(868) Epizodai, xiii: pokalbis stebint dr. Basanavičiaus laidotuvių procesiją

Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Vilniaus krašto lietuvių advokato, Jaunimo draugo redaktoriaus ir leidėjo, visuomenininko Antano Juknevičiaus (1903–1995) Atsiminimus su priedais (parengė dukra Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, 2016).
Prisimena Juknevičius ir dr. Basanavičiaus laidotuves, vykusias 1927-02-21:

Basanavičiaus karstą į Rasas lydėjo ir Vilniaus ugniagesių orkestras, drebindamas laidotuvių maršo garsais -28°C šaltyje sustingusius Vilniaus miesto mūrus. Būriai žmonių šaligatviuose stebėjo gedulingą eiseną. Viena lenkė moteris, pamačiusi uniformuotus gaisrininkus eisenos priešaky, paklausė šalia stovinčio lenko:
„Zmarły chyba był wybitnym strażakiem?“ (Mirusysis turbūt buvo žymus gaisrininkas?)
Vyriškis kiek sujaudintas jai atsakė:
„Nie był strażakiem, był wybitnym podpalaczem.“ (Nebuvo ugniagesys, buvo žymus padegėjas.)
Moteris sumišusi ir nustebusi vėl jo paklausė:
„To chyba więzienie czy szubienica moskali podpalił, że z takimi honorami chowają?“ (Tai gal maskolių kalėjimą ar kartuves padegė, kad su tokia pagarba laidoja?)
„Podpalił dom zgody polsko-litewskiej“ (Padegė lietuvių ir lenkų santaikos rūmus), – smalsiai moterėlei atkirto lenkas ir nuėjo. (p. 137)

Aišku, nugirstas, o gal net girdėtas perpasakojant pokalbis prisimintas po maždaug pusamžio, gal kiek ir pagražintas, bet labai įtikimas.