1990-ais New Yorke buvo išleisti Andrejaus Sacharovo Воспоминания. Antros dalies 19 skyriaus pabaigoje prisimenamas 1975-ų gruodį Vilniuj vykęs Sergejaus Kovaliovo teismas, kurio stebėt iš Maskvos jis buvo atvykęs (tuo pat metu Stockholme vyko Nobelio premijų teikimo iškilmės; jam skirtąją taikos premiją atsiėmė žmona Jelena Bonner; Sacharovui neleido skrist ar važiuot).
1975-12-12 Kovaliovui, kaltintam antisovietine agitacija ir propaganda, paskelbtas nuosprendis – septyneri лишения свободы + treji ссылки. (Sacharovas nebuvo įleistas į teismo salę.)
– Kas ta moteris? – kaip norėtųs, kad šis klausimas neliktų retorinis.
1975-12-12 Kovaliovui, kaltintam antisovietine agitacija ir propaganda, paskelbtas nuosprendis – septyneri лишения свободы + treji ссылки. (Sacharovas nebuvo įleistas į teismo salę.)
Už durų pasigirdo aplodismentai. [...](Visi Sacharovo Atsiminimai lietuviškai, regis, neišleisti; ar buvo daugiau ištraukų išversta – neatsimenu.)
Mano sąmonę pasiekė gėbisto, matyt, vyriausiojo, komandavusio visai „operacijai“, balsas. Kreipdamasis į mane jis sakė:
– Na ką, dabar jūs matote, kaip lietuviai, lietuvių tauta, pritaria nuosprendžiui?
Aš surikau:
– Netiesa, lietuvių tauta – ne salėje!
Pasisukau į Antaną [Terlecką] ir, apkabinęs viena ranka jo kaklą (jis aukštesnis už mane), kartu su juo ir Rema [Jefremu Jankelevičium] ėmiau brautis prie išėjimo. Iš visų pusių mus apsupo gėbistai, ėmė šaukti, vaipytis, kai kurie prieš mus tūpčiojo ir šokinėjo kaip beždžionės, maivėsi; kiti cypavo. Tai buvo bjauru ir baisu. Taip mes priėjome iki rūbinės. Staiga stovėjusi už pertvaros lietuvė rūbininkė nusilenkė mums ir garsiai pasakė, taip kad tai buvo girdėti visiems, buvusiems vestibiulyje – ir mūsų draugams, ir gėbistams:
– Tepadeda Dievas Kovaliovui ir jo draugams!
Man iš akių pasipylė ašaros, ranka paliečiau jos rankas, gulinčias ant pertvaros, ir skubiai išėjau. Tai buvo jau nejauna moteris, lieso, taisyklingų bruožų veido. Aš nežinau jos vardo, nežinau, kuo baigėsi jai tas poelgis. Bet ir dabar, kai prisimenu jos žodžius, negaliu galvoti apie juos nesijaudindamas. (Šiaurės Atėnai, 1990-11-14, p. 6, vertė Raimonda Karnackaitė)
– Kas ta moteris? – kaip norėtųs, kad šis klausimas neliktų retorinis.