Š.m. antram numery paskelbtas mokytojos iš Žaliosios Julijos Vizgirdienės atviras laiškas gerbiamam mėnraščio redaktoriui Vladui Buragui, jo talkininkams, visiems skaitytojams ir rašantiems į Gintaro gimtinę.
Pasveikinusi su naujaisiais, mokytoja ima dėstyti reikalą:
Dabar noriu kreiptis rimtai kaip į mėnraščio leidėjus. Labai vertinu šį laikraštį už jo ištikimybę Tėvynei Lietuvai ir jos tauriajai poezijai.Redaktoriaus atsakymo šitame numery nėr. Gal bus kitame?
Matau, kad mūsų poezija išsigimsta.
Atsiranda poetų, kurie rašo baisiu pesimizmu ir necenzūriniais žodžiais „kvepiančius“ eilėraščius, o šie jau skverbiasi ir į vidurnakčio lyriką [turima omeny Lietuvos radijo laida „Vidurnakčio lyrika“], palikdami gilias nuosėdas savo klausytojams, norintiems saldžiai užmigti po dvasingų eilių.
Man tai nesuprantama.
Bandžiau apie tokią kūrybą atsiliepti laidoje „Jūs paskambinote į Lietuvos radiją“, bet man paprasčiausiai... neatsakė. Ne kartą jau įsitikinau, kad ši laida sprendžia tik materialines žmonių bėdas, o dvasinius išgyvenimus liečiančių – nė girdėti nenori. Pavyzdžiui, nenori girdėti nepriklausomos nuomonės apie naujas knygas, siūlomas įtraukti į geriausių leidinių sąrašus.
Ar Jūsų orus mėnraštis, nepaperkamas jokių išsišokėlių ir keistosios poezijos autorių, negalėtų savo pavyzdžiu „užkrėsti“ ir tuos, gal jiems patiems nepastebimai slystantiems iš doros kelio ir nesuprantančius, jog jų „naujovės“ nuodija jaunąją kartą ir veda kūrybą į pražūtingą akligatvį?
Aukokitės ir gelbėkite ateities kartas ir poeziją, mieli mėnraščio leidėjai! Labai to Jūsų prašau, jei galite ką tuo klausimu padaryti. (p. 9)
P.S. (jau nebe dėl juoko) Norint sustiprinti įspūdį, atviras laiškas pradedamas motto. Iš pirmo karto atspėsit, kas citatos autorius.