Jei ne patys kartkartėm niūniuojat, tai esat girdėję, kaip a.a. Vytautas Kernagis dainuoja.
Antano Vienažindžio Žemaičių kunigų seminarijoj sukurtos dainos po 1863-ių sukilimo ima plisti iš lūpų į lūpas ar nuorašais.
Kas be ko, atkeliauja ir iki Rokiško. Jomis susižavi ir panelė Liudvika Nitaitė (dar ne Didžiulienė ir ne Žmona), pati bandanti eiliuot, versti lenkų, vokiečių ir rusų poetų eilėraščius.
„Pasakykai, panytėle“ mėgsta ir jausmingi bernaičiai, kurie pasitelkia šią dainą norėdami šį tą ir santykiuose su panelėm išsiaiškinti.
Apie kokius 1873-ius kartkartėm jau poėte pavadinama p-lė Liudvika nusprendžia nebetylėt – ima ir parašo atsakymą, kuris net klebonui patikęs. Niekur jis nebuvo išspausdintas, jį Didžiulienė-Žmona prisiminė gyvenimo saulėlydy, kai Vaižganto įkalbėta ėmėsi rašyt atsiminimus, išėjusius jau po mirties, 1926-ais, pavadinimu Ką aš beatmenu. Štai tas atsakas į Vienažindžio „Pasakykai...“:
Bernužėli-dobilėli,Vakar, kai pacitavau šitą atsaką coll. Solveigai D. (ką tik išėjo jos knyga apie Sartre’ą ir jo ne žmoną Beauvoir Lietuvoje 1965-ais), sakė, kad reiktų jįjį įdėt kokion feministinės lietuvių literatūros antologijon; aš pagalvojau apie dainuojamosios poezijos atstoves – Didžiulienės proza sunkiai paskaitoma, dramos vargu ar būtų kam beįdomios, negi ją teprisiminsim tik kaip Gaspadinystės knygos, arba Pamokinimų, kaip prigulinčiai yra sutaisomi valgiai autorę? Tetampa žinoma bet vienu kūriniu ir kaip poetė.
Ir aš tave myliu,
Bet nemėgiu kvailos kalbos,
Užtatai ir tyliu.
Nekalbėk, nevargink manęs,
Nes man laiko gaila.
Mano širdis nė nejuda –
Ji ne tokia kvaila.
Jegu tyliai sau sėdėsi,
Niekų nekalbėsi,
Žinok, mielas bernužėli,
Tu man nenusdėsi. (p. 87–88)