1] Pirmiausia labai ačiū Rašytojų sąjungos Valdybai už įvertinimą; prisiminęs, koks atlyginimas atkeliauja į banko sąskaitą, privalau patikslint: ir mecenatui Lietuvos rytui labai labai ačiū.
2] Kai antrąkart gauni už tą patį – nesvarbu, į snukį, premiją ar prizą, lyg ir laikas būtų susimąstyt?
3]„Už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją“; kas literatūros istorija ir jos kasdienis gyvenimas – vargu ar verta svarstyt, o va kas per padaras ta kritinė refleksija?
4] Tikriausiai atsimenat: 2014-ų pabaigoj Rasa Juknevičienė, Frankfurto oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, facebooke užfiksavo, kad jai „mintys kyla įvairios“; džiaugtis reiktų, kad žmogui taip daros, bet atsirado daug spėjančių, kokių minčių Juknevičienei buvo kilę, ir pagal savo spėjimą vertinusių.
5] Ir man buvo kilę minčių stebint reakciją į Juknevičienės konstatuojamąjį teiginį, bet ne vertinamojo, o svarstomojo pobūdžio: kodėl dauguma (gal net absoliuti), paminėjus musulmonus, pirmiausia prisimenam Saddamą Husseiną ar Osamą bin Ladeną, o ne Aviceną ar Omarą Chajamą; terorizmą, o ne filosofiją, mediciną, matematiką ar poeziją? Gal istorinio dėmens mūsų refleksijoms ima stigti?
6] Reflexio lietuviškai reiškia ir pasukimas; kuo daugiau reflektorių, tuo mintis labiau kreivulioja, mesdama kelius dėl takelių, kuriais vaikščiot kur kas įdomiau negu autostradų pakraščiais.
7] Omarą Chajamą lietuviškai prakalbint yra mėginę Linas Broga (net šeši jo iš rusų kalbos verstų rubajatų leidimai yra išėję) ir Kleopas Jurgelionis; Jurgelionio atvejis įdomiausias – paėmęs XIX amžiaus anglų poeto Edwardo FitzGeraldo laisvuosius rubajatų vertimus, ėmėsi juos parafrazuot, kurt savo versijas (per 100 sukūrė), pvz.:
8] Bet šitą prizą tau juk skyrė už eseistiką pirmiausia, tik po kablelio ta kritinė refleksija paminėta, – tikriausiai norėtumėt primint, ir dar pridurt: – na, iki RoRa pačiam tai, švelniai tariant, tolėliau negu nuo Vilniaus iki Palangos.
9] Teip teip [taip reiktų sakyt ir rašyt, jei paisytumėm Jablonskio rašybos testamento], bet: (a) imam ir pasižiūrim į pirmą sovietmečiu – 1951-ais – išleistą Tarptautinių žodžių žodyną:
10] Ir baigiamoji mintis: kodėl gerai rašyt asmeninį tinklaraštį? – todėl, kad nereikia kurpt jokių projektų ir prašyt pinigų iš Kultūros fondo; pats sau tarnas, pats sau ponas.
2] Kai antrąkart gauni už tą patį – nesvarbu, į snukį, premiją ar prizą, lyg ir laikas būtų susimąstyt?
3]„Už literatūros istorijos ir kasdienio jos gyvenimo kritinę refleksiją“; kas literatūros istorija ir jos kasdienis gyvenimas – vargu ar verta svarstyt, o va kas per padaras ta kritinė refleksija?
4] Tikriausiai atsimenat: 2014-ų pabaigoj Rasa Juknevičienė, Frankfurto oro uoste pamačiusi besimeldžiantį musulmoną, facebooke užfiksavo, kad jai „mintys kyla įvairios“; džiaugtis reiktų, kad žmogui taip daros, bet atsirado daug spėjančių, kokių minčių Juknevičienei buvo kilę, ir pagal savo spėjimą vertinusių.
5] Ir man buvo kilę minčių stebint reakciją į Juknevičienės konstatuojamąjį teiginį, bet ne vertinamojo, o svarstomojo pobūdžio: kodėl dauguma (gal net absoliuti), paminėjus musulmonus, pirmiausia prisimenam Saddamą Husseiną ar Osamą bin Ladeną, o ne Aviceną ar Omarą Chajamą; terorizmą, o ne filosofiją, mediciną, matematiką ar poeziją? Gal istorinio dėmens mūsų refleksijoms ima stigti?
6] Reflexio lietuviškai reiškia ir pasukimas; kuo daugiau reflektorių, tuo mintis labiau kreivulioja, mesdama kelius dėl takelių, kuriais vaikščiot kur kas įdomiau negu autostradų pakraščiais.
7] Omarą Chajamą lietuviškai prakalbint yra mėginę Linas Broga (net šeši jo iš rusų kalbos verstų rubajatų leidimai yra išėję) ir Kleopas Jurgelionis; Jurgelionio atvejis įdomiausias – paėmęs XIX amžiaus anglų poeto Edwardo FitzGeraldo laisvuosius rubajatų vertimus, ėmėsi juos parafrazuot, kurt savo versijas (per 100 sukūrė), pvz.:
Aš eidamas sustojau ten, kur molį minkė puodžius,štai tokie galėtų būt buvusios krašto apsaugos ministrės užrašytos frazės „mintys kyla įvairios“ plėtiniai.
Ir pamačiau aš tą, ko pats gal nė nematė puodžius,
Kad molis tas tai mano tėvo pelenai,
Kuriuos delnais kaip molį minkė puodžius, –
8] Bet šitą prizą tau juk skyrė už eseistiką pirmiausia, tik po kablelio ta kritinė refleksija paminėta, – tikriausiai norėtumėt primint, ir dar pridurt: – na, iki RoRa pačiam tai, švelniai tariant, tolėliau negu nuo Vilniaus iki Palangos.
9] Teip teip [taip reiktų sakyt ir rašyt, jei paisytumėm Jablonskio rašybos testamento], bet: (a) imam ir pasižiūrim į pirmą sovietmečiu – 1951-ais – išleistą Tarptautinių žodžių žodyną:
eseìstas [pran. essayiste] – apybraižų autorius (žr. essai)(b) imam ir sužinom, kad mokykloj —vg— mėgstamiausi dalykai buvo geometrija ir braižyba; (a) padalinam iš (b), ir išeina tinklaraščio įrašas, apybraiža ar esė; kaip kam gražiau.
essai pran. [sk. esė, žod.„mėginimas“] – apybraiža (mokslinė, istorinė, kritikinė, publicistinė);
10] Ir baigiamoji mintis: kodėl gerai rašyt asmeninį tinklaraštį? – todėl, kad nereikia kurpt jokių projektų ir prašyt pinigų iš Kultūros fondo; pats sau tarnas, pats sau ponas.