nekaltumo prezumpcija, kuo čia dėtas slapstymasis nuo teisėsaugos, čia leksikografija etc.
Gerai, ne mano daržas, ne mano pupos, bet juk galiu pasiūlyt dar vieną (kad ir ne vietoj esančio) vartosenos pavyzdį – senesnį, iš praeito amžiaus?
— Sigitas Geda, recenzuodamas Juozo Laurušo sudarytą antologiją Tremtinio Lietuva (1990):
Kalinių ir tremtinių poezija dar kartą paliudijo seną kaip pasaulis tiesą, kad žmogus (ne nuožmogis!) ir poezija neatskiriami [...]. („Sibiras ir... poezija“, Lietuvos aidas, 1991-03-05, p. 3)Dar galvoj sukiojas negyvenimas, kurį reiktų irgi kur nors užfiksuot: užsimezgęs ar tik ne Alfonso Maldonio Ryte vakare (1978): „Negyvenu čia, o būnu. / Ir nežinau, kiek laiko būsiu. / Ir jeigu vaisių tau skinu, / Neužmirštu, jog pats supūsiu“; išplitęs, išsiplėtojęs – tarkim, Jonas Kalinauskas Sapnų liudininke (2005): „ir nėra vaikų / tik žvirbliai / žagaruos // uždusę nuo dešimties / negyvenimo metų“; Valdas Kukulas jam visą skyrių Eilėraščio namuos (1992) atidavęs: „Negyvenimas, ko gero, ir yra tas mūsų šiandieninis gyvenimas, kai išbarstome daugiau, negu sukaupiame, kai iš to, ką taip sunkiai susinešame, niekaip nesusisukame lizdo, kurį galėtume pavadinti namais, kai savo buvimą pavertėme žodžiais apie buvimą, o būtį – žodžiais apie būtį“ (p. 131). Opozicijų laisvė–nelaisvė, būtis–nebūtis abu dėmenys fiksuojami; taip pat turėtų juk būti ir gyvenimo–negyvenimo atveju.